Pirmadienis, 5 gruodžio, 2022
spot_imgspot_imgspot_imgspot_img
PradžiaNaujienosŽalsvarudžiai baltikai iš Varėnos – vieninteliai Rytų Europoje

Žalsvarudžiai baltikai iš Varėnos – vieninteliai Rytų Europoje

Apie Varėnos pušynuose rastą naujos rūšies Lietuvai grybą rašoma Tarptautinėje mokslo spaudoje…

Apie Varėnos smėlėtuose pušynuose pirmą kartą rastą į žaliuokę panašų naujos rūšies Lietuvai grybą „Merkio krašte“ jau buvo rašyta daugiau nei prieš tris metus (Naujalis J.R., Kutorga E., Iršėnaitė R., 2018: Rado į žaliuokę panašų ir galbūt net nuodingą grybą. – Merkio kraštas, Nr. 84). Tame rašinyje Vilniaus universiteto ir Gamtos tyrimų centro mokslininkai supažindino laikraščio skaitytojus su Senosios Varėnos apylinkių miškuose aptiktu mūsų kraštui naujos rūšies grybu, kuris pagal kepurėlės dydį, formą ir spalvingumą išoriškai labai panašus į daugelio vietinių gyventojų itin mėgstamą ir nuo seniausių laikų plačiai maistui naudojamą rudens grybą žaliuokę.


Surinktų pavyzdžių specialiai atlikti lyginamieji morfologiniai ir citologiniai tyrimai bei literatūros duomenų analizė parodė, kad naujai rastas grybas yra Tricholoma joachimii iš tos pačios kaip ir žaliuokė baltiko (Tricholoma) genties. Mokslinis Varėnos pušynų smėlėtose vietose kai kuriais metais masiškai augančios žaliuokės vardas yra žalsvasis baltikas (Tricholoma equestre). Rašinyje naujos rūšies grybas, tiesiogiai pritaikant mūsų kalbai mokslinį pavadinimą, lietuviškai buvo įvardintas Joachimo baltiku. Naujoji Lietuvai grybų rūšis buvo išskirta ir moksliškai aprašyta Prancūzijos ir Italijos mikologų Marselio Bono (Marcel Bon) ir Alfredo Rivos (Alfredo Riva) 1985 m., jie ir suteikė baltikui specifinį Joachimo rūšinį epitetą. Taip buvo pagerbtas pasaulio mikologijoje mažai žinomas M.L. Joachimas (Joachim), kuris pirmasis, pats to nežinodamas, tolimais 1930 m. nupiešė naujos grybo rūšies vaisiakūnį ir netgi aprašė jo požymius. Grybų tyrėjams rekomendavus,
buvo nuspręsta šio baltiko rūšies lietuvišką pažyminį keisti.

Taip ir buvo padaryta: Valstybinė lietuvių kalbos komisija patvirtino, kad naujos rūšies mūsų kraštui grybo pavadinimas yra žalsvarudis baltikas. Kelių metų stebėjimai patvirtino, kad žalsvarudis baltikas nėra atsitiktinai į Varėnos pušynus „užklydęs grybas“, nes kiekvieną rudenį vienas-kitas, o kartais ir keliolika (netgi atrodo, kad jų
kasmet daugėja) naujojo grybo vaisiakūnių išaugdavo greta varėniškiams įprastų žaliuokių.

Buvo aptiktos ir kelios naujos žalsvarudžio baltiko augimo vietos, kai kuriose buveinėse žalsvarudžių baltikų kai kuriais metais būdavo netgi daugiau negu žaliuokių. Žalsvarudžio baltiko vaisiakūniai visada pasirodo tuo pat metu kaip ir žaliuokės, abiejų baltikų vaisiakūniai yra identiškos formos ir dydžio, bet žalsvarudžio baltiko vaisiakūniai šiek tiek „mėsingesni“. Žalsvarudžio baltiko kepurėlių viršutinėse dalyse yra daugiau žalsvai rudų ar gelsvai rudų atspalvių lyginant su žaliuokėmis, kurių kepurėlių viršutinėse dalyse ryškiai vyrauja žalsvi atspalviai (žiūrėti nuotrauką).

Žalsvarudžių baltikų vaisiakūnių kotai šiek tiek žvynuoti, o žaliuokių – lygūs. Visgi ryškiausi išoriniai skirtumai tarp dviejų rūšių grybų yra apatinėse kepurėlių pusėse: žaliuokių lakšteliai ryškiai žalsvi, tuo tarpu žalsvarudžių baltikų balkšvai pilki. Pabendravimai miškuose su atsitiktinai sutiktais grybautojais rodo, kad daugelis jų (nors, žinoma, ne visi) žalsvarudžius baltikus tapatina su žaliuokėmis. Vis tik skubėti į krepšius dėti žalsvarudžius baltikus nereikėtų, mat nemaža dalis mikologų iš Pietų Europos mano, kad šios rūšies baltikai neturėtų būti naudojami maistui dėl potencialiai jų toksiškų savybių. Nors šiuo klausimu kol kas patikimų duomenų ir vieningos nuomonės tarp grybų tyrėjų trūksta (paryškinta mūsų – red).

Duomenų apie žalsvarudį baltiką analizė parodė, kad Varėnos pušynuose surinkti grybo pavyzdžiai yra vieninteliai Rytų Europoje – arčiausiai Lietuvos žinomos grybo populiacijos yra Baltijos jūroje esančioje Švedijos Gotlando saloje ir Vokietijoje: tarp mūsų krašto ir šių grybų populiacijų atstumas yra apie 500 km. Būtent tai paskatino suburti nedidelį laikiną mokslinį kolektyvą (vadovė dr. R. Iršėnaitė), kurio tikslas buvo parengti mokslinę publikaciją tarptautinei mikologinei spaudai.

Tai po poros metų kruopštaus darbo pasisekė padaryti. Žalsvarudžio baltiko
pavyzdžius mokslinėms analizėms Senosios Varėnos apylinkių pušynuose surinko šio rašinio
autorius. Grybų pavyzdžių specialias makro- ir mikromorfologines analizes atliko dr. R. Iršėnaitė iš Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos ir prof. E. Kutorga iš Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto. Labai svarbias grybų pavyzdžių molekulines analizes (be jų šiais laikais jokios mokslinės publikacijos neįmanomos) atliko jaunesnioji mokslo darbuotoja K. Kvedaravičiūtė iš Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto.

Lietuvoje surinktų grybų pavyzdžių citologinė ir molekulinės palyginamosios analizės su tarptautinėmis duomenų bazėmis patvirtino, kad Varėnos pušynuose išties auga žalsvarudis baltikas, buvo nustatyti šio grybo filogenetiniai saitai su kitomis baltikų rūšimis. Genetiškai žalsvarudis baltikas yra artimas žaliuokės ir Tricholoma frondosae rūšims. Europoje žalsvarudis baltikas priskiriamas retoms grybų rūšims, gausiau auga pietiniuose ir
centriniuose mūsų žemyno regionuose. Žalsvarudis baltikas dėl gręsiančio išnykimo įtrauktas į Norvegijos, Švedijos, Prancūzijos, Čekijos ir Slovakijos Raudonąsias knygas. Senosios Varėnos apylinkėse žalsvarudis baltikas auga smėlinguose sodintuose kerpiniuose pušynuose (pušų amžius nuo 31 iki 53 metų) rūgščių dirvožemių (pH 4.37-4.46) sąlygomis.

Jau minėtoje Goltando saloje žalsvarudžio baltiko buveinių dirvožemiai neutralūs arba šarminiai. Jauniesiems Varėnos gamtininkams žalsvarudis baltikas galėtų būti patrauklus tyrimo objektas.


Jonas Remigijus Naujalis, akademikas, Senoji Varėna, 2022-05-04

- Reklama -spot_img
- Reklama -spot_img

Naujausi komentarai