Viena iš socializuoto žmogaus teisių – „žodžio laisvė“ ginti savo ir savo tautos teises, kritiškai vertinti žmonių darbus ir poelgius, ieškoti teisingesnės santvarkos, darnesnių tarpusavio santykių, kitaip sakant, kartu su kitais viešai dalyvauti, kuriant geresnį, žmoniškesnį pasaulį. Tokia yra reformistinė, kūrybinė žodžio laisvės paskirtis ir bendroji jos dorybė. Bet kas savyje slepia kuriančią jėgą, tas gali savyje slėpti ir tokią pat griaunančią…
Žodžio laisvė, kaip ir kiekvienas reiškinys, vidiniai prieštaringa. Ji gali virsti savo priešybe, jei teisė „pataisyti“, „patobulinti“ kitų žmonių gyvenimus ir poelgius naudojama ne bendrajam gėriui, o kitų žmonių kūrybiniam aktyvumui slopinti, jų orumui žeminti, juos iš rinkos išstumti, save virš kitų iškelti, tam panaudojant visuomenę. Kad tai nepriešintų visuomenės, nesilpnintų jos iš vidaus, ši laisvė ribojama objektyvia jos riba – pareiga pripažinti artimą ir jo teise į orumą riboti savo teises. Būtent ši pareiga daro žodžio laisvę, kaip ir visas žmogaus teises, santykinę ir dėl to – legalią, bendrai gerovei tarnaujančią.
Tai teorija. Praktikoje šie aiškūs dalykai, paveikti žmonių interesų priešpriešos, darosi neaiškūs. Žodžio laisvei slopinti kartais mėginama bet kurią kritiką, jei tik ji gali nepatikti kritikuojamajam, skelbti, kaip neva „neapykantą visuomenėje kurstančią“ (A. Laučienės byla Vilniaus apylinkės teisme 2025 m.). Kitu atveju žodžio laisvės ribą norima paversti slankiojančia: vienų asmenų teisę į žodžio laisvę neribotai plėsti (literatūros kūrinio autorių), kitų – pernelyg siaurinti, nors pagal Konstituciją įstatymui visi lygūs (28 str.).
Šie klausimai teisiniu požiūriu tapo padidinto aktualumo, išėjus iš spaudos M. Ivaškevičiaus romanui „Žali“ (2002, 2018), V. Petkevičiaus panašaus tipo knygai „Durnių laivas“ (2003), R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ (2016), istorikų D. Barono ir D. Mačiulio „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ (2010) ir kt., kuriuose „žodžio laisvės“ ar istorijos „demitologizavimo“ vardu bandoma sumenkinti ar pašalinti iš lietuvių tautos istorijos visa tai, kas joje gali būti didvyriška, sektina, lietuvių tautą iš vidaus stiprinančio, jos dvasią keliančio, kuo ateinančios kartos galėtų didžiuotis, turėti pavyzdžių ugdytis aktyviais savo krašto patriotais. Tautai reikia ne tik istorinės tiesos, bet ir legendų, mitų tam pačiam tikslui siekti – tautai iš vidaus mobilizuoti kylančių naujų grėsmių akivaizdoje. Situaciją aštrina ir neaiški valstybės, ypač teisėsaugos, institucijų laikysena tokių rašinių atžvilgiu.
Dėl M. Ivaškevičiaus ir V. Petkevičiaus knygų bylinėtasi Lietuvos teismuose. Net 32 asmenys bendru pareiškimu 2019 01 25 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, vėliau – į teismus, o Lietuvos Respublikos Seimo laisvės kovų ir istorinės atminties visuomeninė taryba 2019 03 08 – į Vilniaus apygardos teismą su skundu pradėti prieš Ivaškevičių ikiteisminį tyrimą1. Buvusių politinių kalinių ir tremtinių organizacijos reikalavo atšaukti M. Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę premiją.
Skundų autoriai nurodė 20 įvairių ištraukų ir citatų iš romano „Žali“, kuriose, jų nuomone, grubia forma niekinamas pokario lietuvių ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai ir pats nepriklausomybės siekis, žeminami istoriškai konkrečių šios kovos dalyvių garbė ir orumas. Tačiau minėti teismai neįžvelgė toje knygoje nieko priešingo įstatymams ir atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, remdamiesi ne tiek teisiniais, kiek politiniais argumentais: „Vakarų demokratijos tradicija“ ir autoriaus teise rašyti „bet kuriomis net ir visuomenei jautriomis temomis“. Teise rašyti „visuomenei jautriomis temomis“ niekas neabejoja, abejojama tik, kur ši teisė baigiasi. Taigi ar iš tiesų teisės požiūriu šioje knygoje viskas korektiška ir ar pakankami argumentai, kuriais teismai grindė savo nutartis?
Okupacijos teisinimas ir prieš ją kovojusių niekinimas. Knygos „Žali“ (2002 m. laida) „Įžangoje“ autorius savo, o ne literatūrinių personažų vardu rašo:
„Tai buvo paplitęs būdas: jei po ranka yra moteris, bandyk prie visų ją iškriušti“ (2018, p. 81).
8.. „Kai Afanasijus tą šunsnukį kels į viršų. Atsiduso žemė (p. 36) (Tai apie J. Žemaitį pusgyvį iškeltą po sprogimo iš bunkerio, kiti žuvę). Čia J. Žemaitis jau ne tik „subingalvis“, bet ir „šunsnukis“, dar ir tas, „kuris pradėjo velniavą“ (p. 40),“ <…> bėga Kasparavičius ir veda už kaklo Žemaitį, tarytum jis būtų šuo“ (2018, p. 244). „Afanasijus (Sinycinas – A. V.) pasitvėręs už kojų tempė banditų vadą į upę…“ (p. 38).
Ieškant laisvės kovotojus skaudžiau įžeidžiančių epitetų, jie pervardijami ir į minėtą okupanto skrandžio parazitinį turinį – „soliterį“ (2002, p. 6), kuriam pašalinti leistini bet kokie „vaistai“: suprask – žudymai, kankinimai, trėmimai, kalinimai, suimtų moterų prievartavimai, žuvusiųjų palaikų niekinimai… Tai – okupanto „asmeninis reikalas“. Tam neturi trukdyti jokia teisė, žmoniškumas.
Okupanto ideologijos sukurtą laisvės kovotojų politinio niekinimo leksikoną Ivaškevičius praturtino, sustiprino dar ir psichologiniu, giliau asmenį žeidžiančiu. Todėl laisvės kovotojai Ivaškevičiaus leksikone pavirsta ne tik „banditais“, bet ir „išsigimėliais“, tamsiais „kaimo bernais“, „subingalviais“, „soliteriais“, „antru galu verkiančiais“, „snargliu nuogu pimpalu“… (2018, p. 100, 243). Tokiu „išradingumu“ nepasižymėjo net ir cinizmu išradinga buvusio okupanto ideologija, dar jautusi tam tikrą išorinio padorumo ribą arba galbūt maniusi, kad pernelyg didelis cinizmas atsigręžia prieš patį ciniką. Keiksmažodžių srityje „atsilikėlę“ lietuvių kalbą Ivaškevičius siekė sumoderninti, praturtinti keiksmažodžiais-naujadarais, kad sukurtų psichologinę, lingvistinę bazę, turinčią daugiau kalbinių priemonių laisvės kovotojų asmenybėms užgauliau įžeisti ir per tai didesniam savo populiarumui pelnyti.
Jei laisvės kovotojai paniekos ir patyčių objektai, tai jų kankintojai, žudikai, nusikaltę žmoniškumui kagėbistai Dušanskis, Sinycinas romane – teigiami, racionaliai veikiantys herojai. Jų vardai romane pakeisti, kad jie galėtų pretenduoti lyg ir į literatūrinius personažus, o minėti partizanų vadai su tikrais vardais ir pavardėmis, kad nekiltų, jokių abejonių, į kokius istoriškai konkrečius asmenis nukreiptos romano patyčios.
„Kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus (Nachimas – A. V.) Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus (Jakovas – A. V.) Sinycinas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio už šio variklio gaudesį“ (2002, p. 345).
Drebėk, Lietuva ir ypač „miškas“ – pajudėjo teigiamų herojų Dušanskio ir Sinycino sunkvežimiai „išsigimėlių“ naikinti… Abu šie kagėbistai jautrūs draugai, tą patį darbą dirbantys ir po karo: „Po karo susitikome Orske. Jis (suprask – Sinycinas) dešiniame Uralo krante saugojo karo belaisvius, aš (Dušanskis) kairiajame – politinę smulkmę“ (suprask – politinius kalinius, tarp jų, žinoma, ir į nelaisvę patekusius Lietuvos partizanus) ( 2018, p. 39). Autorius ir čia nepraleido progos suniekinti laisvės kovotojų; tik šį kartą, kaip politinius kalinius – „politinę smulkmę“.
Kolaboravimas atgaline data. Ši panieka laisvės kovotojams ištransliuojama ir į tarptautinę erdvę: knyga išversta dar ir į rusų (2008), vokiečių (2012) kalbas, kad apie tai, jog Lietuva – „ruso šalies pakraštys“, kad tik sutrikusios psichikos asmenys kovojo dėl siekio „turėti savo valstybę“…, būtų žinoma ir už Lietuvos ribų ir kad apie tai paliudytų ne kas kitas, o pats lietuvis, kaip užsieniečiams labiausiai patikimas liudytojas. Visa tai sunku pavadinti kitaip, kaip viešą perėjimą į priešo pusę, t. y. kolaboravimą atgaline data. Išeitų – okupacijos dar nėra, o galimi kolaborantai jau treniruojasi ir dar su kai kurių valstybės institucijų pritarimu. Šio skundo autoriai ne be pagrindo rašė: „Jeigu toks romanas būtų pasirodęs okupuotoje Lietuvoje, tai būtų gavęs premiją“7. Bet už tą patį jis gavo premiją ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Įdomu, kokią reakciją tokia knyga būtų sukėlusi Lenkijoje, jei taip būtų pavaizduoti Armijos krajowos kovotojai?
Viešasis Lietuvos gyvenimas – paradoksų laukas: lietuviu save vadinantis rašytojas kalba „ruso“ vardu, „ruso“ naudai, o apdovanojimus gauna iš prieš „rusą“ kovojusių valstybės. Ta valstybė, vertybėse pasimetusi, Vakarų chaosą nekritiškai kopijuojanti, savo „intelektualų“ klaidinama jau nepajėgia suvokti, kas už ją ir kas prieš ją. Ji kartu su daugeliu to romano recenzentų mato tik romano formą, kuri juos taip stipriai akina, kad trukdo už formos pastebėti jos esmę – panieką rezistencijai ir jos dalyviams. Bet girti formą be turinio – tai girti beprasmybę.
Postmodernizmas – metodas apversti vertybes aukštyn kojomis. Tokį romano „Žali“ stilių, leksiką ir pačią vertybinę orientaciją iš esmės nulėmė importinė Vakarų prekė – postmodernizmas. Tai XX a. 7–8 dešimtmetyje Vakaruose susiformavęs radikalaus subjektyvizmo tikrovės suvokimo būdas, liudijantis apie Vakarus ištikusią eilinę dvasinių vertybių krizę, paskatintą globalizmo. Tai būdas aiškinti ir vaizduoti pasaulį per vis labiau iš bendrųjų vertybių išsilaisvinančio individo psichologinį subjektyvumą. Kartu su šia tendencija vyksta ir naujas intelektualų bandymas prisitaikyti prie besikeičiančių laisvosios rinkos sąlygų, verčiančių rašytojus keisti savo misiją – „persikvalifikuoti“ į verslininkus.
„Eilinis žmogus, nekaltas, kad gimė rusas (…) Ir štai jis, tas rusas ( …), bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą (…] Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ Aš to ruso vietoje, (bet jeigu tik būčiau rusas,) apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ „Ir staiga šis nekaltas rusas, (buvęs patrankų mėsa), pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui“2.
Šiame tekste „nėra“ Lietuvos okupacijos, jame nėra ir pačios Lietuvos, o tik –„ruso šalies pakraštys“. Nėra jame ir okupacijai besipriešinančios lietuvių tautos, o tik „išsigimėliai“ su „lietuvių charakteriu“, „gerą dešimtmetį įkyriai“ kariaujantys nežinia dėl ko ir dar ne Lietuvoje, o „ruso šalies pakraštyje“ ir tuo trukdantys „rusui būti žmogumi“. Ne „ruso“ imperinė sąmonė, ne siekis pavergti kitas tautas, o pavergtų tautų išsivadavimas trukdo „rusui“ „būti žmogumi“, verčia vargšą „rusą“ kariauti, patirti „didelį nuovargį“, „žiauriu būti“…3.
Tęsiant okupanto ideologijos tradiciją, lietuvių išsivadavimo kovas autorius vadina ne tarptautiniu konfliktu, o „pilietiniu karu“, arba tą pačią prasmę turinčiu naujadaru „vertikaliu karu“: „Tokį karą galėtume vadinti pilietiniu, nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena valstybė kariavo pati su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį“ (2002, p. 6).
Neigiant okupaciją ir jai besipriešinančius, nelieka kitos išeities, kaip „vienai valstybei“ apsimesti beprote ir „pačiai su savimi kariauti“. Bet realybėje su „savimi kariauja“ tik imperijos, slopindamos pavergtų tautų išsivadavimo kovą arba totalitariniai režimai prieš sukilusią savo tautą. Todėl ir „rusas“ negali „būti žmogumi“, kol jis – imperijos kūrėjas ir gynėjas. Bet pagal Ivaškevičių „rusui“ „būti žmogumi“, kaip minėta, trukdo ne jo paties imperinė sąmonė, o tik „išsigimėliai su lietuvių charakteriu“. Todėl „rusas“ romane – teigiamas herojus, o anie – neigiami.
Neigti Lietuvos okupaciją, vadinti laisvės kovas „pilietiniu ar vertikaliu karu“, tai tas pats, kaip Sausio 13 d. byloje sakyti: „savi šaudė į savus“. Už šią frazę vienas asmuo Sausio 13-osios byloje nuteistas pagal Lietuvos Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnį. Tą pačią mintį skelbiantis romano „Žali“ autorius, bet ją pervardinęs į „pilietinį karą“ ir įpakavęs į knygos „Žali“ „Įžangą“, teismų oficialiai pateisintas ir dar 2019 m. pagirtas premija tos pačios valstybės, dėl kurios kovojančius jis vadina „išsigimėliais“.
„Nesant okupacijos“, žinoma, nebūtų ir dėl ko kariauti, bet jie kariauja, nes juos „užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“ (2018, II, p. 5). Kadangi „įkyri idėja“, psichiatrų aiškinimu, priskiriama prie psichikos sutrikimų, tai dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pokario metu, pasak autoriaus, kovėsi tik žmonės su sutrikusia sąmone ir tamsūs „kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą“ (2018, p. 7). Apvertus vertybes aukštyn kojomis, nusilenkti nelaisvei – jau ne vergo, o „garbės ir žmogiškumo“ ženk-las. Tie „išsigimėliai“, pasimetę ir vertybėse: aukoja gyvybes dėl mažaverčio dalyko – „spalvos“. „Spalva“ – čia autoriui irgi papildoma priemonė žeminti laisvės kovotojus, nes „Labiausiai jie kariavo prieš raudoną – tai priešų kraujo spalvą“ (2018, p. 5). Raudona spalva sąmoningai siejama su kraujo spalva, kad laisvės kovotojus būtų galima vaizduoti kaip kariavusius prieš raudoną spalvą ne kaip prieš okupacijos, pavergimo politinį simbolį, bet kaip troškusius neva paties „priešo kraujo“.
Laisvės kovų beprasmiškumo simbolis. Knygos pavadinimą „Žali“ ir jos pagrindinę idėją menkinti laisvės kovas prieš okupaciją toliau konkretina ir plėtoja iliustracija ant pirmosios laidos (2002 m.) viršelio – apversta skardinė su iš jos ant žemės išsiliejusiais, vadinasi, neprasmingai panaudotais, žaliais dažais4. Tai simbolis, kuriuo norima įdiegti mintį apie pokario Lietuvos laisvės kovų ir sudėtų aukų beprasmiškumą5 ir kartu pateisinti kitą svarbią romano idėją – panieką laisvės kovotojams – „žaliems“, kaip neva beprasmiška veikla užsiiminėjusiems, kaip „viską dariusiems atbulai“(2018, p. 6), kuriems „nesvarbu dėl ko ir su kuo kariauti“ (2018, p. 7). Tokius, žinoma, jau galima vadinti ir įžeidžiančiais vardais, vaizduoti niekingose seksocentristinių ir kitų biologinių poreikių tenkinimo scenose, vedančius tarpusavyje beprasmiškus pokalbius, tyčiotis iš jų idėjų-tiesų kaip jėga „neapgintų“, vadinasi, „nebuvusių“ („Nuobodus tu, Žemaiti. Neapgynei savo tiesų, vadinasi, jų nebuvo“, 2018, p. 194). Suprask – pralaimintieji tiesų neturi, tiesa – stipriųjų monopolis. Mat teisinant okupaciją, reikia propaguoti ir jėgos kultą, totalitarinį režimą, kaip okupaciją įgyvendinančius.
Laisvės kovų vadai – patyčių objektai. Intrigai sustiprinti šios trys pagrindinės romano idėjos (okupacijos neigimas, laisvės kovų beprasmiškumas ir kovotojų žeminimas) suvienijamos ir nukreipiamos į istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus: Joną Žemaitį, Juozą Kasperavičių, Petrą Bartkų ir jų ryšininkę „Pieninę“ (Rasos Nausėdaitės slapyvardis). Tai asmenys, kurie po 1990 m. atsikūrusios Lietuvos valstybės pagerbti ir apdovanoti aukščiausiais pagarbos ženklais, jų vardais vadinamos gatvės, J. Žemaičio vardu – Lietuvos karo akademija, J. Žemaitis oficialiai pripažintas pokario Lietuvos vadovu, o jo vadovaujamas Kovų sąjūdis – vienintelė teisėta valdžia to laikotarpio Lietuvoje, jam dalyvaujant 1949 m. priimta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija, kurią LR Seimas pripažino Lietuvos konstituciniu aktu. Šie asmenys, vykdydami tautai reikšmingas pareigas, aukodami savo gyvybes, kūrė ir savo padidintą orumą, oficialiai pripažintą minėtais Lietuvos valstybės teisės aktais. Kas daugiau duoda, tas turi ir teisę į padidintą pagarbą, orumą. Knygoje priešingai: šie asmenys – paniekos ir patyčių objektai:
„Mums reikėjo ateiti kitą pavasarį, nes šią vasarą Jonas Žemaitis, subingalvis6, guli prieš mane ir piktdžiugiškai šypsosi“ (2018, p. 243).
„Kai Jonas Žemaitis užaugs, jis daugiau nebetilps į šį puodą“ (suprask – su išmatomis gimdymo metu) (2018, p. 237).
Apie J. Žemaitį: „Mes važiuojam. Dvidešimties tūkstančių vadas yra lavonas…“ (2018, p. 115).‘
„Aš – Juozas Kasperavičius, snarglius nuogu pimpalu (2018, p. 100)
„Bartkus buvo viso labo met-ro šešiasdešimt penkių, gulėjo pusmetrio gylyje ir aš galvojau, kaip tai atrodys kai užpilsime žemėmis plačiai atvertą jo burną. Bet Palubeckas užpylė ir ničnieko neatsitiko“ (2018, p. 206).
Partizanų ryšininkė „Pieninė“ (Rasa Nausėdaitė) „verkė antru galu“ (2018, p. 366).
„Tai buvo paplitęs būdas: jei po ranka yra moteris, bandyk prie visų ją iškriušti“ (2018, p. 81).
8.. „Kai Afanasijus tą šunsnukį kels į viršų. Atsiduso žemė (p. 36) (Tai apie J. Žemaitį pusgyvį iškeltą po sprogimo iš bunkerio, kiti žuvę). Čia J. Žemaitis jau ne tik „subingalvis“, bet ir „šunsnukis“, dar ir tas, „kuris pradėjo velniavą“ (p. 40),“ <…> bėga Kasparavičius ir veda už kaklo Žemaitį, tarytum jis būtų šuo“ (2018, p. 244). „Afanasijus (Sinycinas – A. V.) pasitvėręs už kojų tempė banditų vadą į upę…“ (p. 38).
Ieškant laisvės kovotojus skaudžiau įžeidžiančių epitetų, jie pervardijami ir į minėtą okupanto skrandžio parazitinį turinį – „soliterį“ (2002, p. 6), kuriam pašalinti leistini bet kokie „vaistai“: suprask – žudymai, kankinimai, trėmimai, kalinimai, suimtų moterų prievartavimai, žuvusiųjų palaikų niekinimai… Tai – okupanto „asmeninis reikalas“. Tam neturi trukdyti jokia teisė, žmoniškumas.
Okupanto ideologijos sukurtą laisvės kovotojų politinio niekinimo leksikoną Ivaškevičius praturtino, sustiprino dar ir psichologiniu, giliau asmenį žeidžiančiu. Todėl laisvės kovotojai Ivaškevičiaus leksikone pavirsta ne tik „banditais“, bet ir „išsigimėliais“, tamsiais „kaimo bernais“, „subingalviais“, „soliteriais“, „antru galu verkiančiais“, „snargliu nuogu pimpalu“… (2018, p. 100, 243). Tokiu „išradingumu“ nepasižymėjo net ir cinizmu išradinga buvusio okupanto ideologija, dar jautusi tam tikrą išorinio padorumo ribą arba galbūt maniusi, kad pernelyg didelis cinizmas atsigręžia prieš patį ciniką. Keiksmažodžių srityje „atsilikėlę“ lietuvių kalbą Ivaškevičius siekė sumoderninti, praturtinti keiksmažodžiais-naujadarais, kad sukurtų psichologinę, lingvistinę bazę, turinčią daugiau kalbinių priemonių laisvės kovotojų asmenybėms užgauliau įžeisti ir per tai didesniam savo populiarumui pelnyti.
Jei laisvės kovotojai paniekos ir patyčių objektai, tai jų kankintojai, žudikai, nusikaltę žmoniškumui kagėbistai Dušanskis, Sinycinas romane – teigiami, racionaliai veikiantys herojai. Jų vardai romane pakeisti, kad jie galėtų pretenduoti lyg ir į literatūrinius personažus, o minėti partizanų vadai su tikrais vardais ir pavardėmis, kad nekiltų, jokių abejonių, į kokius istoriškai konkrečius asmenis nukreiptos romano patyčios.
„Kasdien penktą ryte eilinis Afanasijus (Nachimas – A. V.) Dušanskis iš keliolikto karto užveda savo sunkvežimį. Vasilijus (Jakovas – A. V.) Sinycinas tuo metu sėdi kabinoje ir stropiai tikrina visų ginklų apkabas. Jis negali pakęsti, kai ginklas laiku neiššauna. Pusę šešių jiedu pajuda. Jų sunkvežimių gaudesį pažįsta visa Lietuva. Miškuose nėra nieko baisesnio už šio variklio gaudesį“ (2002, p. 345).
Drebėk, Lietuva ir ypač „miškas“ – pajudėjo teigiamų herojų Dušanskio ir Sinycino sunkvežimiai „išsigimėlių“ naikinti… Abu šie kagėbistai jautrūs draugai, tą patį darbą dirbantys ir po karo: „Po karo susitikome Orske. Jis (suprask – Sinycinas) dešiniame Uralo krante saugojo karo belaisvius, aš (Dušanskis) kairiajame – politinę smulkmę“ (suprask – politinius kalinius, tarp jų, žinoma, ir į nelaisvę patekusius Lietuvos partizanus) ( 2018, p. 39). Autorius ir čia nepraleido progos suniekinti laisvės kovotojų; tik šį kartą, kaip politinius kalinius – „politinę smulkmę“.
Kolaboravimas atgaline data. Ši panieka laisvės kovotojams ištransliuojama ir į tarptautinę erdvę: knyga išversta dar ir į rusų (2008), vokiečių (2012) kalbas, kad apie tai, jog Lietuva – „ruso šalies pakraštys“, kad tik sutrikusios psichikos asmenys kovojo dėl siekio „turėti savo valstybę“…, būtų žinoma ir už Lietuvos ribų ir kad apie tai paliudytų ne kas kitas, o pats lietuvis, kaip užsieniečiams labiausiai patikimas liudytojas. Visa tai sunku pavadinti kitaip, kaip viešą perėjimą į priešo pusę, t. y. kolaboravimą atgaline data. Išeitų – okupacijos dar nėra, o galimi kolaborantai jau treniruojasi ir dar su kai kurių valstybės institucijų pritarimu. Šio skundo autoriai ne be pagrindo rašė: „Jeigu toks romanas būtų pasirodęs okupuotoje Lietuvoje, tai būtų gavęs premiją“7. Bet už tą patį jis gavo premiją ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Įdomu, kokią reakciją tokia knyga būtų sukėlusi Lenkijoje, jei taip būtų pavaizduoti Armijos krajowos kovotojai?
Viešasis Lietuvos gyvenimas – paradoksų laukas: lietuviu save vadinantis rašytojas kalba „ruso“ vardu, „ruso“ naudai, o apdovanojimus gauna iš prieš „rusą“ kovojusių valstybės. Ta valstybė, vertybėse pasimetusi, Vakarų chaosą nekritiškai kopijuojanti, savo „intelektualų“ klaidinama jau nepajėgia suvokti, kas už ją ir kas prieš ją. Ji kartu su daugeliu to romano recenzentų mato tik romano formą, kuri juos taip stipriai akina, kad trukdo už formos pastebėti jos esmę – panieką rezistencijai ir jos dalyviams. Bet girti formą be turinio – tai girti beprasmybę.
Postmodernizmas – metodas apversti vertybes aukštyn kojomis. Tokį romano „Žali“ stilių, leksiką ir pačią vertybinę orientaciją iš esmės nulėmė importinė Vakarų prekė – postmodernizmas. Tai XX a. 7–8 dešimtmetyje Vakaruose susiformavęs radikalaus subjektyvizmo tikrovės suvokimo būdas, liudijantis apie Vakarus ištikusią eilinę dvasinių vertybių krizę, paskatintą globalizmo. Tai būdas aiškinti ir vaizduoti pasaulį per vis labiau iš bendrųjų vertybių išsilaisvinančio individo psichologinį subjektyvumą. Kartu su šia tendencija vyksta ir naujas intelektualų bandymas prisitaikyti prie besikeičiančių laisvosios rinkos sąlygų, verčiančių rašytojus keisti savo misiją – „persikvalifikuoti“ į verslininkus. Kol rašytojai ar menininkai apskirtai buvo civilizuotų valstybių arba mecenatų finansiškai remiami, jie atstovavo humanistikai: skelbė nuo Švietimo epochos laikų kilnius gėrio, grožio, tiesos, proto, padorumo, civilizuotos laisvės ir kitokius žmoniškumo idealus. Laisvos konkurencijos ekonomika juos išmetė į rinką, privertė išgyventi iš savo kūrinių ir ne iš bet kokių, o iš gausiai perkamų. Kadangi įprastais idealais tokios prekės nesukursi, todėl tas vertybes reikia apversti „aukštyn kojomis“: desakralizuoti buvusias šventenybes, visuomenėje gerbiamus asmenis vaizduoti negerbtinais, naikinti visokius tabu, vietoj padorumo, moralės propaguoti cinizmą, nešvankybes, necenzūrinę leksiką, seksą, pornografiją, jėgos kultą – viską, kas gali sukelti keistumo įspūdį, sensacijas, skandalus, ir taip atkreipti į save didesnį visuomenės dėmesį, ir galiausiai – padidinti knygų perkamumą, socialinę ir finansinę autorių sėkmę.
Pritaikius šį metodą laisvės kovų istorijai, joje viskas apsivertė ir turėjo apsiversti aukštyn kojomis. Lietuvių tautos pasipriešinimas sovietinei okupacijai, matėme, turėjo pavirsti „pilietiniu karu“ („savi šaudė į savus“), pati Lietuva – „ruso šalies pakraščiu“, valstybingumo atkūrimo siekis – „įkyria idėja“, žūtbūtinę kovą kovojantys partizanai iš didvyrių – į „išsigimėlius“, „soliterius“…, okupanto nusikaltimai – „asmeniniu jo reikalu“, neigiami herojai (Dušanskis, Sinycinas…) – teigiamais… Tai tęstinė, laike nuo 2002 m. iki šiol trunkanti, veika: knyga „Žali“ iki šiol prieinama rinkoje, bibliotekose, taip pat ir rusų, vokiečių kalbomis skaitantiems.
Dar didesniam efektui sukurti reikia vaizduoti ne autoriaus prasimanytus literatūrinius personažus, o istoriškai konkrečius laisvės kovų vadus, su jų tikrais vardais, pavardėmis ir juos vaizduoti niekinančiai – priešingai jų istorinei veiklai, istorinėms aplinkybėms ir istoriniams tikslams. Tikslas ir čia tas pats – nustebinti, papiktinti, šokiruoti, kad knygą pirktų ir tie, kurie norėtų ją apdovanoti, ir tie, kurie norėtų dėl jos kreiptis į teismus. Orientacija į universalų skaitytoją rodo versliškąją šio metodo prigimtį. Kai kurie skaitytojai internetinėse svetainėse rašo neįstengę knygos „Žali“ ištisai perskaityti ar paskaitę, nieko nesupratę, kad ja pasipiktino, kad romanas „labiausiai nesuprastas“ (R. Kmita). Mat „suprasti“ romaną reikštų pereiti į priešo pusę, pritarti, kad kraštą pavergti atėjusieji – teigiami, o jiems besipriešinantys – neigiami herojai. Verslui tai – antraeiliai dalykai. Svarbu – prekės perkamumas, dėmesys autoriui ir finansinė sėkmė. Tai verslui tarnaujančio metodo jėga.
Romano autorius sako subjektyviai tarsi nenorįs tyčiotis iš laisvės kovotojų, bet tam jį tarsi „verčiąs“ postmodernistinis metodas, kaip psichologinį, o kartu ir socialinį, ekonominį efektą kuriantis. Štai J. Žemaitis, matėme, vadinamas „subingalviu“, „šunsnukiu“…. Kodėl? Gal jis to nusipelnė – atliko kokią tai romane vaizduojamą nederamą veiką? Deja. Taip jis įvardijamas ne kuriai nors bendrai vertybei apginti, o aštresnei frazei sukurti, dėmesiui patraukti, nes, pasak paties autoriaus, „kiekvienas necenzūrinis žodis yra stipri stilistinė priemonė“8. Būtent jai, kaip aukštesnei vertybei, ir turi nusilenkti vaizduojamo asmens orumas. Todėl šiame cinizme, kaip ir pačiame romane, pirmiausia reikėtų ieškoti ne tiek menininko, kiek verslininko.
To metodo įtaką galima jausti ir kitose socialinio veikimo srityse (istorijos tyrimuose, teismų praktikoje, politikoje), siekiant ir jas tam tikru mastu suverslinti, įvykdyti jose vienokį ar kitokį vertybinį perversmą, jei tik šitaip galima sumenkinti esamas vertybes ir laimėti daugiau dėmesio. Pilėnų kariai, laisvę branginę labiau negu gyvybę ir dėl to anksčiau laikyti didvyriais, dabar vadinami bailiais ir prastais kariais9 (Pakelti prieš save ranką irgi reikėjo drąsos). Lietuvių tauta dėl atskirų lietuvių dalyvavimo holokauste pristatoma urbi et orbi kaip „žydšaudžių tauta“ (R. Vanagaitės Mūsiškiai, 2016, Alma littera, p. 14), kur žydšaudžiais turi tapti ir tie 2300 lietuvių, rizikavusių savo gyvybėmis gelbstint tuos pačius žydus, o iš jų ir 918 Izraelio pripažintų „Pasaulio teisuoliais“.
Keistai turi atrodyti tauta, kurios atstovai tarpusavyje lenktyniauja, kaip išradingiau svetimųjų naudai paniekinti savus arba kuo labiau į svetimus panašėti. Ir tai – nelaiminga tradicija: mūsų bajorai praeityje gėdijosi lietuvių kalbos, pačios lietuvybės, nūdienos rašytojas – laisvę gynusios savo tautos, Lietuvos moterys – lietuviškų pavardžių su galūne -ienė… Į kokią ateitį išsiruošė tauta su savęs niekinimo ir savęs gėdijimosi sąmone?
Postmodernizmas ir žmogaus teisės. Subjektyvumų įvairovei legalizuoti ir jai trukdančioms tradicijoms griauti postmodernizmas supinamas ir su savaip suprantamomis žmogaus teisėmis. Tradicinė santuokinė šeima, įtvirtinta Konstitucijoje kaip visiems privaloma teisinė kategorija, skelbiama „pasenusia“. Jai sumoderninti – susubjektyvinti, sumenkinti Konstitucinis teismas į Konstitucijos dvasią įrašo ir „kitas šeimos formas“. Kokios tos formos, neįvardija, bet žino, kad pirmumas turi būti atiduotas ne Konstitucijai, o tam pačiam asmens-„suvereno“ subjektyvumui: „šeima yra tai, ką atskiras asmuo laiko šeima“ (premjerė I. Šimonytė, 2021 m.). Šeimos sąvoka iš Konstitucijos kompetencijos perduodama individo-„suvereno“ kompetencijai, kad ir šioje srityje jis įvykdytų vertybinį perversmą. Konstitucijoje įtvirtintos dvi gyvybei būtinos biologinės lytys arba piliečio praktinis gebėjimas vykdyti pareigas tik vienai valstybei ir tuo pagrindu būti tikru tik jos piliečiu – irgi nemažesni „atsilikimai“. Toks pat „atsilikėlis“ ir į „klaidą įpuolęs“ tarsi yra ir pats Dievas, sukūręs tik Adomą ir Ievą, ir dėl to nieko nežinantis apie „kitas lyčių formas“… Jiems įveikti teismai „individualiais sprendimais“ legalizuoja trečiąją lytį (socialinę, o kiti sako – ir daugybinę), prezidentai suteikinėja išimties tvarka atskiriems asmenims realiai nefunkcionuojančią dvigubą pilietybę, nes to reikalauja asmuo-„suverenas“. Tam pačiam „suverenui“ reikalaujant, leidžiama Lietuvos pase rašyti asmens pavardes ne valstybinė kalba. Seimas koreguoja lietuvių kalbos raidyną, irgi kaip „atsilikusį“, trukdantį įsiteikti svetimiesiems. Čia jau negalioja Romos teisininkų principas „Kas skirta visiems, tam turi pritarti visi (Romos teisininkai po Justiniano). Galioja priešingas principas: ko geidžia vienas ar keli, tam privalo pritarti visi. Todėl įveikinėjami ir kitokie „atsilikimai“. Vilniaus apylinkės teismas, 2024 m. priėmęs „individualų sprendimą“ (nes tokio įstatymo dar ir nėra), žmogaus teisių vardu pripažino vieno ir to paties vaiko dvi biologines mamas. Gamtos nustatytą vientisą žmogaus atsiradimą pavertė nevientisu: jį padalijo į dvi stadijas: pastojimą pripažinęs vienai, o tos pačios gyvybės gimdymą – kitai; viena iš jų su „Sodros“ pritarimu dar įgijo ir teisę į „tėvystės atostogas“, t. y. teisę imituoti ir vaiko „tėvą“. Čia kalbama apie vaikus, bet vaikų teisės ir socialinių pasekmių numatymas, kaip toks vaikas jausis tarp vaikų, turinčių vieną biologinę mamą, nedalyvauja… Mūsų konstituciją kūrė modernistai, o ją aiškina jau postmodernistai… Individas, apginkluodamas savo subjektyvumą postmodernistiniu metodu ir mokslo, technikos pažanga, atveria duris naujai „kultūrinei revoliucijai“.
Slankiojanti žodžio laisvės riba. Dėl to paties subjektyvumo prioriteto postmodernizmas siekia paneigti ir du pagrindinius Konstitucijos principus: 1) visų asmens teisių ir laisvių santykinumą (28 str.) ir 2) visų teisės subjektų lygybę įstatymams (29 str.). Juos paneigus, jau galima laisvai elgtis ir su žodžio laisve: vieniems ją siaurinti, kitiems („literatūrinių kūrinių autoriams“) neribotai plėsti. Štai Seimo narys Petras Gražulis, 2023 m. pavadinęs kelis LGBT bendruomenės narius „išsigimėliais“, pateko į teismą ir buvo nuteistas. Ivaškevičius, tuo pačiu vardu pavadinęs Lietuvos laisvės kovotojus knygos „Žali“ „Įžangoje“, pagerbtas premija, o Vilniaus apygardos teismo kolegijos 2019 04 02 nutartimi pateisintas dar ir teisės vardu10. R. Žemaitaitis, griežtais, bet irgi įprastos kalbos žodžiais pakritikavęs Izraelio politikus dėl nusikaltimų Gazos Ruože ir dar pacitavęs tautosakinę (literatūrinę) vaikų skaičiuotę apie „žyduką“ ir „pagaliuką“, Konstitucinio teismo pripažintas pažeminęs žydų tautą ir tuo šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Buvo priverstas atsisakyti ir Seimo nario mandato. Naujų sankcijų taikymą Žemaitaičiui už tą patį toliau tęsė Lietuvos Prezidentas, pareiškęs netvirtinsiąs Žemaitaičio partijai priklausančių Seimo narių vyriausybės nariais, net ir turinčių tam reikalingas kvalifikacijas. Klausimas, kokiu teisiniu pagrindu partijos vadovo nuodėmės virsta jo partijos seimo narių teisių apribojimu, o koalicijoje esantys šios partijos Seimo nariai tampa nelygiateisiais, nors viešai kolektyvinė atsakomybė neigiama? Tą pačią Izraelio politikų veiklą, dėl kurios kritikos R. Žemaitaitis susilaukė tiek sankcijų, ES užsienio reikalų ministro Josepo Borrellio 2024 11 11 Briuselyje per Ambasadorių susitikimą ne tik pasmerkė, bet ir siūlė „stabdyti politinį dialogą su Izraeliu“, o Tarptautinis Baudžiamasis Teismas 2024 m. išdavė Izraelio premjero atžvilgiu net arešto orderį. Bet R. Žemaitaitis, išeitų, labiau „pažemino žydų tautą“…
Teismų argumentai romano „Žali“ byloje. Sakoma: „degtinės kokybė nepriklauso nuo butelio formos“. Pasirodo, kartais priklauso. Svarbu ne ką pasakei, o į ką savo žodžius įpakavai. Jei juos įpakavai net ne į romaną, o tik į jo „Įžangą“, tai, pasak Vilniaus apygardos teismo kolegijos, tavo žodžio laisvė įgyja „didelę erdvę“ teisėtai niekinti istoriškai konkrečius laisvės kovotojus11. Nenurodyti bent orientacinių „didelės erdvės“ ribų, tai faktiškai paversti žodžio laisvę neribota. Bet tokia laisvė jau yra ne laisvė, o legalizuota agresija artimo teisės atžvilgiu. Nėra dalykų, kurie neturėtų savo apibrėžtumo ribų, palaikančių jų tapatumą. Nėra ir asmens teisių, kurios būtų neribojamos artimo teisėmis. Kiekvienas suabsoliutintas, savo ribas praradęs ar jas neigiantis dalykas neišvengiamai virsta savo priešybe. Antikoje tai vadinta „absoliučios laisvės“ paradoksu: jei viskas leistina, tai leistina ir laisvę riboti, vadinasi, ne viskas leistina.
Rašytojas yra tos pačios visuomenės narys, pavaldus tai pačiai Konstitucijai, draudžiančiai bet kokias privilegijas, taip pat ir žodžio laisvės srityje. Rašytojas turi teisę laisvai prasimanyti literatūrinius personažus-virtualias būtybes, joms priskirti irgi prasimanytus vaidmenis. Bet jis neįgyja tokios laisvės niekinti istoriškai konkrečius, Lietuvai nusipelniusius asmenis, tuo labiau juos vadinti necenzūriniais žodžiais, paneigiančiais pačią žmoniškąją asmenybės vertę. Teisei – tai asmens įžeidimas. O „kas įžeidžia vieną, tas kėsinasi ir į visus“ (teisės principas).
Minėti teismai, vertindami šioje byloje įrodymus, viską, kas knygoje „Žali“ rašoma, priskyrė romanui (literatūriniams personažams). Tačiau iš tiesų, ne viskas, kas joje rašoma, priklauso literatūriniams personažams. Knygą „Žali“ pats autorius suskirstė į dvi skirtingo teisinio statuso, bet apimtimi neproporcingas dalis: 1) į „Įžangą“, kurioje jis kalba savo vardu, nesislapstydamas už jokio literatūrinio personažo, ir 2) į patį romano tekstą. Būtent „Įžangose“ (I laida 2002, p. 6-9, II laida 2018, p. 5-8) autorius savo, o ne literatūrinių personažų lūpomis išdėstė minėtus pagrindinius teiginius, kuriais jis, matėme, viešai neigė Lietuvos okupaciją: Lietuvą vadino „ruso šalies pakraščiu“ (2002, p. 8), patį valstybingumo siekį – „įkyria idėja“ (2018, p. 5), dėl jo kovojančius – „išsigimėliais“ „soliteriais“ (2002, p. 8), tamsiais „kaimo bernais, mažai tenutuokiančiais apie garbę ir žmogiškumą“(2018, p. 7), lietuvių laisvės kovas – „pilietiniu karu“ (suprask – savi šaudė į savus) (2002, p. 6), teisino sovietinės okupacijos nusikaltimus kaip okupanto „asmeninį reikalą“ (2002, p. 6)… Tai savotiškas romano socialinis įvadas, semantinis kodas, kuriuo pats autorius nurodo, per kokias vertybes reikia skaityti ir suprasti jo romaną. Todėl tiems, kurie šiuo „kodu“ nepasinaudojo, jiems romanas ir tapo „labiausiai nesuprastas“.
„Įžangos“ teiginiai buvo ir pagrindinis, tiesioginis skundo objektas. Skundas reikalavo vertinti ne knygą kaip visumą, o tik tas jos dalis, kuriomis yra tiesiogiai pažeidžiama minėtų istorinių asmenų teisė į orumą. Tačiau minėti teismai jų nenagrinėjo, nevertino – faktiškai atsisakė vykdyti BPK 20 str. 5 p. reikalavimus: vertinti įrodymus „pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu…“, vadinasi, atsisakė vykdyti ir teisingumą. Įdomu, kad lygiai taip pat knygos „Žali“ „Įžangą“, kaip minėta, nutyli ir daugelis recenzentų, knyga besižavinčių. Galbūt kaip nepatogią. Mat ją paminėjus, reikės komentuoti ir jos turinį – akivaizdžią panieką laisvės kovoms ir jų dalyviams. Tai gali trukdyti abstrakčiai samprotauti tik apie knygos meninę vertę, formą, netekusią turinio, o su juo ir – socialinės prasmės.
„Įžangų“ teiginiams, kiek jų dauguma nesudaro tiesioginį romano tekstą, negalioja teismo pripažinta literatūros autoriams minėta „didelės erdvės“ žodžio laisvė, „Vakarų demokratijos tradicija“ ir „EŽTT praktika“, priešingai – jie patenka ne tik į Konstitucijos 28 straipsnio, bet ir į kelių LR BK straipsnių dispozicijas: 170 str, I d. („Tas, kas viešai žodžiu, raštu (…), tyčiojosi, niekino žmonių grupę ar asmenį (…) dėl jų socialinės padėties…“ (suprask – dėl partizanavimo), 1702 str. („Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“), 313 str., II d.: (Mirusiojo (žuvusiojo) atminimo pažeminimas: „Tas, kas paskelbė apie mirusį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką arba pakirsti pagarbą jo atminimui‘), 155 str. (įžeidimas: „Tas, kas viešai veiksmu ar raštu užgauliai pažemino žmogų“). Tačiau Vilniaus apylinkės teismo teisėjui, 2019 02 25 atsisakiusiam pradėti ikiteisminį tyrimą, atrodė: „autorius (…) romane kalba apie partizanus nebandydamas juos įžeisti“12 Jei tokie konkrečių laisvės kovotojus orumą žeminantys užgaulūs įvardinimai, kaip „išsigimėliai“, „soliteriai“, „subingalviai“…, kuriuos autorius vartoja romano „Įžangose“ ir pačiame romane, nėra įžeidimai, orumo žeminimas, tai teisėjas arba nesiorientuoja sąvokose, jų reikšmėse, arba atvirai šališkas.
Šie BK straipsniai, kaip ir Konstitucija, primena, kad teises turi ne tik tie, kurie rašo, bet ir tie, apie kuriuos rašoma… Bet atsakomybė nebūtinai turi reikšti baudžiamąją. Yra ir administracinių priemonių tokių idėjų platinimui užkardinti, leidėjams sudrausminti. Bet problema, manau, ir tokiu atveju vargu ar išnyktų, nes radikaliojo liberalizmo sąlygomis vyrauja nuomonė: bet kokį žodžio laisvės ribojimą rašytinių tekstų atžvilgiu vadinti cenzūra ir ją smerkti kaip absoliutų blogį. Bet tada cenzūros vardu reikėtų pasmerkti ne tik visus čia minėtus BK straipsnius, bet ir Konstitucijos 28 straipsnį, įpareigojantį kiekvieną asmenį riboti savo teises, taip pat ir laisvo žodžio teisę, artimo teisėmis. Cenzūra – blogis, kai ji ateina iš valdžios dvasiškai pavergti visuomenę politiniam režimui. Tuo tarpu žodžio laisvės ribojimas ateina iš pačių piliečių tarpusavio pripažinimo teisės subjektais, iš tarpusavio pagarbos vienas kitam, iš sugyvenimo dorybės.
Ši byla gali būti aktuali ir kitais aspektais: ji apnuogina ir platesnio Lietuvos konteksto problemas. Pirmiausia, neturėjimą aiškiais kriterijais grindžiamos koncepcijos žodžio laisvei valdyti. Antra, Ivaškevičiaus pusėje stovi nemažos socialinės jėgos, susiformavusios dar okupacinio režimo sąlygomis, dešimtmečiais niekinusios laisvės kovas ir laisvės kovotojus. Trečia, kyla klausimas, kaip laisvės kovų ir jų dalyvių viešas niekinimas ir oficialus jo toleravimas dera su šiuolaikine Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija, su kariuomenės siekiu kelti savo karių kovingumą, ugdant jaunimo patriotizmą, formuojant tautos valią priešintis, tam naudojant ir praeities laisvės kovų patyrimą? Valia priešintis – tos pačios reikšmės, kaip ir karinis apsiginklavimas, ypač dabarties sąlygomis. Ginklai patys neveikia. Ginkluojantis, bet nestiprinant valios priešintis, nereiškia, kad visapusiškai stiprinama gynyba. Žodžio laisvė, netarnaujanti valiai priešintis, nėra Lietuvos laisvė. Knyga „Žali“ – vienas iš pavyzdžių, kaip laisvės kovų patirtis iš šaltinio ugdyti valią priešintis gali virsti tokios valios griovimu ir dar su atskirų valstybės institucijų pritarimu.
Alfonsas Vaišvila
2025 03 08
1 https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/242210/m-ivaskeviciaus-zali-supykde-visuomenes-taryba-taciau-nacionalines-premijos-jis-nepraras.
2 Ivaškevičius, M. Žali, romanas, , Vilnius: Tyto alba“, 2002, p. 8-9.
3 Beje, toks požiūris šiandien būtų palanki proga parašyti tokį pat romaną ir kaip „ruso“ užpulti ukrainiečiai „trukdo“ tam pačiam „rusui būti žmogumi“ nūdienos sąlygomis.
4 Knygos pavadinimas „Žali“ yra žodžių „Lietuvos partizanai“ sinonimas, o pati knyga – istorine tema apie Lietuvos rezistenciją ir apie jos pagrindinį vadą Joną Žemaitį.
5 Pokario laisvės kovos M. Ivaškevičiui atrodė beprasmės neatsitiktinai, nes beprasmėmis jis laiko ir dabartines tautos pastangas apginti laisvę, skiriant gynybai 5-6 proc. BVP. Todėl linkęs kviesti tautą ne gintis, o emigruoti – įrenginėti lietuvių tautai rezervines vietas kitose valstybėse, paliekant priešui savo tėvų ir protėvių žemę, o patiems kaip tauta išnykti, be vilties turėti savo valstybę. .https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/239638/m-ivaskevicius-del-visa-ko-turekime-nusiziureje-kita-sali.
6 Šis keiksmažodis jau eina ir į praktiką: 2025 m. Klaipėdos apygardos teisme teisiamas K. Kiltinavičius juo pavadino konkretaus teismo teisėjus. https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/uz-teiseju-vadinima-subingalviais-ateiviais-beveik-4-metai-kalejime-ir-tai-dar-ne-pabaiga-120090588 ).
7 Niurnbergo nebuvo. Labas, mes čiaǃ Sudarytojas Algirdas Endriukaitis, Vilnius: „Bitutės“, 2020, p. 92.
8 https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/dramaturgas-marius-ivaskevicius-pirmiausia-emigrantus-isdave-lietuva-56863601.
9 Baronas, D., Mačiulis, D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda, 2010, p. 486-487.
10 https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/03/01/news/sveiko-proto-pergale-byla-rasytojui-mariui-ivaskeviciui-keliama-nebus-9421779; https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2019/04/04/news/patvirtintas-atsisakymas-pradeti-ikiteismini-tyrima-del-m-ivaskeviciaus-romano-zali–.
11 https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/03/01/news/sveiko-proto-pergale-byla-rasytojui-mariui-ivaskeviciui-keliama-nebus-9421779; https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2019/04/04/news/patvirtintas-atsisakymas-pradeti-ikiteismini-tyrima-del-m-ivaskeviciaus-romano-zali–.
12 Niurnbergo nebuvo…, p. 96.
