Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ne tik yra suteikęs Merkinei Magdeburgo miesto teises 1569 metais, bet ir ne kartą joje buvojęs, be to, jo antrajai žmonai Barborai Radvilaitei mirus Krokuvoje, Žygimantas Augustas mylimą žmoną į Vilnių palaidoti, tikėtina, lydėjo keliu per Merkinę ir Varėną – tai „Merkio kraštui“ patvirtino Merkinės muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas. O apie kitus užmirštus Žygimanto Augusto poelgius ir karo politiką, perimant ir ginant Livoniją (dabartines Estijos ir Latvijos teritorijas) nuo Maskvos caro Ivano Rūsčiojo, išsamiau pasakoja humanitarinių mokslų daktarė, istorikė Rasa Leonavičiūtė – Gecevičienė…
Kontraversiški mitai: juoda ar balta?
Kalbant apie Žygimantą Augustą, beje, kaip ir apie jo antrąją žmoną Barborą Radvilaitę, pirmiausia į akis krenta tai, kad abi šios asmenybės vertinamos labai kontraversiškai, o Lenkijoje ir Lietuvoje –dažnai netgi absoliučiai priešingai. Akivaizdu, kad kalbėdami apie juos mes atsiduriame istorinių mitų zonoje, kuriuos jau beveik 500 metų konstruoja įvairūs „juodieji ir baltieji metraštininkai“, kaip taikliai pastebėjo ne vieną istorinę poemą parašęs Justinas Marcinkevičius.
„Geriausiai situaciją išsiaiškinti padeda istoriniai tyrimai, tačiau reikia pripažinti, kad neturime nė vienos išsamios lietuviškos monografijos apie Žygimantą Augustą, taigi mūsų plačioji visuomenė skaito tik lenkų istorikų darbų vertimus ir natūralu, kad autoriai dažniausiai aptarinėja Lenkijos istorijai aktualius aspektus. Lenkai maždaug nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio pradėjo „judinti“ savo istorinius šaltinius ir daryti išsamius tyrimus šia tema, kad faktai būtų atskirti nuo legendų. Tuo tarpu Lietuvoje nuo pat XIX a., ypač – tarpukariu, sekant Adolfo Šapokos naratyvais, iki šiol gyvenama nuoskaudomis dėl Liublino unijos, kurias sunku paleisti,“ – sako dr. R. Leonavičiūtė – Gecevičienė.
Kai LDK valdė latvius ir estus
Vienas iš Liublino unijos užgožtų dalykų yra tai, kad Žygimantas Augustas buvo tas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, kuriam pasidavė nustekentas Livonijos ordinas, išsigandęs Ivano Rūsčiojo puolimo, prie Baltijos jūros krantų prasidėjus Livonijos karui. Valdant Žygimantui Augustui, 1561 m. didžioji Livonijos dalis (dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijos) pasidavė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
1561 m. lapkritį į Vilniaus Seimą atvyko Livonijos delegacija ir pasirašė pasidavimo sutartį. Pagal ją iš Livonijos pietinių žemių (į pietus nuo Dauguvos) buvo sukurta Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė, gyvavusi 1561–1795 m., kurios pirmuoju kunigaikščiu LDK vasalo teisėmis tapo liuteronų tikėjimą priėmęs paskutinis Livonijos magistras Gotardas Ketleris. Likusios ordino teritorijos buvo sujungtos su Rygos arkivyskupijos ir Dorpato (dabar – Tartu) vyskupijos žemėmis, suformuojant Livonijos kunigaikštystę. Šiaurinės buvusios Livonijos ordino teritorijos atiteko Švedijai, įkūrusiai Estijos kunigaikštystę.
Viskas įvyko taikiai, nepraliejus nė vieno kraujo lašo, nors dar vos prieš kelerius metus Žygimantas Augustas stovėjo su didžiausia (įvairiais skaičiavimais apie 20000 – 50000 karių) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės kariauna prie Livonijos sienos ir grasino karu, o tuometiniam LDK etmonui Radvilai Rudajam, nekantravusiam su gausiomis Lietuvos karių vėliavomis joti ir skubiai užimti Rygą, liepė ramiai tūnoti Pasvalyje, kurio apylinkėse buvo apsistojusi kariuomenė.
Ir čia susiduriame su dar vienu kontraversišku paskutiniojo Jogailaičio vertinimu – jis buvo ištižęs karys, vengęs karo, o gal kaip tik – gudrus strategas?
Karas ir taika pagal Žygimantą Augustą
Istoriniai šaltiniai byloja, kad Žygimantas Augustas turėjo sukaupęs ne tik įstabią papuošalų, bet taip pat ginklų ir šarvų kolekciją, tiesa, daugmaž visi istorikai sutaria, kad jų „pravėdinti“ mūšio lauke Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis nelabai mėgo. Teigiama, kad tiesiog neturėjo polinkio karybai nuo vaikystės, be to, ir jo motina karalienė Bona, akylai stebėjusi ir kontroliavusi vienintelio sūnaus auklėjimą, saugojo jį nuo nuotykių karo stovyklose.
„Žygimantas Augustas nemėgo karo lauko, jį dažnai kaltindavo, kad yra išlepęs, švaisto pinigus brangenybėms ir kultūrai, ir jis tikrai taip elgėsi, bet iš tiesų jis buvo geras strategas. Nors lenkai dažnai šaipydavosi, kad jis labai mėgo viską atidėlioti rytojui, bet iš tiesų Žygimantas Augustas mokėjo išlaukti, geriau jau padarydavo neskubėdamas, nei kokią kvailystę „ant karštųjų“. Ir šiuo atveju jis nepradėjo karo su kaimynine Livonija, o išlaukė, kol ji pati pasiduos jo globai,“ – pastebi dr. R. Leonavičiūtė–Gecevičienė.
Pasak jos, šis faktas nėra plačiai žinomas turbūt dėl to, kad jį vėliau užgožė Liublino unija. „Tiesą sakant, unijos idėja Lenkijoje brendo jau seniai, ne vieną dešimtmetį, bet būtent 1558 m. prasidėjęs Livonijos karas ir privedė prie to, kad įsisiūbavus karui su Maskva, viena Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė negalėjo atsilaikyti, o lenkai mainais už pagalbą kare prispaudė Žygimantą Augustą sudaryti Liublino uniją – tam susiklostė tiesiog labai patogi situacija,“ – teigia istorikė.
Silpnas karalius ar neperkalbamas užsispyrėlis?
Nors Žygimantas Augustas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, tačiau jis nebuvo absoliutus monarchas. Abi valstybes turėjo valdyti tardamasis su Lietuvos ir Lenkijos ponais, taigi nuolat dalyvaudavo seimuose ir turėjo sugebėti derinti įvairius interesus. Beje, ne tik politinius, bet ir religinius, nes jo valdymo metais Europoje kilo reformacija. Amžininkai rašo, kad Žygimantas Augustas nebuvo priešiškas nė vienai religijai, kai tuo pačiu metu Europoje vyko kruvini katalikų ir reformatų karai. Kaip pasakoja XIX a. istorikas Ignacas Kraševkis, LDK katalikų dvasininkai nuolat skųsdavo Žygimantui Augustui Mikalojų Radvilą Juodąjį, kad jo statomoje reformatų bažnyčioje esą vyksta negeri dalykai ir burtai. „Nors to meto religinių karų kontekste Žygimantas Augustas atrodo labai pažangus, nes mažai Europos valdovų taip tolerantiškai vertino reformaciją, bet kartu tai buvo ir silpno karaliaus ženklas. Tai rodė, kad jis nelaikė visų valdžios svertų savo rankose ir negalėjo sustabdyti protestantizmo plitimo,“ – sako dr. R. Leonavičiūtė – Gecevičienė.
Silpnas karalius, nieko negalintis nuspręsti be ponų pritarimo, lėbautojas ir mergišius, mėgęs lengvą ir prabangų gyvenimą – tokie apibūdinimai irgi yra dažnai girdimi apie Žygimantą Augustą. Vis dėlto jo gyvenimo istorija byloja, kad tam tikrais atvejais paskutinis Jogailaitis sugebėdavo užsispirti taip, kad niekas negalėdavo jo perkalbėti. Labiausiai ši charakterio savybė išryškėjo bendraujant su dviem svarbiausiomis jo gyvenimo moterimis – motina karaliene Bona ir Barbora Radvilaite.
Nuo meilės iki priešiškumo
Žygimanto Augusto santykiai su motina yra dar vienas labai kontraversiškas aspektas, nes jie iš draugiško ryšio ilgainiui virto nuožmia kova dėl valdžios. „Karalienė Bona buvo valdinga motina, nes jai gyvenime labai norėjosi stabilumo. Manau, toks poreikis atsirado iš vaikystės. Jos tėvas mirė labai anksti, kai Bonai tebuvo pusė metų. Jos motinai Izabelei Aragonietei būti našle to meto Italijoje buvo tikra tragedija, nes našlėms turto ir pajamų ten niekas negarantuodavo. Taigi ji su savo mažais vaikais buvo priversta blaškytis po įvairias Italijos vietas, ieškodama, kur prisiglausti, kol pagaliau tapo Rosano ir Bario kunigaikštiene. Mažajai Bonai taip pat teko susidurti su ankstyva savo sesers ir brolio mirtimi,“ – pasakoja dr. R. Leonavičiūtė–Gecevičienė.
Pasak istorikės, kai Bona ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir sužinojo, kad čia sostas nėra paveldimas, o karalius – renkamas, greičiausiai jautė didžiulį nerimą, kad jos sūnui nenutiktų taip, kaip jos šeimai Italijoje. Karalienė Bona skyrė labai daug dėmesio Žygimanto Augusto auklėjimui ir turėjo didelių lūkesčių dėl jo ateities. Be to, ji nelabai paisė lenkų ponų norų, o jie ją aršiai puolė ir kritikavo. „Iš tiesų abu tėvai, Žygimantas Senasis ir Bona, stengėsi užtikrinti savo įpėdiniui stabilų materialinį pagrindą, kad jam būtų lengviau valdyti, ir jį, dar vaiką, titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu,“ – sako istorikė.
Tuo pačiu ji atkreipia dėmesį, kad Žygimantas Augustas – Renesanso epochos žmogus, kurioje gyvenimo džiaugsmas ir malonumai buvo įprasta valdovų kasdienybė. „Neabejojama, kad Žygimantas Augustas labai anksti pažino moters meilę. Manoma, kad tai įvyko dar paauglystėje. Taigi jam buvo leidžiama gyventi visavertį gyvenimą, neribojant jokių savo poreikių ir pomėgių. bet kai šalia jo atsirado Barbora Radvilaitė ir jų ryšys itin sutvirtėjo, Žygimantas Augustas susidūrė su pirmu rimtu apribojimu iš tėvų pusės. Įsivaizduokite, visą gyvenimą viskas buvo galima, ir staiga jam pirmą kartą pasakė „ne“, taigi jam turbūt kilo natūralus noras priešintis tėvų valiai. Žinoma, berniuko ir motinos atsiskyrimas pamažu vyko jau ir anksčiau, ypač jam išvykus iš Lenkijos valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur jis paragavo laisvo gyvenimo be tėvų priežiūros, tačiau slapta jo santuoka su Barbora Radvilaite buvo baisus smūgis karalienei Bonai,“ – neabejoja dr. R. Leonavičiūtė–Gecevičienė.
Tuo metu Lenkijoje, vadovaujat karalienei Bonai, kilo baisi politinė kova prieš Barboros Radvilaitės karūnavimą, o per vieną posėdį Seime spaudžiamas Žygimantas Augustas pareiškė, kad jau greičiau atsisakys karūnos, bet ne savo teisėtos žmonos. Ir nors tuo metu Barbora Radvilaitė jau sunkiai sirgo, jis užsispyrė ir pasiekė savo – ji buvo karūnuota, o karalienė Bona buvo priversta jam nusileisti ir netgi pabandė taikytis su sūnumi, bet nesėkmingai. „Po Barboros Radvilaitės mirties Žygimanto Augusto nusistatymą prieš motiną netgi sunku paaiškinti. Atrodo, kad jį buvo apsėdusi nepamatuota baimė, netgi paranoja jos atžvilgiu. Žygimantas Augustas netgi nenorėjo su ja susitikti. Karalienė Bona, sužinojusi, kur vyks artimiausi seimai, pati važiuodavo ten, tikėdamasi susitikti su vieninteliu sūnumi, bet, jei ir pavykdavo pasimatyti, jis net rankos jai nepaduodavo. Ir dar mūvėdavo pirštines, nepaimdavo iš motinos rankų jokio daiktelio, lyg bijodamas, kad jį gali nunuodyti. Šiuo atveju turbūt reikia prisiminti, kad to meto žmonės vienu metu gyveno ir realiame, ir mistiniame pasaulyje, kai greta egzistavo ir vieni kitiems neprieštaravo religija bei astrologija, burtai, alchemija – Žygimantui Augustui, matyt, šie mistiniai dalykai irgi buvo artimi,“ – pasakoja istorikė.
Konfliktas su motina dėl Barboros Radvilaitės ir valdžios aiškiai parodė, kad esant reikalui ar ko nors užsigeidęs tolerantiškasis Žygimantas Augustas galėjo užsispirti taip, jog siekdamas savo tikslo nebijojo nutraukti santykių net su artimiausiais žmonėmis, nepaisydamas iki tol ilgus metus siejusio artumo.
Šią savo charakterio savybę jis pademonstravo ir sudarinėjant Liublino uniją, kai LDK seimo nariai naktį, oficialiai nepranešę, iš Liublino išvyko į Lietuvą po to, kai Žygimantas Augustas pareikalavo besąlygiškai paklusti dėl unijos su lenkais. Jo reakcija į šį demaršą buvo staigi ir itin žiauri LDK atžvilgiu: 1569 m. kovo 5 d., lietuviams nedalyvaujant, Žygimantas Augustas prijungė prie Lenkijos Karalystės LDK priklausiusias Palenkės ir Voluinės vaivadijas – toks sprendimas buvo grindžiamas istorinėmis lenkų pretenzijomis į šias teritorijas. 1569 m. birželį Žygimantas Augustas, nepaisydamas tų žemių ir LDK atstovų prieštaravimo, Lenkijai perdavė dalį Braclavo vaivadijos ir Kijevo vaivadiją. Taip LDK prarado daugiau nei trečdalį teritorijos ir gyventojų, 51 savivaldą turintį miestą.
Ilona Skujaitė
Istorinio romano „Karo nuotaka“,
už kurį pernai pelnė
V. Krėvės premiją, autorė