Nedzingė dokumentuose, legendose ir kasdieniame gyvenime

Istoriniai šaltiniai, legendos, o pastaruoju metu - ir technologinės galimybės bei šiek tiek fantazijos suteikia galimybę spėlioti, kodėl vieną ar kitą vietovę, vandens telkinius mūsų protėviai, atėję dar akmens amžiuje prieš tūkstančius metų kažkur iš rytų, gal būt nuo Kaspijos jūros, pavadino vienokiais ar kitokiais vardais.

Dabar pafantazuokime: baltų gentys - sūduviai ,dainaviai ir jotvingiai - pasiekę mūsų krašto pietines žemes, nutarė čia apsigyventi. Sūduviai pasiliko pietinėje dalyje, labiau į rytus – dainaviai ir jotvingiai. Jie visi kalbėjo ta pačia kalba, tik jotvingiai, kaip rašo XX amžiaus kalbininkas Kazimieras Būga, kai kuriuose reiškinių ar daiktų pavadinimuose naudojo priesagą“ ing“, kuri išreiškia gausumą, ilgalaikį jausmą. Taigi ši priesaga ir išduoda, kuriose vietose jotvingiai prieš tūkstančius metų apsigyveno ir toms vietovėms parinko vardus: Leipalingis, Rūsingė, Apsingė, Pilvingis ir daugelis kitų.

Dalis šios genties žmonių, išvargę, suplūkę, su savo vedliu( žyniu) po daug metų prieina didelį vandens telkinį. Žynys, išvydęs ežero grožį, sušunka: “ned“ (persų kalboje - “apvaizdos balsas”, “šauksmas”), o jo žmonės džiaugsmingai pritaria: “ing“. Ir jie šį ežerą pavadina Nedingės vardu. Prie jo įkuria savo gyvenvietę...

Žmonės kūrėsi, įrenginėjo būstus, žvejojo, medžiojo, gaminosi darbo įrankius, gimdė vaikus, šventė savo šventes, dainavo, šoko, apraudojo mirusiuosius, plėtėsi esamoje vietovėje, bet nieks jų gyvenimo neaprašinėjo. O laikas bėgo, karai, mirtinos ligos ir liko tik jų pėdsakai - ežero ir jų pirmosios gyvenvietės vardas, vienas kitas darbo įrankis.

Atėjo viduramžiai. XVI amžiuje karaliai pradėjo dalinti savo favoritams žemes, daugiausia lenkams, gudams ar sulenkėjusiems lietuviams. Iš istorinių šaltinių sužinome, kad 1670 m. žemes prie Nedingės ežero valdė Boguslavas Dzievaltauskas, o po penkerių metų, 1675m., šias žemes nusiperka didikas, bajoras Jonas Žilinskas kilmės iš Žilinų. Vietiniai gyventojai tampa baudžiauninkais. Žilinskai dvarui vietą pasirenka pietinėje savo žemių teritorijoje, tolokai nuo ežero, prie Nedingės upelio. XVIII amžiuje Žilinskai pradeda pardavinėti žemes. Pirmieji nusiperka šlėktos nuo Utenos turbūt pavarde Gavenioniai, nes šis kaimas yra gavęs Gavenionių pavadinimą. Graževičių, Šadzevičių ,Nanevičių palikuonys, taip pat atsikėlę nuo Utenos, gyveno čia iki melioracijos vajaus. Šio kaimo palikuonys iki šios dienos išlaikę savo lenkų protėvių ir tėvų kalbą, gražiai prižiūri kaimo kapus.

Dar didesnį žemės plotą šiame amžiuje įsigijo grafas Sapiega. Yra legenda, kad užpuolus Lietuvą marui, visi šio krašto žmonės išmirė, likęs tik vienas Sapiega. Vėliau šis didelis žemės plotas vėl atiteko Žilinskams, kurie ir vėl pradėjo pardavinėti savo žemes. Dokumentai rodo, kad XIX amžiuje Sapiegiškės kaime prie Nedingės ežero yra arti šimto sodybų: katalikai, kalbantys lietuviškai, dvi sodybos stačiatikių ir keturios musulmonų.

Nedingės vietovardis paplito XIX amžiuje, kai dvarininko išsimokslinę sūnūs pradėjo rūpintis gimtojo kaimo ateitimi. Generolas Vincentas Žilinskis, padedant Vilniaus ir Mogiliovo arkivyskupui Vencoslavui, nutarė Nedingėje pastatyti šventyklą, kurios požemiuose būtų laidojami Žilinskų giminės mirusieji. Taip ir įvyko: 1844 m. pašventino šventyklą, pastatytą pagal architekto Karolio Grigatavičiaus projektą. taip pat kleboniją (vietovė jau vadinta pagal dzūkų tarmę-Nedzingė).

Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčia

Už šias lėšas brolis Jonas, atsakingas už statybą, dar pastatė didesnę už bažnyčią smuklę ir apsitvėrė dvarą mūrine tvora su įspūdingais vartais.

Nedzingės dvaras

Aleksandras Žilinskis, valstybės patarėjas, Trakų apskrities maršalka, rūpinosi švietimu. 1865 m. Nedzingėje prie pagrindinio kelio švietimo veiklą pradėjo “narodnoje učilišče“ (liaudies mokykla). Mokykla medinė, pastatyta pagal to meto geriausius projektus. Kitoje šio kelio pusėje pastatytas panašus į mokyklą namas, skirtas valstybės tarnautojams, su rūsiu. Kaip vietiniai žmonės pasakoja, tai buvo daboklė, laikinas kalėjimas.

Vietiniai Nedzingės kaimo žmonės buvo bežemiai, todėl visas jų gyvenimas priklausė nuo dvaro. Jiems buvo pastatyti nameliai, atseikėti nedideli ploteliai daržams. Gyvulius laikė dvaro tvartuose. Vasaromis juos ganydavo pasamdytas skerdžius kartu su dvaro gyvuliais. Taip pat buvo pastatytas vienas didelis namas, vadinamas „četviortku“. Čia gyveno keletas šeimų.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Žilinskai pasitraukė į Rusijos gilumą. Kaimo žmonėms, likusiems be šeimininko, taip pat nebuvo lengva. Užkrečiamos ligos, maisto trūkumas, o karui baigiantis, - baisūs mūšiai, kai per vieną dieną kaimelį užimdavo tai rusai, tai vokiečiai ar lenkų kariuomenė. Ir taip tęsėsi ne vieną dieną. Reikėjo iškentėti ir baimę, ir karą, ir badą.

1920m. grįžusi į Nepriklausomą Lietuvą, dvarininkų Žilinskų šeima rado tuščius namus, o dalį savo žemės turėjo skirti Lietuvos savanoriams.

Nežiūrint į tai, ponai Žilinskai rūpinosi savo darbininkais, Nedzingės kaimo žmonėmis. Jie buvo atjautūs visiems žmonėms. Atsitikus nelaimei ar kitai bėdai, į poną kreipdavosi pagalbos ne tik nedzingiškiai, bet ir aplinkinių kaimų žmonės. Viena Žilinskų giminaitė iš Lenkijos nuo vaikystės gyveno dvare. Vėliau buvo ištekinta už nedzingiškio Boliaus Valansevičiaus, nagingo batsiuvio. Žilinskai užaugino naujagimius dvynukus, kuriuos kažkas paliko prie jų durų, o dvynukams tapus pilnamečiais, paskyrė kiekvienam po keletą hektarų žemės.

Dvarininkas gabesnius kaimo vaikus skatino siekti mokslų, suteikdavo paskolų. Gabų jaunuolį Viktorą Rutkauską išsiuntė mokytis į Kauną, į vairuotojų mokyklą, tuo pačiu laikotarpiu patarė jam mokytis ir siuvėjo amato. Už mokslus mokėjo dvarininkas. Kaip pasakojo V.Rutkauskas, grįžęs iš mokslų jis dirbo pono lengvosios mašinos vairuotoju. Ponus vežiojo į Kauną, į operos spektaklius, o už siuvėjo profesijos įsigijimą jam po keletą litų per mėnesį atskaitydavo iš algos. Ant Nedzingės upelio dvarininkas pastatė malūną, kuriuo naudojosi visas kaimas, taip pat vykdė savo žemės melioracijos darbus, bendravo su mokytojais, Šaulių būrio nariais, padėjo organizuoti karvių melžimo varžybas.

Ponia Vanda Žilinskienė buvo ragavusi šiek tiek medicinos mokslų, tai gydė ne tik nedzingiškius, bet ir aplinkinių kaimų žmones.

Ponai Žilinskai labai rūpinosi dvaro aplinka. Visa sodyba buvo apsodinta liepų alėja, iškasti du tvenkiniai, gėlių klombose nuo ankstyvo pavasario žydėjo gėlės. Ypač ponia Vanda mėgo tulpes, o įvairių rūšių ir spalvų tulpių svogūnėlių parūpindavo sūnus Tadas, kuris mokėsi Belgijoje.

1920 m Nedzingėje buvo atidaryta lietuviška pradinė mokykla, veikė valsčiaus valdyba, paštas, pieninė, policija, karčiama. Nedzingei labai pasisekė su mokytojais. Pirmasis mokytojas Ignas Balčiūnas, jau dalyvavęs kovose dėl Nepriklausomybės, be darbo mokykloje, kaime subūrė šaulių būrį, didelį dėmesį skyrė kaimo kultūrai bei švietimui. Įsteigė bibliotekėlę, žiemos laikotarpiu suaugusiems nemokamai vedė raštingumo pamokas, skatino prenumeruoti ir skaityti laikraščius, žurnalus, ruošė su kaimo jaunimu vakarėlius.

Padidėjus mokinių skaičiui, 1926 m. buvo atkelti mokytojai Leonas Nadzeika ir Stepas Žibaitis. Tai tikri ne tik mokslo, bet ir kultūros nešėjai. Jų dėka Nedzingėje veikė tautininkų, Jaunųjų ūkininkų, dramos mėgėjų būreliai, Vilniui vaduoti organizacijos. Šių mokytojų dėka Merkinės, Perlojos ir Varėnos kelių kryžkelėje buvo pastatytas kryžius-paminklas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui atminti.

Atvykus į Nedzingę dirbti mokytojui Petrui Makaraičiui (Makaravičiui) ir jam tapus Šaulių organizacijos vadovu, 1938 m. jo atkaklaus ir kūrybingo darbo dėka buvo pastatyti Šaulių namai pagal Tomo Šibailos projektą su erdviais pagalbiniais kambariais, 200 žmonių talpinančia sale, su scena, gera akustika. Šis pastatas ilgą laiką buvo Nedzingės kaimo kultūros židinys. Nedzingės mokykla jau buvo šešiametė.

Nuo 1940m. Nedzingės žmonių gyvenimas labai pasikeitė. Tuometinė bolševikinė valdžia atseit skriaudžiamiems dvaro žmonėms išdalino pono žemes. Jų vaikai buvo raginami stoti į komjaunimo organizaciją, ir tik karas sutrukdė jiems gauti komjaunimo bilietus. Į Nedzingės dvarą atkėlė Alovės dvaro Zigmanto Žilinsko šeimą. Tą gedulingą Lietuvai dieną, 1941 m. birželio 21-ąją, abi Žilinskų ir mokytojo Kuncos šeimas susodino į sunkvežimį ir išvežė jiems nežinoma kryptimi. Nedzingės dvaro šeimininkas Jonas Žilinskas šioje alinančioje kelionėje į Sibirą mirė būdamas 69 metų amžiaus. Taip baigėsi didikų, bajorų Žilinskų 366 metų Nedzingėje gyvenimo era.

Karas. Jis neša ne tik mirtis, bet ir sutrauko ryšius tarp žmonių, atsiranda neapykantos kitaip mąstantiems, sąskaitų suvedinėjimai, pranyksta nebaudžiamumas. Visko buvo ir Nedzingėje. Nedzingės žydai buvo išvežti į Merkinę, karčiama, didesnė už bažnyčią, sugriuvo, nes kažkam iš nedzingiškių reikėjo malkų, tai išpjovė balkius. Dvare apsigyveno karo pabėgėliai. Mokykla išliko šešiametė. Dirbo mokytojai: Leonas Paslavičius, Alfonsas Vinkevičius, Zigmas Ivanauskas.

Pokaris. Tai vienas iš sudėtingiausių ir tragiškiausių laikotarpių Lietuvoje. Nedzingė, kaip mažas skurdokas kaimelis, pirmaisiais pokario metais tapo mažu užutekiu partizanams, gynusiems Lietuvos nepriklausomybę . Bažnyčios klebonas Zigmas Neciunskas slapyvardžiu „Elytė“ tapo partizanu žvalgybininku ir rėmėju. Bažnyčioje partizanų vadui Vanagui (Adolfui Ramanauskui) buvo suteikti santuokos sakramentai, klebonijoje vykdavo partizanų vadų susitikimai, buvo įrengtos slėptuvės. Vietiniai gyventojai taip pat daug padėjo partizanams. Daugelyje sodybų buvo įruošti bunkeriai . Partizanai šiame kaime gydėsi sužeidimus, pergyvendavo žiemos speigus. Partizanas “Vytenis“ (Juozas Marčinskas) didžiausią pluoštą partizanų nuotraukų paliko saugoti nedzingiškei Ievai Jaruševičienei, tikėdamas, kad Lietuva taps laisva. 1990 m. šis prašymas ir buvo įvykdytas - nuotraukos atiduotos Varėnos Sąjūdžio vadovams.

Yra toks liaudiškas romansas: “Netoli Nedzingės gyveno pora, Jonas jaunikaitis, kaip gėlė Ona”. Romansas pasakoja apie tragišką dviejų jaunų žmonių meilę ir likimą. 1945m. rugsėjo rytą netoli dvaro po liepa du jauni žmonės nutraukė savo gyvenimo kelią, nes jų šeimos priešinosi jaunų žmonių draugystei. Dzūkijoje romansas apie tragišką meilę buvo plačiai paplitęs, bet Nedzingės jaunimas, žinodamas šią tragišką istoriją, niekada jo nedainavo.

1946 m. Nedzingės mokykla buvo pervadinta priaugančia vidurine mokykla. Šaulių namai tapo Nedzingės kaimo kultūros namais, biblioteka. Pradėjo dirbti paskirti etatiniai darbuotojai. Šaulių namuose buvo atidarytas ir medicinos punktas, vėliau, nacionalizavus kleboniją, -veterinarijos punktas. Veikė paštas, pieninė, parduotuvė.

Atėjo Nedzingėje didelių pokyčių metas- kolchozų kūrimas. Iš trečio karto išsirinkus savą nedzingiškį Bolių Valansevičių pirmininku ir kolūkio vardą ”Žalgiris,“ pradėjo kaimas naują gyvenimą. Pirmininkas pirmininkavo nebeilgai. Nedzingės dvaras tapo kolūkio centru. Ponų apartamentuose gyveno kolūkių pirmininkų šeimos, kituose kambariuose - fermų vadovai, brigadininkai. Didžiausias kambarys tapo kolūkio kontora.

Dvaro puikusis sodas su gėlynais tapo daržu. Kolūkis augino agurkus, burokėlius, runkelius. O kad neišvogtų daržovių, paskirtas naktinis sargas saugojo daržą.

Priaugančiai vidurinei mokyklai trūko patalpų, todėl keturi namai buvo atvežti iš į Sibirą išvežtų žmonių sodybų ir bet kaip pastatyti. Trūkstant patalpų, mokyklos direktorius Jonas Šimukonis pradėjo rūpintis naujos mokyklos statyba. 1966m. Nedzingėje jau švenčiama naujos vidurinės mokyklos atidarymo šventė. Tuo metu mokykloje mokėsi daugiau kaip 350 mokinių. Kritiškai sumažėjus mokinių skaičiui, 2016 m. mokykla baigė savo veiklą.

Nedzingė labiausiai pasikeitė nuo melioracijos vajaus. Kaimai, priklausę „ Žalgirio“ kolūkiui, turėjo keltis į centrus. Vieni žmonės pasirinko miestus, o kiti kėlėsi į Nedzingę. Vien buvusiam dvaro sode po liepų alėjomis atsirado dešimt sodybų, dvare apsigyveno keturios šeimos, sodo šiauriniame pakraštyje - dar septynios sodybos. Pakelėse į Burokaraistį, Merkinę ir Meškučius taip pat atsirado ne viena sodyba.

Jei 1866 m. Nedzingėje gyveno72 gyventojai (50 katalikų, 20 žydų ir 2 stačiatikiai), tai po melioracijos, 1976m., Nedzingės kaime jau gyveno 331gyventojas, pagal religiją visi katalikai.

Nedzingės kaimo žmonėms nemažos įtakos turėjo bažnyčioje dirbę kunigai. Bažnyčios fundatoriai testamentu buvo įpareigoję dvaro savininkus kasmet kunigams mokėti po 100 rublių, pamaldos privalėjo vykti lenkų kalba. Taip buvo iki 1909.m., kai buvo paskirtas Nedzingės klebonu Kazimieras Steberiokas. Visų pirma jis išreikalavo iš tuometinės valdžios, kad mokykloje tikyba būtų dėstoma lietuvių kalba, o vėliau - ir Lietuvos geografija. Pabandė sakyti lietuviškai pamokslus. Bet sukilo ne tik ponai Žilinskai, bet ir gyventojai, šioje parapijoje save laikę lenkais. Net vyko teismai. Po gyventojų apklausos paaiškėjus, kad parapijoje yra 2500 lietuvių ir tik 500 lenkų, teismas įpareigojo, kad sekmadienių trys pamokslai turi būti lietuvių kalba, o ketvirtas – lenkų. Po šio įvykio kunigui Steberiokui nutraukė testamentu įtvirtintą įpareigojimą mokėti 100 rub. Kunigas Steberiokas didelį darbą nuveikė, įtvirtinant Lietuvos valstybę, skatindamas savo parapijos jaunuolius tapti savanoriais.

1935 m. kunigas Andrius Juknevičius, pastebėjęs patarnaujančio Mišioms paauglio Boleslovo Juškevičiaus išskirtinius gabumus, pasistengė pasirūpinti tolimesniais jo mokslais. Šv. Onos atlaiduose viešėjusio profesoriaus Prano Dovydaičio dėka Boleslovas tęsė mokslus Kaune.

1939 m. atkėlus į Nedzingę jauną kunigėlį Zigmą Neciunską, užsimezgė gražus bendravimas su jaunimu. Buvo organizuojamos ekskursijos į Kauną, Vilnių, ruošiami vaikų ir jaunimo vakarėliai, koncertai. O šio kunigo veiklą pokaryje žino visa Lietuva.

Žmogus ne tik darbu, duona ir malda gyvas. Reikia poilsio,švenčių, dainų, pramogų ir žaidimų.

Nedzingiškiai, kaip ir visi Lietuvos žmonės, šventė didžiąsias šventes, atlaidus. Man šio kaimo gyventojas Julius Jaruševičius(Julka) yra pasakojęs, kaip jie dar nuo senovės dziedų ir tėvų papročiu šventė Velykas: „Jau antrų dzienų Velykų po Mišių ir abiedos visi mūs kaimelio vyrai rinkdavomės prie bažnyčios aikštėn, be moterų. Ca rinkom sciprausį velykinį kiaušinį. O šitom varžybom ruošėmės iš anksto - jau prieš dzvi nedėlias tikrinam kiaušinius, katris atrodzis pats sciprausas. Būdavo ir apgavikų, katriej kiaušinin vaško prislaidį. Jie būdavo išvejami ir nelaidzami dalyvauc šitose varžybose ir kitais metais. Nu, jau po karo, kap rusai sugrįžo, jau nebuvo tų suvejimų“.

Nedzingės kaimui pasisekė su mokytojais. Daugumas iš jų turėjo ne tik organizacinių gabumų, bet ir meninių. Jų dėka buvo ruošiami vieši vakarėliai, veikė stiprus dramos mėgėjų rateli, chorai, šokių būrelis, kapelos, etnografijos ansambliai, o nedzingiškis Adomas Skerniškis scenoje užtraukdavo net ir operų arijas. Nedzingės kaimo žiūrovai - išskirtiniai, taip sakydavo profesionalūs menininkai, koncertavę Šaulių namų scenoje. Iš tikrųjų jie visa savo esybe pasinerdavo į atliekamus kūrinius, negailėdavo ir aplodismentų.

Bet grįžkime į pradžią.Tas pirmas genties vado poetiškas šauksmas „ned“ ir jo žmonių džiaugsmingas “ing” liko čia amžiams. Nedzingės kraštas garsus meno žmonėmis, kurie čia gimę arba jų tėvai bei seneliai čia gyvenę. Tai garsus rašytojas klasikas Vincas Mickevičius–Krėvė, kurio seneliai ir tėvas yra iš Nedzingės. Vienas iš avangardinės poezijos pradininkų, poetas Antanas Kalanavičius yra gimęs ir užaugęs netoli pirmosios šio krašto gyvenvietės. Nusipelnę aktoriai Balys Juškevičius ir Vitalija Mockevičiūtė, dailininko ir skulptoriaus Vytauto Baublio mama bei skulptoriaus Algirdo Juškevičiaus tėvas, taip pat kompozitoriaus Gedimino Rimkevičiaus motina yra šio krašto žmonės. Čia gimė ir vaikystę praleido žurnalistas, rašytojas Albinas Jaruševičius. Nedzingė turi Lietuvos ir Pabaltijo kraštų čempionę, sporto meistrę Audronę Mockevičiūtę. J. Tamašauskienė apdovanota ordino medaliu ,,Už nuopelnus Lietuvai“, kurį įteikė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Darius Mockevičius su kapela“Ratilai“ populiarūs ir Lietuvoje, ir už jos ribų.

Nedzingiškio Beiruto Vaitulionio sodybą puošia jo išdrožti stogastulpiai, o prie Nedzingės daugiafunkcio (buvusios mokyklos) jo išdrožta medinė skulptūra „Linksmasis muzikantas“ kviečia ne tik pasiklausyti kaimo kapelos linksmų polkų ir svajingų valsų, bet ir pasigrožėti dailininko V. Baublio darbais, aplankyti poeto A. Kalanavičiaus buities muziejų, kurį įkūrė lietuvių kalbos mokytoja Irena Maciulevičienė.

Kunigo Z. Neciunsko atminimui Nedzingės bažnyčios frontone įrengtas puikus memoralinis paminklas (architektas Algis Jasinskas), o bažnyčioje, šalia Šventųjų ir Jėzaus kančių kelio, - atminimo lenta, skirta Adolfo Ramanausko ir Birutės Vandos santuokos įamžinimui (autorius Gintautas Jonkus). Bažnyčios šventoriuje palaidotas ilgametis Nedzingės klebonas, tremtinys Kazimieras Trimonis. Bažnyčios mūrinėje tvoroje galima pamatyti išskirtinį akmenį su žalčio atvaizdu . Seni žmonės pasakojo, kad jis buvo rastas prie Nedzingės ežero. Galima pafantazuoti: tai nuo pačios pirmosios Nedingės gyvenvietės, kai žmonės garbino žalčius ir juos laikė šventais.

Nedzingėje daug kūrybingų žmonių. Oskaras Golambiauskas pilnas naujų idėjų, savo namuose įrengęs muziejų, su bendraminčiais priešais buvusį dvarą masyviu rieduliu ir kalaviju pažymėjęs Nedzingės jubiliejų, taip pat - A. Kalanavičiaus skverelyje paminklo „Plunksna“ bendraautorius, keleto kryžių ir kitų Nedzingei skirtų ženk-lų sumanytojas. Vidmantas Svirskas - fotografas, dainų kūrėjas ir atlikėjas. Petras Maciulevičius - ne tik puikus armonikininkas, muzikantų muzikantas, bet ir senų instrumentų taisymo meistras.

Nedzingės kaimo seniūnaitis Albertas Jakubavičius, bendruomenės pirmininkė Eglė Cickevičienė, jos pavaduotoja Ramunė Poznėkienė ir kiti kaimo entuziastai yra dėmesingi kaimo žmonėms, rūpinasi, kad Nedzingės kaimo istorija, kūrybinis palikimas išliktų kitoms kartoms. Prie paminklo, skirto Lietuvos laisvės gynėjams, ir prie poeto A. Kalanavičiaus paminklo “Plunksna“ niekada nevysta gėlės.

Šiais metais, rugpjūčio 2 dieną, Nedzingė švęs 450 metų jos vardo paminėjimo jubiliejų.