Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Valkininkų krašte 1944-1949 metais

Ilgą laiką lietuviai čia gyveno veikiami iš pietų bei rytų apjuosiančio lenkų etnoso bei turėjo senas ginkluoto ir nesmurtinio kultūrinio pasipriešinimo svetimųjų priespaudai tradicijas. 1919 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Valkininkų ir gretimose apylinkėse susikūrė bei aktyviai veikė lietuvių partizanai. „Perlojos respublikos“ gynėjai išgarsėjo ypač stipriu patriotizmu bei charakteriu. Lenkija Vilniaus krašte vykdė diskriminacinę etninę politiką lietuvių ir kitų tautų atžvilgiu, todėl išlaikyti tautinę, pilietinę savimonę sąlygos buvo gana sunkios. Bet tai kartu formavo ir tam tikrą dvasinį „kietumą“ – rezistencinį nusiteikimą.

Nacių okupacijos metu Valkininkų valsčiaus gatviniai-rėžiniai ar mišraus tipo kaimai pasirodė kaip sovietinių partizanų įtakai atsparios, kolektyvizmo principo vienijamos bendruomenės. Galime prisiminti Daržininkų, Dargužių, Krūminių ir kitų kaimų savisaugą (sargybas) nuo raudonųjų diversantų (partizanų). Tikėtina, jog skirtingai nuo daugelyje Lietuvos regionų susiklosčiusios vienkiemių sistemos, pietryčių Lietuvos kompaktiniai gatviniai kaimai sudarė sąlygas gilesnei kaimo bendruomenės integracijai ir vieningumui. Specifinė Valkininkų krašto ypatybė buvo ir didelis jo miškingumas, sudaręs palankias sąlygas pogrindinei kovai.

Šio straipsnio tyrimo objektas – Valkininkų krašto antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas, jo raida ir ypatybės 1944-1949 m.

Dirbant buvo keliami šie uždaviniai:

1. Nušviesti pasipriešinimo sovietiniam režimui eigą, raišką.

2. Aptarti pogrindžio organizacines struktūras ir vadovybę.

3. Išryškinti Valkininkų krašto pasipriešinimo specifiką.

Autorius nepretenduoja pateikti išsamų, visiškai tikslų pasipriešinimo kovos ar sovietinių represijų vaizdą. Šis darbas – tai tik pirmas žingsnis, stengiantis atskleisti dramatiškąjį pokario laikotarpį Valkininkų apylinkėse.

Valkininkų krašto antisovietinio pasipriešinimo istorija nėra specialiai tyrinėta. Apie šiame regione 1944-1946 m. veikusius partizanų dalinius knygoje „Lietuvos karas“1 rašė Kęstutis Kasparas. Nemažai informacijos apie legendinį laisvės kovotojų vadą Antaną Radžių-Šturmą pasakojama straipsnių ir dokumentų rinkinyje „Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1998)“2.

Rengiant straipsnį, daugiausia informacijos suteikė dokumentinė medžiaga bei pasipriešinimo dalyvių ir liudytojų atsiminimai, saugomi Lietuvos ypatingajame archyve (fondas K-1, apyrašai 3, 15 – MGB Trakų apskrities skyriaus bylos, ap. 58 – baudžiamosios bylos).

Pirmiausia pažymėtini pasipriešinimo dalyvio Vinco Benkaus atsiminimai „Valkininkų krašto ir Valkininkų parapijos partizanai“3 ir partizanų žvalgo Broniaus Radžiaus apžvalga „Kovos Valkininkų miškuose“4. Juose labai daug svarbios, niuansuotos informacijos, kurios negalima rasti saugumo dokumentuose. Apie Geležinio Vilko rinktinę bei Onuškio-Valkininkų-Eišiškių batalioną bei jo vadovybę daug sužinome iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų...“5 bei dokumentų rinkinio „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“6. Vertingos medžiagos pateikė istorikas Romualdas Arlauskas, pasipriešinimo liudytojas Stanislovas Saulėnas iš Čižiūnų kaimo, partizano A. Radžiaus-Šturmo brolis Stasys Radžius bei buvę partizanai Aloyzas Černiauskas-Skautas iš Krūminių kaimo ir Juozas Tolvaiša.

Praėjus daugeliui metų, liudytojų atsiminimai nėra visai patikimi. Saugumiečių dokumentuose taip pat randame nemažai klaidingų žinių – kai kurių pasipriešinimo dalyvių vardai, pavardės, vietovardžiai, gimimo metai ar užfiksuoti įvykiai iškraipyti, vyrauja painiava nusakant organizacines struktūras, todėl iš anksto atsiprašome už kai kuriuos netikslumus, kurie galėjo patekti ir į šį straipsnį. Ypač nelengva rekonstruoti 1944-1945 m. pirmosios pusės įvykius, kadangi saugumas turėjo labai apytikrius duomenis, o partizanų dokumentų beveik neišliko. Taip pat trūksta trėmimus atspindinčių šaltinių (yra apibendrinantys skaičiai apie kitus Trakų apskrities valsčius), todėl ši tema liko nenagrinėta. Tiriant pasirinktą objektą, dažniausiai naudoti indukcinis ir analitinis-naratyvinis tyrimo metodai.

Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad negalime žvelgti į Valkininkų krašto pasipriešinimą atsietai nuo jo kaimyninių sričių bei nuo visoje Lietuvoje vykusių procesų. Pasipriešinimo priežastys, istoriniai procesai čia buvo tokie pat kaip ir visoje Lietuvoje. Partizanų būriai judėdavo iš valsčiaus į valsčių, iš vienos apskrities į kitą. Pavyzdžiui, nuolatinis judėjimas vyko tarp Varėnos apskrities Varėnos, Perlojos, Rudnios valsčių, Alytaus apskrities Daugų valsčiaus ir Trakų apskrities Eišiškių, Onuškio, Kalesninkų bei Valkininkų valsčių. Kartais Valkininkų krašte veikdavo aplinkinių valsčių pogrindžio būriai, o valkininkiečiai žygiuodavo į įvairaus pobūdžio operacijas Alytaus bei Varėnos apskrityse ar Onuškio valsčiuje. Teritorinė-administracinė Valkininkų ir gretimų valsčių priklausomybė pokario metais keitėsi. Iki 1946 m. birželio mėn., kai buvo įsteigta Varėnos apskritis, Varėnos valsčius, taip pat Druskininkų, Marcinkonių, Merkinės, Rudnios valsčiai priklausė Alytaus apskričiai. 1950 m. birželio mėn. apskritys buvo panaikintos, sudaryti rajonai ir Valkininkų valsčius priskirtas Eišiškių rajonui.

Straipsnio chronologines ribas (1944-1949 m.) lėmė keletas kriterijų. 1944-ieji metai pasirinkti dėl labai aiškaus motyvo – 1944 m. vasarą prasidėjo antroji sovietų okupacija, kūrėsi pirmieji laisvės kovotojų daliniai, prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas. Nors vietiniai partizanų daliniai iš esmės buvo sunaikinti 1946 m. pabaigoje, tačiau atskiros kovotojų grupelės iš kaimyninių valsčių Valkininkų apylinkėse veikė maždaug iki 1950 m., o pavieniai kovotojai išsislapstė net iki 1953 m.

Sovietų sugrįžimas ir pasipriešinimo pradžia 1944 metais

1944 m. liepos mėnesį, vydama vokiečius, Raudonoji armija įsiveržė į Lietuvą. Valkininkų valsčiuje, kaip ir visoje šalyje, sugrįžę sovietai ėmėsi kurti vietinės administracijos aparatą ir represines struktūras. Netrukus prasidėjo prievartinė mobilizacija į SSRS kariuomenę bei stribų būrių formavimas. Sovietų valdžia palaipsniui pradėjo įgyvendinti sovietizacijos politiką, kuri buvo lydima grubaus žmogaus laisvių ir teisių pamynimo, susiklosčiusios gyvenimo sanklodos ir tradicijų laužymo, smurto ir „antisovietinio elemento“ persekiojimo. Represinės struktūros stribų būrius formavo daugiausia iš varguomenės ir deklasuotų, dažnai kriminalinių polinkių turinčių asmenų, buvusių raudonųjų partizanų bei sovietų valdžios simpatikų. Nė vienas vyras neišėjo į stribus iš patriotiško Čižiūnų kaimo, o toks kaimas tada tikriausiai nebuvo išimtis. Besislapstę nuo armijos jaunuoliai ir neįtikę komunistams gyventojai buvo gaudomi, mušami ir kalinami. Nuo Valkininkų miestelyje įsikūrusios stribų bei enkavedistų įgulos teroro labai kentėjo civiliai gyventojai bei pogrindžio rėmėjai. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo Pirčiupių kaimo stribai Vladas Uždavinys ir Stasys Kavaliauskas. Kartą jie be jokios priežasties Valkininkų miestelyje nušovė Pošalčių kaimo gyventoją Stasį Česnį. Po kiek laiko nuvyko į Pošalčius pas jo tėvą Igną Česnį, kurį mušė, žiauriai kankino ir, išsivarę į kiemą, nušovė. Turtą išsigabeno, o trobesius padegė. Negana to, pakeliui į miestelį minėti stribai sutiko ir nušovė iš darbo grįžtantį to paties kaimo gyventoją Stasį Bižoką7. Vėliau panašiai žuvo Urkionių kaimo gyventojas Antanas Užgiris. Niekuo nekaltas partizano tėvas senukas Stasys Benkus iš Jakėnų kaimo buvo žiauriai kankintas stribų būstinėje. Samanės prisigėrę stribai, norėdami užmaskuoti kankinimų pėdsakus, matyt, patys padegė savo būstinę, laiku nepranešė gaisrininkams ir net bandė trukdyti gesinti pastatą. Kunigas A. Bardišauskas prašė išleisti iš rūsio pagalbos besišaukiantį senuką, tačiau girti kolaborantai atrėžė: „Tegu banditas dega, o jei painiosies po kojomis, tai ir tave pas jį įmesim“8.

Panašūs sovietų ir jų parankinių veiksmai, natūralus laisvės ir saugumo siekis sukėlė gyventojų gynybinę reakciją – pasipriešinimą. Daugelis eilinių gyventojų bei pogrindžio dalyvių tikėjo greitai kilsiančiu karu tarp Vakarų valstybių ir SSRS, manė, kad, pasibaigus karui, tarptautinės organizacijos privers sovietus atitraukti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos. Jaunimas nenorėjo tarnauti svetimoje kariuomenėje, guldyti galvas fronte, todėl daugelis šaukiamojo amžiaus vyrų pradėjo slapstytis. Iki rugsėjo pradžios Valkininkų valsčiuje į Raudonąją armiją buvo pašaukti 833 vyrai. Į mobilizacinius punktus atėjo 210, iš jų 49 išsiuntė į kariuomenę, 141 atleido dėl darbo, 20 dėl ligos. Mobilizaciją boikotavo net 623 vyrai9. Iš pradžių vengiantys karo verpeto bei partizanauti pasiryžę Valkininkų valsčiaus vyrai laikėsi Rudninkų girioje, šalia Čižiūnų bei Pirčiupių kaimų esančiuose karo meto raudonųjų partizanų bunkeriuose.

Rudenį susiformavo Stasio Aleksos-Varpo vadovaujamas kelių dešimčių partizanų būrys, kuris veikė Daržininkų ir Čebatorių kaimų apylinkėse. Ginkluotė buvo gana įspūdinga: 6 rankiniai kulkosvaidžiai, 10 automatų, 30 šautuvų, pistoletai, granatos. Netrukus partiniai ir sovietiniai aktyvistai patyrė pirmuosius pogrindžio smūgius – spalio 27 d. Mištūnų kaime partizanai sušaudė apylinkės tarybos pirmininką Apolinarą Michailovskį ir jo žmoną, apylinkės sekretorius Bronislavas Radis buvo išsivestas į nežinią10. Lapkričio 18 d. Pirčiupių kaime partizanai apšaudė ir apmėtė granatomis apylinkės tarybos pirmininko Kavaliausko trobą, kuri sudegė11.

Viena įspūdingiausių partizanų karinių operacijų buvo įvykdyta naktį iš lapkričio 10 į 11 d., kai S. Aleksos-Varpo vadovaujamas apie 40 vyrų dalinys puolė Valkininkų miestelį. Laisvės kovotojai, susirinkę prie popieriaus fabrikėlio (1 km nuo miestelio), buvo paskirstyti į tris grupes, kurios gavo konkrečias karines užduotis. Pirmasis būrys, vadovaujamas S. Aleksos-Varpo, puolė paštą ir nutraukė ryšį su Trakų apskrities centru. Antrasis būrys, vadovaujamas Antano Baryso-Narcizo, puolė milicijos poskyrį, apšaudė jį iš dviejų pusių ir nukovė valsčiaus komunalinio ūkio vedėją Plikaitį, sužeidė milicininką Truškiną ir jo žmoną, paleido iš daboklės suimtuosius. Trečiasis būrys, vadovaujamas Motiejaus Česnio-Lapkričio, puolė ir sudegino valsčiaus vykdomojo komiteto pastatą, ten rastus dokumentus, ryšių mazgą, pasiėmė kooperatyvo prekes, sušaudė Valkininkų apylinkės tarybos pirmininką A. Blohą. Mūšio metu vienam skyriui, puolančiam nuo Gelužės upelio pusės, sumaniai ir drąsiai vadovavo Antanas Radžius-Ridikas. Miestelio puolime dalyvavo Ambražas Petrušis, broliai Vincas ir Vladas Balkės, broliai Stasys ir Pranas Kasaičiai, Aloyzas Černiauskas-Skautas, Stasys Pečiukonis, Junda, Adolfas Pečiukonis, Juozas Zaremba, Jonas Čironas ir kt.12 1944 m. pabaigoje į S. Aleksos-Varpo dalinį įsiliejo Pošalčių, Daržininkų kaimų apylinkėse ir pietinėje Rūdninkų girios pusėje bazavusi Stasio Versecko-Avižos13 keliolikos vyrų grupė. Keitėsi dalinio vadovybė. S. Aleksa tapo S. Versecko pavaduotoju, o buvęs S. Aleksos pavaduotojas M. Česnys-Lapkritis, subūręs 13 kovotojų būrį, atsiskyrė nuo dalinio ir ėmė veikti Onuškio ir Varėnos valsčiuose, Pamerkių miške14. 1944 m. baigiantis pogrindžio dalyvių bei besislapstančių nuo kariuomenės jaunuolių skaičius smarkiai išaugo.

Nepaprastą reikšmę pogrindžiui išsilaikyti turėjo kaimo bendruomenės parama, aktyvūs rėmėjai bei ryšininkai. Neįmanoma išvardinti partizanams daug padėjusių visų rėmėjų ir ryšininkų pavardžių. Paminėsime tik kai kuriuos. Tai Jakėnų kaimo Gyventojai Jonas, Bronius, Jadvyga, Teofilė, Antanina ir Juzė Čironai, tuomet vietos žmonių pravardžiuoti Baltaūsiais Čironais. Jų sodyba stovėjo prie pelkės, atkampioje vietoje, todėl lengviau buvo išvengti nepageidaujamų akių. Pas juos laisvės kovotojai visada rasdavo prieglobstį, gaudavo pavalgyti, atsigaudavo moraliai bei fiziškai. Miško vietovė vadinosi Galažydopievis15. Taip pat reikia paminėti aktyvius rėmėjus bei ryšininkus Marcelę Budėnienę, Joną Antulį iš Krūminių kaimo, Motiejų Keršį ir Juozą Stanulį iš Papiškės kaimo, Juozą Kondratavičių iš Degsnės kaimo, Juozą Tolvaišą, Juzę Valeckaitę, Rozaliją Zaleckienę, Stasį Lusą, Motiejų Balkę iš Jakėnų kaimo, kurių dauguma pateko į lagerius.

Bus daugiau

1 Kasparas K. Lietuvos karas (Antroji Sovietų Sąjungos agresija. Pasipriešinimas. Ofenzyvinės gynybos tarpsnis 1944 m. vasara – 1946 m. pavasaris) (toliau – Kasparas K. Lietuvos karas...), Kaunas, 1999, p. 325, 536-538, 552-553.

2 Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1998) (toliau – Lietuvos naikinimas...), sudarė Izidorius Ignatavičius, Vilnius, 1999, p. 132-135.

3 Benkus V. Valkininkų krašto ir Valkininkų parapijos partizanai (toliau – Benkus V. Valkininkų krašto...) atsiminimai, rankraštis, Stasio Radžiaus asmeninis archyvas. Pastaba: Vincas Benkus gimė 1929 m. Jakėnų kaime. Būdamas paauglys, platino partizanų atsišaukimus, kitaip rėmė pasipriešinimą.

4 Radžius B. Kovos Valkininkų miškuose (toliau – Radžius B. Kovos Valkininkų...), užrašai, mašinraštis, Stasio Radžiaus asmeninis archyvas, 1.7.

5 Ramanauskas-Vanagas A. Daugel krito sūnų... (toliau – Ramanauskas A. Daugel krito...), Vilnius, 1999, p. 59, 363-364.

6 Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.) (toliau – Lietuvos partizanų Dainavos...) dokumentų rinkinys, Vilnius, 2003, p. 20, 76.

7 Radžius B. Kovos Valkininkų..., p. 1.

8 Ten pat, p. 4

9 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko majoro Ručkino 1944 08 30 suvestinė LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui generolui majorui J. Bartašiūnui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1727, 1. 45.

10 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko majoro Ručkino 1944 08 30 suvestinė LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui generolui majorui J. Bartašiūnui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1727, 1. 143.

11 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo leitenanto Chabanovo 1944 12 01 pažyma, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1727, 1. 143.

12 Kašėta A. Dainavos apygarda. Ginkluoto pasipriešinimo pradžia, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1996, t. 17, p. 14; NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo leitenanto Chabanovo 1944 12 01 pažyma, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1727, 1. 145; Ambražo Petrušio tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44707, 1. 12-13.

13 Stasys Verseckas-Aviža 1941 m. tarnavo Pabradės poligone. Prasidėjus karui, jam nepavyko pabėgti iš Raudonosios armijos, todėl buvo evakuotas į Rusijos gilumą. Būdamas kulkosvaidininkas, tris metus kovojo 16-osios lietuviškosios divizijos gretose. Dalyvavo Kursko ir Oriolo mūšiuose, buvo tris kartus sužeistas. Divizijai įžengus į Lietuvą, jis dezertyravo ir grįžo į namus. 1945 m. spalio mėnesį legalizavosi, tačiau vėliau NKVD jį suėmė ir nuteisė. Miręs. (Žr. Benkus V. Valkininkų krašto...)

14 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio 1945 07 07 pažyma, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1729, 1. 200. NKVD-NKGB Vilniaus operatyvinio sekretoriaus viršininko pavaduotojo majoro Smirnovo ir NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio 1945 07 07 pažyma, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1729, 1. 206.

15 Benkus V. Valkininkų krašto...