Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Valkininkų krašte 1944-1949 metais

Pieno surinkta 50 proc., mėsos 90 proc., šiaudų ir šieno – 50 proc., grūdų – 50 proc. Loterijos bilietų pavyko išplatinti tik už 4 000 rublių, tankų kolonoms surinkta tik 7 700 rublių (tai labai maži skaičiai – M. P.). P. Žūko manymu, tokios menkos gyventojų paramos valstybei priežastis – „banditizmas“. Sekretoriumi partiečiai išsirinko S. Šukaitį. Po dešimties dienų kitame uždarame vietos bolševikų posėdyje pažymėta, kad Valkininkų valsčius atsiliko nuo kitų valsčių pagal valstybinius pristatymus, neišrinkti apylinkių tarybų komitetai, neįvykdytas miško kirtimas Donbasui16. Visa tai rodė, kad sovietizacija valsčiuje stringa, gyventojai nusistatę prieš sovietų okupacinę santvarką ir jos neremia.

Metų pradžioje intensyviai vyko pogrindžio būrių vienijimosi procesas. Vasario 5 d. Onuškio valsčiaus Meškučių kaime susirinko apie 180 partizanų. Įvyko būrių vadų pasitarimas, kuriam vadovavo Juozas Matukevičius-Vilkas. Jame dalyvavo Varėnos, Onuškio, Daugų ir Valkininkų valsčiuose veikusių partizanų dalinių vadai: Aleksandras Kaukolis-Pavasaris, Vaclovas Voveris-Žaibas, Martynas Vičkačka-Vasara, Jonas Dambrauskas-Siaubas, Jonas Jakubavičius-Rugys, M. Česnys-Lapkritis, S. Verseckas-Aviža ir kiti. Jie sutiko savo būrius sujungti ir perleisti J. Matukevičiaus-Vilko priklausomybėn. Susivienijusiems partizanams po dviejų dienų teko stoti į netikėtas kautynes su okupantų vidaus kariuomenės 17 kariškių daliniu, kuris „šukuodamas“ kaimus žygiavo Onuškio valsčiaus Miguičionių kaimo apylinkėse. Didžiulė laisvės kovotojų kiekybinė persvara įgalino pasiekti pergalę. Kautynėse žuvo 12 rusų kareivių ir jiems vadovavęs vyresnysis leitenantas Gluchov`as, 4 kariškiai buvo paimti į nelaisvę ir sušaudyti. Vienam valkininkiečių būriui sumaniai ir narsiai vadovavo A. Radžius-Ridikas. Deja, kautynėse krito 9 laisvės kovotojai, du buvo sunkiai sužeisti ir du lengvai. Valkininkiečiai aukų neturėjo.

Kita bendra karinė operacija įvykdyta kovo 7 d., kuomet J. Matukevičiaus-Vilko, M. Vičkačkos-vasaros, M. Česnio-Lapkričio bei S. Versecko-Avižos būriai Onuškio valsčiaus Bytautonių miške, Žilinų kaimo apylinkėse surengė pasalą „liaudies gynėjams“, lydėjusiems apskrities partijos instruktorius į mitingą mobilizuoti „darbo gyventojus šieno paruošimui ir išvežimui“. Sutartinai atidengę ugnį, partizanai nukovė 7 stribus, du partijos instruktorius ir du vežikus. Kiti kolaborantai išsivertė iš vežimų ir pabėgo. Partizanai sušaudė ir kiek anksčiau ant kelio sulaikytus Valkininkų geležinkelio darbininką Kerį bei jo sūnų, tarnavusį stribu. Po sėkmingai įvykdytos užduoties partizanų būriai pasitraukė į Naujienų kaimą17.

Valkininkų krašto geografinė padėtis lėmė tai, kad lietuviai pirmaisiais pasipriešinimo metais kontaktuodavo su lenkų pogrindžiu. Nacių okupacijos laikų aršus konfliktas dėl Vilniaus krašto priklausomybės nebuvo atnaujintas, nes bendras priešas vertė taikiai koegzistuoti abi tautas. 1944-1945 m. Rudaminos, Turgelių, Jašiūnų, Eišiškių valsčiuose bei kaimyniniuose Baltarusijos Varanavo ir Rodūnios rajonuose veikė stipri apie 250 lenkų partizanų vienijusi Armijos krajovos (AK) Šiaurės grupuotė, kuriai vadovavo J. Borysewiczius-Krysia. 1945 m. sausio 21 d. žuvus J. Borysewicziui-Krysiai, vadovavimą Šiaurės grupuotei perėmė poručikas Michailas Žukowskis-Szary, kurį vasario 6 d. Eišiškių valsčiuje nukovė NKVD operatyvinė grupė. Po Szary mirties AK Šiaurės grupuotei ėmė vadovauti Liudwikas Nienartowiczius-Mazepa18.

Armijos krajovos būrių atžvilgiu lietuvių partizanai laikėsi neutralumo politikos pagal principą – mes jums netrukdome ir jūs mums nekliudykite. Netgi buvo bandymų kooperuotis bendrai kovai. Būtina paminėti unikalų Lietuvos ir Lenkijos antisovietinių ginkluotų pasipriešinimų istorijoje atvejį, kai 1945 m. kovo 16 d. vienkiemyje netoli Valkininkų (apie 9 km į šiaurės vakarus nuo miestelio) įvyko Armijos krajovos ir lietuvių pogrindžio vadų susitikimas. Lenkams atstovavo Eišiškių valsčiuje veikę 4 būrių vadai: Michal Tietianec-Mysliwy, Wladyslaw Janczevskij-Lalus, Wladyslaw Mostickij-Filar ir Czeslaw Staciewicz-Smialy. Iš lietuvių pusės į pasitarimą atvyko būrių vadai J. Matulevičius-Vilkas, jo pavaduotojas A. Kaukolis-Pavasaris, V. Voveris-Žaibas, M. Vičkačka-Vasara, A. Česnys-Atėjūnas bei S. Verseckas-Aviža. Apie 100 Armijos krajovos kovotojų išsidėstė 1,5 km į vieną pusę, o apie 80 lietuvių partizanų išsidėstė apie1-1,5 km į kitą pusę nuo sodybos, kurioje tarėsi dalinių vadai. Posėdis tęsėsi visą parą. Abiejų tautų pogrindžio vadai pasiekė visišką tarpusavio sutarimą, supratimą ir nutarė bendromis jėgomis kovoti prieš NKVD ir sovietų valdžios atstovus bei keistis reikalinga informacija, nepuldinėti vieni kitų, o ateiti į pagalbą vieni kitiems, užpuolus NKVD kariuomenei. Lietuviai perdavė lenkams anksčiau sulaikytą ir ryšiais su čekistais įtartą lenkaitę19. Įdomu pastebėti, kad dar prieš šį susitikimą (vasario mėn.) lietuviai kartu su Armijos krajovos kariais Eišiškių valsčiuje netoli Gilviniškių ir Samarakiškių kaimų dalyvavo bendrose kautynėse prieš NKVD dalinį. Ten buvo apsistojęs A. Kaukolio-Pavasario dalinys, o gretimame Kudlų kaime – Armijos krajovos, kurie tarpusavyje palaikė ryšį. Vienam lietuvių būriui vadovavo A. Radžius-Šturmas. Kai enkavedistai užpuolė lietuvius, lenkai pradėjo šaudyti iš kitos pusės. Rusai pateko į kryžminę ugnį. Per dvi valandas trukusį susirėmimą nuo čekistų kulkų žuvo trys partizanai: Jonas Kuklys iš Kuklių kaimo, Jonas Marcinkonis-Kovas iš Čebatorių kaimo ir Juozas Jurgelevičius iš Mištūnų kaimo20. Kautynėse žuvo ir du lenkai, kuriuos vėliau palaidojo Vėžionių kapinėse. Enkavėdistai tik susirinko nukautuosius ir išsinešdino. Vietinių gyventojų pasakojimais, enkavedistų žuvo daug daugiau nei partizanų. A. Kaukolio-Pavasario būrys pasitraukė į Nočios miškus Baltarusijoje, kur, išbuvęs apie savaitę, grįžo atgal21. Daugiau bendrų lenkų ir lietuvių kovos veiksmų nėra žinoma. Daugelis Armijos krajovos būrių buvo sunaikinti, legalizuoti arba jų nariai pasitraukė į Lenkiją iki 1945 m. rudens. Vėliau Eišiškių valsčiuje lenkų pogrindžio beveik nebeliko.

Valkininkų apylinkėse veikę partizanai dažnai kursuodavo po gretimus Varėnos, Onuškio bei Eišiškių valsčius. 1945 m. sausio mėn. Varėnos valsčiaus Pabaronės kaime, Andriaus Dringelio sodyboje enkavedistai apsupo nedidelę kovotojų grupelę. Užvirė kautynės, kuriose žuvo Albinas Rizgelis, Stasys Verseckas iš Čižiūnų kaimo ir Vytautas Kukė. Į ranką sužeistas Vincas Rizgelis pabėgo į Kamorūnų kaimą, bet enkavedistai pagal pėdsakus jį pasekė ir pirtyje pasislėpusį suėmė. Keršydami už partizanų rėmimą, enkavedistai A. Dringelio namą su visais pastatais sudegino22. Sėkmingos lietuviams kautynės įvyko vasario 13 d. rytą, kuomet NKVD Valkininkų valsčiaus poskyrio viršininko Roman`o vadovaujama 9 stribų bei milicininkų grupė išvyko į Macelius sulaikyti Raudonosios armijos dezertyro. Atskubėję į kaimą, stribai pamatė, kad iš partizanų rėmėjų Tado ir Kazio Jurgelevičių trobos išėjo 3 raudonarmiečių uniformomis apsirengę vyrai. Į klausimą „Kas tokie?“, stribai išgirdo atsakymą – „Savi“. Tada iš Jurgelevičių sodybos į „liaudies gynėjus“ pasipylė šautuvų ugnis. Roman`as bandė organizuoti gynybą už daržinės, bet jo pavaldiniai visiškai pakriko. Apie 25 partizanų grupė kautynių metu nukovė 2 stribus, milicininkus Kovalevskį ir Jokūbonį sužeidė. Net nesusirinkę nukautųjų, pasimetę kolaborantai pabėgo į Valkininkus. Broliai Jurgelevičiai, pagrįstai tikėdamiesi žiauraus keršto, paėmė savo gyvulius, turtą ir pasitraukė į miškus kartu su laisvės kovotojais23.

Atėjus pavasariui, partizanai surengė dar kelias rezultatyvias atakas prieš okupantus ir jų rėmėjus. Balandžio mėn. pradžioje A. Radžiaus-Ridiko vadovaujamas būrys prie Pošalčių kaimo surengė pasalą NKVD kareiviams ir du iš jų nukovė. Balandžio 21 d. 4 km nuo geležinkelio stoties 15 partizanų grupė apšaudė NKVD valsčiaus poskyrio viršininką lydėjusius stribus. Partizanų pagalbininkui Broniui Radžiui pranešus, gegužės mėn. pradžioje prie Krūminių kaimo partizanai nušovė stribą Lugavojų ir gyventojus terorizavusį paruošų agentą.24

Deja, dėl pogrindžio dalyvių neatsargumo didelė tragedija, tiksliau pasakius – žudynės, įvyko Mištūnų kaime gegužės 1 d. pavakarę. Tą kartą per Atvelykį pas Anastaziją Griežienę į šokių vakarėlį susirinko Mištūnų, Jakėnų, Naniškių, Čebatorių kaimų jaunimas, partizanų rezervistai bei ryšininkai. Enkavėdistai su stribais atsitiktinai apie tai sužinojo ir apsupo sodybą. Vos suėję į vidų, saugumiečiai suriko: „Iškelt rankas!“ Jonas Čironas, grojęs mandolina, kirto stribui ir laimingai pabėgo. Tuomet kitas „liaudies gynėjas“ Juozas Dūkšta pasistatė ant šulinio rentinio kulkosvaidį ir pradėjo šaudyti į bėgančiuosius bei į trobos vidų. Nuo kulkų krito partizanas Pranas Kučinskas, rezervistai Stasys Verbickas, Adolfas Pečiukonis, Juozas Benkus ir Jonas Junda. Sužeidė Joną Dingelevičių ir Joną Radžių, kurie vėliau saugumiečių nelaisvėje nuo žaizdų mirė. J. Dūkšta nušovė ir bandantį pabėgti savo pusbrolį Augustą Dūkštą. Taip pat stribai sužeidė dvi merginas bei Stasį Pečiukonį. Kas bėgo per virtuvės langą, tiems pasisekė, mat toje pusėje budėjęs skrebas Stasys Griežė buvo prievarta paimtas į tarnybą, todėl šaudė „Dievui į langus“. Suimtas Stepas Junda buvo žiauriai sumuštas ir išsiųstas į Igarką. Toks pat likimas ištiko Aleksandrą Versecką, kuris atsidūrė Vorkutos lageriuose ir ten mirė25. Praėjus porai dienų (gegužės 4 d.), dar vieno skaudaus smūgio neišvengė S. Versecko-Avižos būrys – karinės čekistinės operacijos metu žuvo 6 kovotojai, 3 buvo suimti, iš jų – Motiejus Puzas-Lydeka26.

1945 m. žiemą prasidėjo pogrindžio organizacinių struktūrų intensyvaus formavimosi ir vienijimosi laikotarpis. Balandžio 4 d. žuvus J. Matukevičiui-Vilkui, Trakų apskrityje veikusiems partizanų būriams ėmė vadovauti A. Kaukolis-Pavasaris. Birželio mėn. Eišiškių, Valkininkų bei Onuškio valsčiuose savarankiškai veikusius, bet tarpusavyje ryšius palaikiusius partizanų būrius suvienyti ir paimti savo vadovybėn iniciatyvos ėmėsi pogrindinė organizacija Lietuvos partizanų sąjunga (LPS). Organizaciją 1945 m. kovo mėn. įkūrė ir jai vadovavo Zigmas Raulinis27. LPS vadovai turėjo ambicingų planų ir siekė suvienyti visą Lietuvos pasipriešinimą. Z. Raulinio pavaduotojas administracijai Matas Mastauskas-Vilkas rūpinosi LPS komitetų (rinktinių) apskrityse kūrimu. Gegužės 26 d. jis atvyko į Valkininkų valsčiaus Krūminių kaimą ir, lydimas partizano Vytauto Norkūno-Neries, susisiekė su būrių vadais A. Kaukoliu-Pavasariu, S. Versecku-Aviža, M. Česniu-Lapkričiu, M. Vičkačka-Vasara bei Boleslovu Poškumi-Naru. Pasitarimų metu buvo nutarta Onuškio, Valkininkų ir iš dalies Eišiškių valsčiuje įkurti Geležinio Vilko rinktinę28. Pažadėjęs atsiųsti LPS atstovą karininką, M. Mastauskas grįžo į Vilnių29. Patriotiški Krūminių kaimo gyventojai nuo pat sovietų sugrįžimo vykdė pogrindinę veiklą. Gegužės mėn. pradžioje A. Kaukolio-Pavasario ryšininkas Silvestras Norkūnas-Audra30 Vilniuje nupirko rašomąją mašinėlę ir kartu su klierku Kuncevičiumi Krūminių kaime išleido keliasdešimt atsišaukimų bei leidinį „Į laisvę“31.

Tęsinys. Pradžia Nr. 56

16 LKP(b) Valkininkų valsčiaus pirminės partinės organizacijos 1945 01 08 posėdžio protokolas, LYA, f. 180, ap. 1, b. 1, 1. 3; LKP(b) Valkininkų valsčiaus pirminės partinės organizacijos 1945 01 17 uždaro posėdžio protokolas, LYA, f. 180, ap. 1, b. 1, 1. 7.

17 Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje (toliau – Buržuazinių nacionalistų...), dokumentai, VI rinkinys, parengė V. Ditkevičius, Vilnius, 1964, p. 78-84; LYA, f. K-1, ap. 58, b. 41262/3, 1. 160.

18 Bubnys A. Armija krajova ir sovietinis režimas Lietuvoje 1944-1945 metais, Lietuvos archyvai, ką byloja KBG dokumentai, Vilnius, 1999, t. 13, p. 38-39.

19 Bubnys A. Armija krajova ir sovietinis režimas Lietuvoje 1944-1945 metais, Lietuvos archyvai: Ką byloja KBG dokumentai, Vilnius, 1999, t. 13, p. 40; Vaclovo Kislovskio 1945 08 17 tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 14392/3, t. 2, 1. 33.

20 Jie palaidoti Šalčininkų rajono Mištūnų kaimo kapinėse. Du žuvę lenkai palaidoti Vėžionių kapinėse.

21 Lietuvos naikinimas..., p. 132-135; Benkus V., Valkininkų krašto..., p. 2; V. Saulėno liudijimas autoriui.

22 Radžius B. Kovos Valkininkų..., p. 2.

23 NKVD-NKGB operatyvinės grupės Trakų apskričiai viršininko papulkininkio Ryžkovo ir NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio 1945 02 16 tarnybinis raštas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui generolui majorui J. Bartašiūnui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1728, 1. 75; Papulkininkio F. Husarovo 1945 02 17 tarnybinis raštas NKVD-NKGB operatyvinės grupės Trakų apskričiai viršininkui papulkininkiui Ryžkovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1728, 1. 284-285.

24 Benkus V. Valkininkų krašto..., p. 2.

25 Benkus V. Valkininkų krašto..., p. 2.

26 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 37607/3, 1. 13.

27 Zigmas Raulinis buvo vokiečių karinės žvalgybos (abvero) parengtas kaip desantininkas diversantas ir lėktuvu permestas į Lietuvą 1945 m. pradžioje.

28 Kasparas K. Lietuvos karas..., p. 325.

29 1945 m. birželio pradžioje LPS struktūroje veikė Švenčionių, Geležinio Vilko (Valkininkų) ir Gedimino (Utenos, Rokiškio apskr..) rinktinės, buvo palaikomas ryšys su 5 LLA apylinkės – Didžiosios Kovos apygardos, Tigro-Sakalo rinktinės ir Dzūkų grupės štabais. Laikinasis Valkininkų komitetas buvo perorganizuotas į Trakų apskrities komitetą, vadovaujamą Adolfo Baublio-Merkio, su nariais – ryšių viršininku V. Černaičiu-Šaltiniu, Henriku Riboku, Leonu Kuncevičiumi-Sakalu ir kt. Birželio 20-23 d. NKVD suėmė LPS štabo narius. Neišvengė arešto ir M. Mastauskas bei Valkininkų-Trakų komiteto nariai (išskyrus A. Baublį), todėl ryšys su L. Tarasevičiumi nutrūko ir ateityje nebuvo atnaujintas. (Žr.: Kasparas K. Lietuvos karas, p. 552-553).

30 Galbūt V. Norkūno-Neries brolis?

31 Kasparas K. Lietuvos karas..., p. 325.