Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Valkininkų krašte 1944-1949 metais

Per kelis mėnesius L. Tarasevičius, pogrindyje pasirinkęs Aro, Lūšies slapyvardžius, užmezgė ryšius su M. Vičkačkos-Vasaros, J. Dambrausko-Siaubo, A.Kaukolio-Pavasario, J. Jakubavičiaus-Rugio, M. Česnio-Lapkričio, V. Voverio-Žaibo būriais ir juos sujungė į Geležinio Vilko rinktinę. Tačiau ryšio su besiformuojančios Dainavos apygardos vadovybe neturėjo32. Vienintelį kartą birželio mėn. jis buvo susitikęs su A. Ramanausku-Vanagu, kuris jam padarė „tikro idealisto“ įspūdį. Deja, L. Tarasevičiaus ryšiai su LPS nutrūko, nes organizacija liepos pradžioje buvo sunaikinta, sutartame ryšio punkte Vilniuje niekas neatsiliepė33.

Geležinio Vilko rinktinės organizavimą trukdė NKVD kariuomenės liepos 4-8 d. vykdytas Valkininkų miškų „šukavimas“. Partizanai neišvengė aukų – liepos 6 d., gavę pranešimą iš informatoriaus, netoli Šlaito, Pamerkių kaimų čekistai surengė karinę operaciją prieš S. Versecko-Avižos būrį ir nukovė 5 partizanus, 3 suėmė34. Liepos 26 d. netoli Kaniūkų kaimo (Onuškio vls.) žuvo A. Kaukolis-Pavasaris.

Rugpjūčio 4-5 d. Daugų (Alytaus apskr..) ir Onuškio valsčiuose Geležinio Vilko rinktinės daliniai surengė pirmąją Lietuvoje plataus masto baudžiamąją akciją prieš kolaboravimu kaltintus gyventojus. Iš viso buvo sušaudyti 48 tikri ir tariami kolaborantai bei jų artimieji. Valkininkiečiai šiuose kontroversiškai vertinamuose veiksmuose nedalyvavo. NKVD sureagavo labai stipriai – pradėjo masinius siautimus, areštus, krėtė miškus ir kaimus, prigužėjo tūkstančiai vidaus kariuomenės kariškių. Partizanai buvo išblaškyti, jų veiklą enkavedistams pavyko kuriam laikui visiškai suparalyžiuoti. Iškart po šių įvykių S. Verseckas-Aviža, M. Česnys-Lapkritis, S. Aleksa-Varpas ir V. Norkūnas-Neris norėjo susitikti su masines represijas organizavusiu rinktinės vadu L. Tarasevičiumi-Aru, todėl, jo ieškodami, atvyko pas M. Vičkačką-Vasarą į Burbonių mišką (Onuškio vls.). nežinia, apie ką jie norėjo pasikalbėti, tačiau išeidamas V. Norkūnas-Neris prikaišiojo M. Vičkačkai: „Prisivirėte košės, dabar patys ją ir srėbkite“35. Iš šios frazės galima spėti valkininkiečių vadus buvus nepatenkintus tokiais prieštaringais ir didelius nuostolius rinktinei atnešusiais gretimų valsčių partizanų veiksmais.

Dzūkijoje centralizacijos ir organizacinių struktūrų formavimosi procesas rudenį beveik užsibaigė. Rugpjūčio 10 d. Dzūkų grupės vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio pastangomis Geležinio Vilko rinktinė pagaliau buvo įjungta į Dzūkų grupės sudėtį, kuri lapkričio 18 d. pavadinta A (vėliau – Dainavos apygarda). Geležinio Vilko rinktinę tuomet sudarė du batalionai: Onuškio-Eišiškių-Valkininkų bei Varėnos-Rudnios. Pastarajam tuomet vadovavo atsargos leitenantas mokytojas Lionginas Švalka-Šernas, jo pavaduotojai buvo Adolfas Baublys-Merkys ir J. Jakubavičius-Rugys. L. Tarasevičius-Aras dėl NKVD kariuomenės siautimo patyrė sunkų psichinį sukrėtimą, todėl reorganizuotos Geležinio Vilko rinktinės vadu nuo rugsėjo 1 d. buvo numatytas kapitonas Petras Petrėnas-Viršaitis, tačiau dėl savavališko pasišalinimo nuo pareigų jis apygardos vado lapkričio 5 d. įsakymu buvo išbrauktas iš partizanų sąrašų, o rinktinės vadu paskirtas Varėnos-Rudnios bataliono vadas L. Švalka-Šernas. Gruodžio 4 d. mūšyje prie Mardasavo kaimo (Varėnos vls.) žuvus L. Švalkai, rinktinei vėl ėmė vadovauti pasveikęs L. Tarasevičius-Aras, iki tol formaliai ėjęs Onuškio-Eišiškių-Valkininkų bataliono vado pareigas. Iš esmės nuo rugsėjo 22 d. šiam batalionui vadovavo Vincas Kukė-Aitvaras, Šilas. Gruodžio 31 d. dainavos apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis oficialiai įsakė L. Tarasevičiui laikinai eiti Geležinio Vilko rinktinės vado pareigas36.

1945 m. liepos mėn. Lietuvoje prasidėjo pirmieji partizanų šeimų trėmimai ir masinis, daug nuostolių pogrindžiui ir taikiems gyventojams atnešęs NKVD kariuomenės siautėjimas. Liepos 17 d. iš Trakų apskrities sovietų valdžia ištrėmė 44 partizanų šeimas (180 žmonių): iš Onuškio valsčiaus – 15, Kaišiadorių – 12, Žaslių – 9, Žiežmarių – 5. Iš viso iki rugsėjo 3 d. iš Trakų apskrities NKVD ištrėmė 295 žmones (77 šeimas). Daugiausia nukentėjo Onuškio valsčius – buvo ištremta 45 šeimos (150 žmonių). Valkininkų krašto žmonės, lyginant su kitais valsčiais, tąkart nukentėjo daug mažiau (nėra tikslių duomenų), tačiau partizanų būriai patyrė didžiulių nuostolių. Nuo birželio mėn. 1 d. iki rugpjūčio mėn. 20 d. Avižos būrys neteko 15 partizanų (NKVD 1 suėmė, 7 nukovė, 7 legalizavo), o Lapkričio dalinys – 25 (9 nukovė, 8 suėmė ir 8 legalizavo)37.

Šalia kovos su pogrindžiu sovietų valdžia vykdė dar ir ekonominę finansinę prievartą – vertė gyventojus duoti valstybines paskolas po 50-100 rublių (mažiausia suma buvo 25 rb) ir išduodavo obligacijas. Iš žmonių atimdavo sėti atvežtą vasarojų, javus, o pasėtus žieminius rugius neleisdavo nusipjauti. Tokia ūkinė bei represinė naujos valdžios politika skaudžiai palietė daugelį valsčiaus žmonių38. Negana to, gegužės-birželio mėnesiais per Pietų Lietuvą į Leningrado sritį specialūs rusų konvojai varė milžiniškas galvijų kaimenes, atimtas iš Rytų Prūsijos vokiečių ūkininkų. Nuo gyvulių nukentėjo Valkininkų, Dargužių, Čižiūnų kaimų žmonių pasėliai. Atėjus žiemai, neturėdami pašaro, ūkininkai plėšė šiaudinius stogus ir jais šėrė išbadėjusius gyvulius.

Pasibaigus karui, didelė dalis pasipriešinimo dalyvių nutarė registruotis, nes jau nereikėjo bijoti žūti fronte. Antra vertus, taip stengtasi apsaugoti savo šeimas nuo ištrėmimo, kai kurie kovotojai suprato, kad tolesnis ginkluotas pasipriešinimas neteko perspektyvos, nusivylė greito karo tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos galimybe. 1945 m. vasarą ir rudenį vykusi legalizacija, nuolatinės žūtys, areštai smarkiai praretino pogrindžio gretas. Nežinia kokiais sumetimais spalio mėn. pradžioje nutraukti kovą nutarė keli pagrindiniai Valkininkų krašto partizanų vadai. NKVD legalizavo S. Versecką-Avižą ir 2 jo būrio partizanus – S. Aleksa-Varpą ir Motiejų Verbicką-Vytenį. Beveik tuo pačiu metu M. Česnys-Lapkritis išvedė legalizuotis brolį Antaną Česnį-Atėjūną, Juozą Moženį-Klajūną ir Juozą Norkūną-Žilvitį39.

Nepaisant žymaus pogrindžio narių skaičiaus sumažėjimo, likę laisvės kovotojų būriai metų pabaigoje toliau atkakliai priešinosi. Lapkričio 29 d. apie 22 val. Žvingeliškių kaime 11 stribų būrys, vadovaujamas NKVD Valkininkų valsčiaus poskyrio viršininko vyresniojo operatyvinio įgaliotinio jaunesniojo leitenanto Bryndin`o ir milicijos poskyrio viršininko jaunesniojo leitenanto Nemkov`o40 susidūrė su Prano Janušausko-Aro41 ir Stasio Legetavičiaus-Aušros vadovaujamu apie 12 kovotojų daliniu. Partizanai pas rėmėją Stasį Levanovskį prausėsi pirtyje, kai netikėtai buvo užklupti, tačiau nesutriko, greitai susiorientavo ir puolimą atmušė. Stribai iš mūšio lauko pabėgo. Grįžo į sodybą tik kitos dienos rytą su pastiprinimu. Pagal abejotino tikslumo enkavedistų duomenis, partizanai turėjo nuostolių, tačiau kokių – nebuvo nustatyta. Vėliau, tardydami gyventojus, čekistai sužinojo, kad mūšyje dalyvavo partizanai Augustas Levanovskis-Lietus, V. Voveris-Žaibas, Liepa, Jautis, Beržas, Grikis, Lapė, Šermukšnis ir kiti42. 1945 m. pabaigoje pogrindyje liko tik tvirtai apsisprendę toliau tęsti kovą partizanai.

Geležinio Vilko rinktinė 1946 metais

1946 m. vasario 10 d. sovietų valdžia organizavo „rinkimus“ į SSRS Aukščiausiąją tarybą. Geležinio Vilko rinktinės vadai Lūšis, Siaubas, Žaibas ir Rugys, gavę nurodymus iš J. Vitkaus-Kazimieraičio, sausio 27 d. Varėnos valsčiaus Karpiškės kaime surengė pasitarimą, kuriame apsvarstė šio rinkiminio farso sutrukdymo planą, buvo pasiūlymų jungtis į stambesnius karinius vienetus. Tačiau užbaigti susirinkimo nepavyko, nes netikėtai pasirodė vidaus kariuomenės dalinys. Atsitraukimo bei susišaudymo su NKVD operatyvine grupe metu žuvo du partizanai. K. Versecką-Puškiną sužeidė ir jis mirė Varėnos valsčiaus Pabaronės kaimo A. Stankevičiaus sodyboje43. Lengviau sužeistas A. Radžius-Šturmas prisiglaudė Daržininkų kaime, kur jį vaistais aprūpindavo J. Jakubavičius-Rugys. Tačiau šie nuostoliai nesukliudė numatytoms priešrinkiminėms priemonėms. Iš tiesų aktyvūs priešrinkiminiai veiksmai prasidėjo dar iki vadų pasitarimo. Antai sausio 14 d. apie 115 vyrų partizanų dalinys atėjo į Krūminių kaimą ir perspėjo gyventojus neiti balsuoti, kitaip grasino kaimą sunaikinti. Kitą dieną, persirengę rusų uniformomis, Mištūnų kaime partizanai sušaudė rinkiminės komisijos narę, Čebatorių apylinkės tarybos pirmininkę Apoloniją Galinienę, jos vyrą Juozą Galinį ir vyro brolį Joną Galinį. NKVD duomenimis, mirties bausmes įvykdė J. Dambrausko-Siaubo 6 partizanų būrys. Kaip rašoma enkavedistų dokumentuose, akcijoje dalyvavęs K. Verseckas-Puškinas neva taip J. Galinį nubaudęs už tai, kad šis NKVD įstaigai suteikė žinių apie partizanų judėjimą. Kitą dieną enkavedistai suėmė 6 pogrindžio rėmėjus44. Netoli Šarkiškės kaimo rinkimų išvakarėse buvo nupjauti 7 telefono stulpai, taip pat buvo nutrauktas telefoninis ryšys linijoje Varėna-Alytus ir Varėna-Valkininkai. Giraitės kaimo apylinkėse išklijuoti atsišaukimai, draudžiantys gyventojams balsuoti. Iš Giraitės bei Matuizų apylinkių tarybos pirmininkų ir sekretorių, rinkiminių komisijų narių partizanai paėmė raštiškus pasižadėjimus nedalyvauti ir nevykdyti rinkimų agitacijos. Giraitės pradinės mokyklos mokytojas Jonas Skliutas pasirašė tokio turinio pasižadėjimą:

Giraitė, 1946, 1. 13.

Pasižadėjimas

Aš, žemiau pasirašęs Giraitės pradinės mokyklos mokytojas Jonas SKLIUTAS, pasižadu neraginti piliečius balsuoti už SSRS 1946 metų vasario 10 d. ir pats už SSRS nebalsuosiu. Už savo įsipareigojimo nevykdymą atsakau savo gyvybe.

Parašas J. Skliuas45.

Rinkimų dieną partizanai apšaudė Giraitės rinkiminę apylinkę ir rinkimines urnas nešiojusius sovietinius aktyvistus. Netoli Šarkiškės kaimo buvo apšaudyta okupantų karinė grupė, tačiau susirėmimo metu žuvo Juozas Matuiza-Alksnis. Panašius pogrindžio veiksmus enkavedistai užfiksavo ir kitose valsčiaus vietose. Vengdami balsuoti, 70 rinkėjų iš Pučkornės kaimo išvažiavo į Vilnių neva apsipirkti46.

Skaudų nuostolį partizanai patyrė balandžio 3 d., kai, informatoriui pranešus, Varėnos valsčiaus Pabaronės kaime MVD vidaus kariuomenės 261 šaulių pulko 2 bataliono 5 kuopos kariškiai užpuolė rinktinės vadavietę Adomo Stankevičiaus name. Nelygiose 45 minutes vykusiose kautynėse žuvo Geležinio Vilko rinktinės ir Onuškio-Eišiškių-Valkininkų bataliono vadas L. Tarasevičius-Lūšis (sužeistas nusišovė) bei jo adjutantas Adolfas Kalanta-Kiškis, Kostas. Okupantams pavyko sulaikyti propagandos ir žvalgybos skyriaus viršininką Adolfą Uždavinį-Dobilą47. Dainavos apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis Geležinio Vilko rinktinės vadu paskyrė V. Kukę-Šilą. Rinktinė buvo pertvarkyta, perduodant Varėnos-Rudnios (kitaip – 3) batalioną Merkio rinktinei. Šiam batalionui vadovauti paskyrė J. Jakubavičių-Rugį, jo pavaduotoju tapo A. Baublys-Merkys, Vytas. Geležinio Vilko rinktinėje liko 2 batalionai: Onuškio-Eišiškių-Valkininkų (vėliau pavadintas 1-uoju), turėjęs apie 40 partizanų, ir Daugų (vėliau pavadintas 2-uoju), jungęs apie 30 partizanų. Onuškio-Eišiškių-Valkininkų batalionui, sudarytam iš dviejų būrių, ėmė vadovauti J. Dambrauskas-Siaubas, jo pavaduotojas buvo Stasys Legetavičius-Aušra. Į Daugų (2-ąjį) batalioną buvo performuota V. Voverio-Žaibo vadovaujama Geležinio Vilko grupė, sugrįžusi atgal iš Dzūkų rinktinės pavaldumo48.

Rugpjūčio 15 d. daugelyje valsčiaus kaimų vyko Žolinės vakarėliai. Enkavėdistai tikėjosi, kad juose gali dalyvauti partizanų, todėl su užduotimi krėsti miškus, kaimus ir ieškoti partizanų buvo išsiųstos NKVD vidaus kariuomenės 261 šaulių pulko 5 kuopos, dislokuotos Valkininkuose, 4 žvalgybinės paieškos grupės. Naktį iš 15 į 16 d. viena grupė Senųjų Naniškių kaime, legalizuoto partizano Motiejaus Verbicko-Vytenio troboje pastebėjo pro langą šviečiančią ugnelę49. Pas M. Verbicką buvo atvykęs su juo Vilniuje „netyčia“ susipažinęs „studentas“ MGB agentas Aleksejus Škutko, kuris neva slapstėsi nuo saugumo ir norėjo susisiekti su pogrindžio vadais. Į susitikimą atėjo Geležinio Vilko rinktinės vadas V. Kukė-Šilas ir A. Radžius-Šturmas. Vos tik jie suėjo į namą, tarpduryje pasirodė du rusų kareiviai. Prasidėjo susišaudymas. V. Kukę-Šilą nušovė prie stalo, M. Verbickas-Vytenis šoko pro langą, bet krito pakirstas kulkos. A. Radžius-Šturmas susišaudymo pradžioje išpuolė priemenėn, po to šaltakraujiškai susimaišė su kareiviais ir tuo pasinaudodamas laimingai pasitraukė. A. Škutko „stebuklingai“ liko gyvas ir, paėmęs nukauto partizano ginklą, su saugumiečiais išvyko į Valkininkus. Vėliau Senųjų Naniškių kaime valstybės saugumas suėmė rinktinės ryšininką Julių Kaziukonį50. Dėl didelių nuostolių rugpjūčio 23 d. Geležinio Vilko rinktinė apygardos vado įsakymu buvo išformuota, o jos likučiai prijungti prie Dzūkų ir Merkio rinktinių51.

Tęsinys. Pradžia Nr. 56, 57

32 Kasparas K. Lietuvos karas..., p. 536-538, 552.

33 Ramanauskas A. Daugel krito..., p. 59.

34 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio 1945 10 20 tarnybinis raštas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui generolui majorui J. Bartašiūnui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1730, 1. 233.

35 Pocius M. Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944-1953 m., kova su kolaboravimu kaltintais gyventojais (daktaro disertacija), Vilnius, 2005, 1. 83; Buržuazinių nacionalistų..., p. 84.

36 Kasparas K. Lietuvos karas..., p. 536-538.

37 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio 1945 08 20 pažyma, LYA, f. K-1, ap. 18, b. 75, 1. 209.

38 Liudytojo S. Saulėno pasakojimas autoriui.

39 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio ir NKVD-NKGB Vilniaus operatyvinio sekretoriaus viršininko pavaduotojo majoro Smirnovo 1945 10 09 tarnybinis raštas LSSR NKVD komisarui generolui majorui Bartašiūnui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1729, 1. 278.

40 Stribų žygyje į Žvingeliškių kaimą dalyvavo ir Valkininkų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Laurukaitis.

41 Saugumiečių duomenimis, Pranas Janušauskas anksčiau dirbo Valkininkų pašto viršininku.

42 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio ir NKVD-NKGB Vilniaus operatyvinio sekretoriaus viršininko pavaduotojo majoro Smirnovo 1945 12 04 tarnybinis raštas LSSR NKVD komisarui generolui majorui Bartašiūnui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1730, 1. 15.

43 Kitais duomenimis – Alytaus valsčiaus Padvariškės kaime.

44 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio 1946 01 19 tarnybinis raštas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui generolui majorui J. Bartašiūnui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1731, 1. 34-40.

45 Lietuvos partizanų Dainavos apygarda..., p. 106; MVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pulkininko Rožavskio 1946 01 26 specpranešimas, LYA, f. K-1, ap. 15, b. 3099, 1. 30-31.

46 Buržuazinių nacionalistų..., p. 98-99.

47 MVD Valkininkų valsčiaus poskyrio vyresniojo leitenanto Pavlovskio 1946 04 03 pranešimas, LYA, f. K-1, ap. 15, b. 3091, 1. 2.

48 Kasparas K. Lietuvos karas..., p. 538. Pastaba: Iki maždaug 1946 m. rugsėjo mėn. batalionai vadinosi valsčių, kuriuose veikė, vardais, vėliau jiems buvo suteikti skaičių pavadinimai.

49 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko majoro Kerino 1946 08 22 informacinė suvestinė LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui generolui majorui J. Bartašiūnui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1732, j. 177.

50 Benkus V. Valkininkų krašto..., p. 5.

51 Lietuvos partizanų Dainavos..., p. 20; Benkus V. Valkininkų krašto..., p. 5.