Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Valkininkų krašte 1944-1949 metais

Visoje Lietuvoje dideli idealistai buvo gimnazistai. Patriotinių jausmų skatinami, jie dešimtimis palikdavo mokyklos suolus ir įsijungdavo į pogrindžio gretas. Nebuvo išimtis ir Valkininkų gimnazija. 1947 m. lapkričio mėn. MGB išaiškino ir suėmė Valkininkų gimnazijos jaunimo pasipriešinimo grupę, kuriai vadovavo legendinio partizano V. Voverio-Žaibo giminaitis, 7 klasės gimnazistas Vytautas Voveris-Pantera71. V. Voveris-Pantera iš Onuškio valsčiuje veikusio Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės būrio vado Jono Kazlausko-Šermukšnio dar 1946 m. lapkričio mėn. gavo užduotį gimnazijoje įkurti organizacinio sektoriaus kuopelę. Pavyko suorganizuoti 7 gimnazistų grupę, pasiryžusią visomis priemonėmis padėti pogrindžiui kovoti su sovietų valdžia. Jaunuoliai rinko žinias apie okupantus ir kolaborantus, sudarinėjo jų sąrašus, kūrė, daugino bei platino antisovietinio turinio lapelius, rinko ginklus ir per V. Voverį-Panterą perduodavo J. Kazlauskui-Šermukšniui. MGB pavyko areštuoti penkis kuopelės narius: Bronių Glebų, Juozą Karužą, Juozą Keršį, Stasį Jankauską ir Antaną Milušį iš Dargužių kaimo72, kuriuos vėliau nuteisė ir jie pakliuvo į lagerius. J. Karuža mirė kalėjime. Arešto išvengęs Vytautas Saulėnas pasitraukė pas partizanus. Po šių suėmimų gimnazistų antisovietinė veikla jau nebeatsinaujino. Tačiau nuo sovietų valdžios nukentėjo ne tik gimnazistai, bet ir jų mokytojai. Apkaltinus antisovietine veikla, įvairiu metu kalėjimuose atsidūrė beveik pusė Valkininkų vidurinės mokyklos mokytojų patriotų. Tai Henrikas Ribokas, Vincas Kuodzevičius, Juozas Griškevičius ir Stasys Glebus. Inteligentija, šviesuomenė, dvasininkai buvo ypač akylai sekami. Lietuvą ir jos žmones stipriai mylėjusiam klebonui A. Bardišauskui saugumiečiai primetė aktyvų dalyvavimą neginkluotame pasipriešinime, suėmė, nuteisė ir išvežė į lagerius. Rašytojas Liudas Dambrauskas savo lagerių memuaruose aprašo šviesios atminties kunigą. Manoma, kad A. Bardišauskas, neištvėręs kančių ir žeminimo, pasirinko savitą mirtį, kai kartą tyčia žengė žingsnį į šalį iš varomos kolonos ir buvo prižiūrėtojų nušautas (pagal instrukciją sargybiniai privalėjo iškart šauti į tokį „pažeidėją“).

1948 m. antrojoje pusėje, kaip atsakas į masinį pasiturinčių ūkininkų bei pogrindžio dalyvių šeimų trėmimą (gegužės 22-23 d.), padažnėjo pogrindžio baudžiamųjų akcijų prieš sovietų valdžios pareigūnus ir kitus kolaboravimu kaltintus gyventojus. Gegužės mėn. naktį iš 27 į 28 d. iš Varėnos valsčiaus atvykęs apie 10 partizanų būrys Jakėnų kaime sušaudė buvusį partizanų rėmėją Antaną Balkę, informatorių V. Užgirį ir Marijoną Kazlauskienę. MGB per informatorius ir liudytojus nustatė, kad gegužės 22 d. tremiant aktyvų partizanų rėmėją iš Jakėnų kaimo Stasį Lusą, šis išlydintiems jį kaimiečiams šūktelėjęs:

„Mane tremia, bet aš žinau, kad tapau skundiko mano švogerio A. Balkės auka. Jam ir kai kam dar kada nors papūs pietų vėjas!“ (S. Lusas taip metaforiškai kalbėjo apie partizanų kerštą – M. P.).

Tremiant S. Luso šeimą, jo dvidešimtmetė dukra Zosė paspruko nuo ją saugojusių kareivių. Saugumiečiai padarė išvadą, jog Z. Lusytė papasakojo partizanams apie tėvo atsisveikinimo žodžius ir nurodė jiems tuos žmones, kuriuos tėvas įtarė buvus išdavikais. Partizanų kerštas buvo nepamatuotai žiaurus, pažeidžiantis vadų nustatytas kolaborantų baudimo taisykles, kadangi pasmerktus žmones kankino. A. Balkei, prieš jį sušaudant, išsuko riešus, tarpdury nuplėšė rankų pirštus, o MGB informatoriui V. Užgiriui sulaužė abi rankas, vėliau pasmaugė73. Birželio 8 d. Naujienų ir Tiltų kaimuose už bendradarbiavimą su sovietų valdžia ir rėmėjams keliamą pavojų trys Geležinio Vilko grupės J. Kazlausko-Šermukšnio būrio partizanai sušaudė Kostą Kazlauską ir buvusį Tiltų apylinkės tarybos pirmininką Joną Žemaitį74. Rugpjūčio 5 d. DLK Vytauto grupės Teofilio Valicko-Balio skyrius Pošalčių kaime kaip sovietinius aktyvistus sušaudė Stasį Griežę ir jo žmoną Karoliną. Rugpjūčio 24 d. Valkininkų pakraštyje už aktyvų darbą sovietams partizanai mirties bausmę įvykdė Valkininkų gimnazijos direktorei, Trakų apskrities Darbo žmonių deputatų tarybos deputatei Antaninai Keršienei.

Okupanto represinės struktūros keletą kartų sudavė atsakomuosius smūgius. Didelę netektį išgyveno Kazimieraičio rinktinės vyrai, kai rugsėjo 16 d. žuvo jų vadas J. Jakubavičius-Rugys. Spalio 17 d. netoli Daržininkų kaimo SSRS vidaus kariuomenės kariškiai nukovė Petrą Vaisietą-Šaulį iš Perlojos ir Vladą Saulėną-Kėkštą iš Dargužių kaimo75. V. Saulėnas neseniai buvo grįžęs iš lagerio, tačiau, neradęs ištremtos šeimos, išėjo į mišką. Deja, partizanavo tik nepilną mėnesį.

Kurį laiką Valkininkų valsčiuje veikė MGB agentų smogikų specialioji grupė, kurią sudarė A. Kuklys iš Kuklių kaimo (jo tėvas buvo žuvęs kovoje su enkavedistais), F. Švedas iš Barčių kaimo (jo šeima buvo ištremta į Sibirą) ir V. Zalieckas iš Varėnos valsčiaus Diržamenio kaimo. Apsimetę partizanais, jie vaikščiojo po kaimus tikėdamiesi sužinoti tikrų laisvės kovotojų buvimo vietas, jų ryšininkus ir rėmėjus, tačiau pikti jų kėslai greitai išaiškėjo. Agentai smogikai turėjo greitai sprukti į Vilnių76. Pasitaikydavo ir kuriozinių atvejų. Antai gruodžio 17 d. naktį čekistų operatyvinė grupė Lieponių kaime pastebėjo kažkur skubančius du vyrus, kurie staiga pradėjo šaudyti į kariškius. Palaikę nepažįstamuosius partizanais, saugumiečiai atidengė ugnį ir per apsirikimą nušovė Valkininkų valsčiaus vykdomojo komiteto deputatą Juozą Glebų ir Lieponių apylinkės tarybos pirmininką Antaną Radžių. Vėliau šis įvykis buvo tiriamas, tačiau MGB kariškiai bausmės išvengė77.

Paskutiniųjų partizanų grupių žūtis

1949 metais

1949 m. valstybės saugumo žinyba sudavė triuškinančius smūgius Varėnos apskrityje ir Valkininkų apylinkėse veikusiems partizanų būriams. MGB Valkininkų valsčiaus poskyriui tuomet vadovavo vyresnysis leitenantas Kulminskij, vyresniuoju operatyvininku dirbo leitenantas Ostapenko, operatyviniu įgaliotiniu – leitenantas Urbanauskas. Šie saugumiečiai buvo užverbavę 1 agentą ir 55 informatorius78, kurių padedami sekė partizanų judėjimą bei aktyvius jų rėmėjus Vaclovą Staniulį iš Papiškės kaimo, Vincą Užgirį iš Jakėnų kaimo ir Vincą Miškinį iš Voriškės kaimo, tuomet gyvenusį Dargužių kaime. Sausio 25 d. Piliakalnio kaime (Aukštadvario vls.) žuvus DLK Vytauto grupės vadui A. Baubliui-Vytui, vadovavimą perėmė jo pavaduotojas Vincas Kalanta-Nemunas. Grupės štabo viršininko pareigas nuo 1948 m. rugsėjo mėn. ėjo P. Janušauskas-Aras, štabe taip pat dirbo Marytė Budėnienė ir Vladas Novikevičius. DLK Vytauto grupę tuomet sudarė V. Kalantos-Nemuno ir Petro Vaitkaus-Genio vadovaujami 2 būriai, jungę apie 40 partizanų. V. Kalantos-Nemuno būrys turėjo Jono Budėno-Klebono ir Juozo Šilansko (Šilučio, Šilo) skyrius, o P. Vaitkaus-Genio būrys – T. Valicko-Balio ir Tarzano skyrius. T. Valicko-Balio skyrius dažniausiai veikė Trakų apskrities Kalesninkų ir Varėnos apskrities Varėnos valsčiuose, tačiau neretai užsukdavo į Valkininkų kraštą. Skyrių sudarė Jonas Kalanta-Mindaugas, V. Miliauskas-Švyturys (žuvo 1948 m.), Albinas Svirskas-Kazokas, Juozas Puvačiauskas-Puškinas, partizanas slapyvardžiu Puntukas, Kazimieras Berželionis-Briedis, Petras Valickas-Vyturys (T. Valicko-Balio brolis), Juozas Budėnas-Karvelis, lenkas Vladislav`as Novikevič`ius ir V. Vilkiškis-Putinas iš Papiškės kaimo. J. Budėno-Klebono skyriuje buvo jo pavaduotojas A. Barysas-Narcizas, Jonas Suchockas-Dainius, Diemedis, Vytautas Saulėnas-Žalgiris iš Dargužių kaimo ir Jonas Kraulaidis-Žilvitis. P. Vaitkaus-Genio skyrius (10 kovotojų) veikė Eišiškių ir Rudnios valsčiuose, o Tarzano skyrius (8-10 partizanų) bazavosi Marcinkonių valsčiuje79. Kartais į Valkininkų apylinkes atžygiuodavo Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės J. Kazlausko-Šermukšnio būrys, kuris jungė apie 10 vyrų ir veikė Onuškio bei Daugų valsčiuose. Kovo 7 d. MGB vidaus agentų dėka žuvo Dzūkų rinktinės vadas V. Voveris-Žaibas ir Geležinio Vilko grupės vadas J. Kazlauskas-Šermukšnis. Geležinio Vilko grupei, o tiksliau pasakius – vieninteliam išlikusiam jos būriui, ėmė vadovauti Bronius Krikščiūnas-Dėdė Andrius.

Nežinoma, kokiu tikslu sausio 20 d. V. Vilkiškis-Putinas, J. Budėnas-Karvelis ir K. Berželionis-Briedis bandė veržtis į Šniūrų kaime (Kalesninkų vls.) gyvenusio MGB ginkluoto agento S. Jazukevičiaus, slapyvardžiu Špakas, sodybą. Agentas pradėjo iš trobos vidaus šaudyti, nukovė V. Vilkiškį ir sužeidė J. Budėną, kuris, užsėdęs ant arklio, bandė bėgti, tačiau agento tėvas dar kartą jį ginklu sužeidė ir nusilpusį sulaikė80.

Sausio pabaigoje T. Valicko-Balio ir J. Budėno-Klebono skyrių bei F. Daugirdo-Šarūno grupės vyrai – Puntukas, Stasys Arbačiauskas-Tigras, Vaclovas Rusas-Ešerys, Dobilas, Miškinis, Bronius Sinkevičius-Vanagas, Juozas Šilanskas-Šilas, Špokas ir Kalavijas nuvyko į Baltarusiją apsirūpinti maistu. Iš ten pasuko į Valkininkų valsčių ir sausio 22 d. atsidūrė Tiltų kaime. Apsistojo Vinco Kuklio iš Kuklių kaimo sesers Zosės Vilkiškienės sodyboje. Tuo pačiu metu MVD Valkininkų poskyrio penki milicininkai, vadovaujami poskyrio viršininko leitenanto Muraškos, Tiltų kaimo apylinkėse ieškojo iš tremties vietų pabėgusių žmonių ir užėjo į apylinkės tarybos pirmininko Juozo Andriulionio namą. Tuo pat metu du partizanai iš minėtosios grupės ieškojo maisto ir nusprendė patikrinti apylinkės pirmininko atsargas. Pamatę nepažįstamus atvykėlius, milicininkai ėmė padrikai į juos šaudyti, tačiau kulkos nepasiekė tikslo. Tuomet J. Budėnas-Klebonas ir Tigras per langus įmetė 5 granatas, kurių skeveldros sužeidė vietinį gyventoją Stasį Urbelionį. Kitų aukų nebuvo. Partizanai uždegė sodybą ir be nuostolių pasitraukė81.

Vasario 13 d., gavusi informatoriaus pranešimą, saugumiečių karinė grupė Onuškio valsčiaus Vergakiemio kaime bandė užblokuoti 4 partizanus, kurie, neišstatę sargybos, vaišinosi sodybos šeimininko atnešta samane. Pastebėję kareivius, laisvės kovotojai suskubo išsiveržti iš artėjančio apsupimo, vėliau nušovė juos persekiojusius kariškį su šunimi, tačiau visiškai atitrūkti nuo priešo nepavyko. Kautynėse su emgėbistais prie Gruožio ežero žuvo J. Budėno-Klebono pavaduotojas, vienas paskutiniųjų Valkininkų krašto partizanų A. Barysas-Narcizas iš Biekšios kaimo. Taip pat nuo priešo kulkų krito Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės J. Kazlausko-Šermukšnio būrio kovotojas Petras Žydeckas-Lapė82. Du partizanai laimingai pasitraukė.

Tikriausiai patį didžiausią smūgį varėniškiai patyrė birželio 19 d., kai Perlojos valsčiaus Jakulių miške netoli Žiūrų kaimo valstybės saugumo operatyvinė grupė apsupo DLK Vytauto tėvūnijos83 štabo slėptuvę. Jos vietą išdavė netoli Lavyso kaimo anksčiau suimtas partizanas. Kai kurie kovotojai pasielgė gana neįprastai – P. Janušauskas-Aras, Juozas Lukšys-Ūla, Antanas Volungevičius-Desantas ir Alfonsas Stankauskas-Tigras pasidavė į nelaisvę, o tėvūnijos vadas V. Kalanta-Nemunas bei Juozas Šilanskas (Šilas, Šilutis) nusišovė. Po šios netekties tėvūnijoje teliko tik vienas Varėnos valsčiuje bazavęsis būrys, kurį sudarė du skyriai: T. Valicko-Balio vadovaujami 7 partizanai slėpėsi Kamorūnų miške, o P. Vaitkaus-Genio84 5 kovotojai turėjo žemines Dainavos miške85.

Vis dėlto aktyvių veiksmų partizanai nenutraukė. Ankstų liepos 4 d. rytą T. Valickas-Balys, P. Valickas-Vyturys ir J. Budėnas-Klebonas iš Kalesninkų valsčiaus atvyko į Mištūnų kaimą. Partizanai išsidėstė negyvenamame pastate netoli Izidoriaus Radžiaus sodybos, tikėdamiesi vakare surasti nakvynei grįžusį jo brolį Bronių Radžių, kurį įtarė ryšiais su MGB. Sulaukti nakties partizanams sutrukdė netyčia juos pamatęs I. Radžiaus mažametis broliukas. Tuomet vyrai nuėjo į sodybą, ištardė I. Radžių apie jo brolių Broniaus ir Stanislovo buvimo vietą. Stanislovas Radžius anksčiau dirbo Vilniuje kalėjimo prižiūrėtoju. Nieko konkretaus neišgavę, laisvės kovotojai paėmė iš namų kai kuriuos daiktus, dokumentus, arklį, pastotėn įsodino I. Radžių ir nuvyko į Jono Aliuko sodybą, kadangi žinojo jį gavus iš valdžios ginklą. Sutikęs atnešti pistoletą, J. Aliukas išėjo į kiemą ir bandė pabėgti, tačiau buvo nušautas. Tas pats likimas ištiko ir I. Radžių.

Tęsinys. Pradžia Nr. 56, 57, 58, 59

71 Vytautas Voveris gimė 1929 m. Bakaloriškių k.

72 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo vyresniojo leitenanto Kostiučiko 1948 02 02 tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1567, 1. 290.

73 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo majoro Otreško 1948 06 02 tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1745, 1. 108.

74 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Krainovo 1948 07 03 tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1745, 1. 121.

75 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Krainovo 1948 09 06 tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1745, 1. 275.

76 Benkus V. Valkininkų krašto..., p. 6.

77 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Krainovo 1948 07 03 tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1745, 1. 192, 289, 327.

78 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Krainovo 1949 07 06 specpranešimas LSSR valstybės saugumo ministrui Kapralovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1748, 1. 209, 139.

79 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Krainovo 1948 09 06 tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1745, 1. 275; NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Krainovo 1949 02 03 tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministrui D. Jefimovui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1747, 1. 3-4.

80 LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1747, 1. 18.

81 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43467/3, t. 3, 1. 179; LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1747, 1. 6-7.

82 NKVD Trakų apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Krainovo 1949 03 05 tarnybinis raštas LSSR valstybės saugumo ministrui Gorlinskiui, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 1747, 1. 38-39.

83 Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 2-22 d. įsteigus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, buvo pakeisti iki tol naudoti kai kurių organizacinių vienetų pavadinimai. Pietų Lietuvos sritis pavadinta Nemuno vardu, grupės pavadintos tėvūnijomis.

84 Petrą Vaitkų-Genį MGB suėmė 1952 m.

85 P. Janušausko 1949 06 19 tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43467/3, 1. 32.