Partizanas Vytautas Saulėnas-Žalgiris iš Dargužių kaimo (pirmoje eilėje pirmas iš kairės) žuvo 1950 m. gegužę, kai kažkas MGB išdavė partizanų slėptuvę
Lapkričio 10 d. Paručių miške žuvo T. Valickas-Balys86. Išdavus slėptuvę, 1950 m. gegužės mėn. Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Junčionių kaime žuvo Vytautas Saulėnas-Žalgiris iš Dargužių kaimo87.
Nėra tiksliai žinoma, kiek žmonių pokario metais buvo ištremta iš Valkininkų valsčiaus. Istoriko S. Arlausko duomenimis, daugiausia (apie 100 gyventojų) sovietai ištrėmė 1951 m. Archyvuose nurodomi tik apibendrinti iš Trakų apskrities ištremtų žmonių skaičiai, todėl trėmimų tema lieka tolesnių tyrimų užduotis.
1953 m. rugsėjo 13 d. Kuršių kaime, Marijonos Versockaitės sodyboje, saugumiečiai suėmė paskutinį buvusį Valkininkų krašto partizaną S. Babraitį-Aukštaitį88.
IŠVADOS
1. Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Valkininkų krašte skirstytinas į keturis gana skirtingus, įvairių kriterijų sąlygotus periodus. Pirmasis – 1944 m. vasara – 1945 m. birželis, antrasis – 1945 m. liepa – 1945 m. gruodis, trečiasis – 1946 m. sausis – 1946 m. rugpjūtis, ketvirtasis – 1946 m. rugsėjis – 1949 m. pabaiga.
2. Pagrindinės pasipriešinimą sukėlusios ir generavusios priežastys buvo vengimas tarnauti (pakliūti į frontą) Sovietų Sąjungos kariuomenėje, okupacinės valdžios teroras bei represijos, patriotizmas ir prievartinė sovietizacija, lydima brutalaus gyvenimo sanklodos laužymo. Valkininkų krašte rezistencija (tiek ginkluota, tiek neginkluota) prasidėjo 1944 m. vasarą ir pagal dalyvių skaičių bei stiprumą apogėjų pasiekė 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pirmojoje pusėje. 1945 m. birželio mėn. stichiško, masiško, organizacinių struktūrų centralizacijos ir stipriausio pasipriešinimo periodas baigėsi. Vietiniai partizanų būriai įsiliejo į Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės Onuškio-Eišiškių-Valkininkų batalioną, kuris sudarė rinktinės branduolį. 1945 m. liepos-rugpjūčio mėn. pogrindis patyrė didžiulius nuostolius, prasidėjo masinė legalizacija, užsitęsusi iki metų pabaigos.
3. 1946 m. pradžioje susiformavo kokybiškai naujas atsparos būvis. Partizanų gretose liko tik tvirtai apsisprendę toliau tęsti pasipriešinimą kovotojai, besislapstančiųjų nuo tarnybos Raudonojoje armijoje beveik neliko. 1946 m. rugpjūčio mėnesį, kovose žuvus ar patekus į nelaisvę daugumai partizanų, taip pat dėl masinės legalizacijos Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinė buvo išformuota. 1946 m. pabaigoje vietinių laisvės kovotojų būrių nebeliko. 1947-1949 m. Valkininkų apylinkėse periodiškai veikė Varėnos apskrities Varėnos, Rudnios, Perlojos ir Trakų apskrities Kalesninkų valsčiuose bazavusi Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės DLK Vytauto grupė (tėvūnija) bei iš Alytaus apskrities Daugų, Trakų apskrities Onuškio apylinkių kilę partizanai, sudarę Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupę (tėvūniją).
4. Nuo sovietų valdžios vykdytų trėmimų, areštų Valkininkų valsčiaus gyventojai nukentėjo mažiau nei aplinkinių valsčių ar daugelio kitų Lietuvos vietovių žmonės. Tai sąlygojo keletas faktorių: a) NKVD vietinius partizanų dalinius sunaikino arba jų narius legalizavo iki 1946 m. pabaigos, b) buvo gana mažas stambių ūkių skaičius – gatvinių-rėžinių ir kitokio tipo kaimų gyventojai neturėjo daug žemės, todėl tik maža jų dalį represinės struktūros priskyrė „buožių“ kategorijai.
5. Valkininkų valsčiuje veikę partizanai lyginant su Alytaus, Lazdijų apskritimis ar gretimu Onuškio valsčiumi nevykdė didelių represijų prieš kolaboravimu kaltintus gyventojus, beveik nepasitaikė žiaurybių ar savivalės jų šeimų atžvilgiu. Didžiausi nuopelnai už drausmės partizanų būriuose palaikymą priklauso pavyzdiniams vadams Antanui Radžiui-Šturmui ir Adolfui Baubliui-Vytui.
6. Gana nuosaikūs kovos su okupacinės komunistų valdžios bendradarbiais priemonės ir būdai – išskirtinis Valkininkų krašte ir visoje Merkio rinktinės teritorijoje vykusio pasipriešinimo bruožas. Galimas daiktas, kad jį apsprendė specifiškas kaimo gyventojų mentalitetas, ilgą laiką formuotas ypatingų istorinių, geografinių sąlygų, kultūrinės tradicijos, ūkininkavimo sanklodos bei stipraus kaimo žmonių bendruomeniškumo.
Priedas Nr. 1
Legendinis
partizanų vadas
Antanas Radžius-Šturmas
A. Radžius-Šturmas
Valkininkų krašto partizaninio pasipriešinimo istorija daug netektų svarbaus, jeigu nebūtų atskirai aprašytas žymiausio šio krašto laisvės kovotojo Antano Radžiaus, pogrindyje pasirinkusio Ridiko bei Šturmo slapyvardžius, gyvenimo ir kovos kelias. Aprašant partizanų kovas, visada kyla pavojus nuslysti į perdėtą herojizavimą, norą idealizuoti pasipriešinimo dalyvius. Tačiau tai, kas žinoma apie Antaną Radžių iš įvairių dokumentų, ką pasakojo liudytojai, atskleidžia šį žmogų kaip išskirtinę asmenybę bei tikrą karį.
Antanas Radžius gimė 1923 m. birželio 17 d. Valkininkų valsčiaus Čižiūnų kaime. Šeimoje augo šeši vaikai. Tik-riausiai didžiausią įtaką Antano asmenybei susiformuoti padarė jo tėvai. Meilę Lietuvai, jos istorijai bei kultūrai nuo mažens skiepijo tėvas Stasys Radžius, nelegaliai gaudavęs „Aušrą“ bei „Varpą“ ir vakarais iš jų mokydamas vaikus skaityti. Motina Karolina, būdama giliai tikinti moteris, suteikė moralės bei meilės Dievui pagrindus. Kadangi lenkų okupuotame krašte buvo draudžiamos lietuviškos mokyklos, Antanas lankė lenkų gimnaziją, tačiau tai nenustelbė jo jausmų Tėvynei, tautiškumo. Grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, jis, būdamas dar visai jaunas šešiolikmetis, įstojo į Šaulių sąjungą, turėjo šaulio uniformą. Nacių okupacijos metais rengėsi stoti į generolo P. Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę, tačiau nespėjo, nes rinktinė buvo paleista. Gimtajame kaime jį pravardžiuodavo Smetona ir Girėnu, mat nešiojo kepurę kaip S. Girėno. Triukšmingų pasilinksminimų nemėgo, geriau imdavo knygą, žurnalą ir skaitydavo. Jo draugai, kaimynai kartais ir pasišaipydavo – „kaip Antanas Smetona prie knygos sėdi“89. Brolio Stasio liudijimu, Antanas gerai kurdavo eilėraščius, buvo plačių pažiūrų, didelės valios ir drąsos žmogus.
1944 m. vasarą užėjus rusams, Antanas Radžius, kaip ir kiti vyrai, nė negalvojo eiti į naujojo okupanto kariuomenę, gyveno pusiau legaliai, tačiau vieną rugsėjo mėnesio dieną buvo sulaikytas beariantis lauką ir prievarta išvežtas į Pabradės karinę bazę. Po kelių dienų jis su keturiais draugais dezertyravo iš Raudonosios armijos ir grįžo į gimtinę. Kurį laiką slapstėsi miške netoli savo namų, kartais ateidavo pagelbėti tėvams atlikti ūkio darbų. Kartą, ieškodami vengiančių kariuomenės vyrų, enkavedistai apsupo Čižiūnų kaimą ir bandė areštuoti rugius tėvams iškulti atėjusį Antaną, tačiau jis šmurkštelėjo tarp dviejų kluonų ir pabėgo. Saugumiečiai, galvodami, kad bėglys pasislėpė kluone, padegė trobesius, vėliau suėmė tėvą. Vinco Benkaus liudijimu, įkarščio apimtas Antanas norėjo pasipriešinti užpuolikams ir nubėgo pas kaimyną prašyti pistoleto, bet buvo atkalbėtas nuo neprotingo žingsnio. Suliepsnoję gimtojo sodžiaus trobesiai uždegė nepaprastą Antano pasiryžimą kovoti su okupantais. Jis pasirinko partizano kelią. Jo tėvą ne kartą saugumiečiai terorizavo siųsdavo ieškoti sūnaus, kad įkalbėtų jį sugrįžti. Žadėjo jo neliesti, tačiau Antanas tėvui taip atsakęs: „Tėvai, aš jų žiaurumą gerai žinau, okupantams netarnausiu ir jiems nesilankstysiu“. Liudytojų pasakojimais, partizanaudamas Radžius turėjo širdies draugę laisvės kovotoją Kazimierą Pūraitę-Laimutę, kuri daugiausia veikė Onuškio ir Varėnos valsčiuose, tačiau konkrečių žinių apie jų draugystę beveik nėra.
K. Pūraitė-Laimutė
Būdamas sumanus bei šaltakraujis, ne kartą raitas prašuoliuodavo per Valkininkus pro stribų būstinę, žmonių vadinamą stribelne. Kitą dieną miestelyje sklisdavo kalbos, kad stribams iš baimės buvusios „pilnos kelnės“. Birželio 10 d. netoli Čižiūnų kaimo A. Radžius, Verbickas ir Stasys Černiauskas-Kurmis surengė pasalą Dargužių kaime besilankantiems stribams V. Uždaviniui, Bulkiniui, gyventojų pravardžiuojamam Bamboru, ir Jankauskui. Vis tik šie stribai išvengė mirties, o su gyvybe atsisveikino minėtų asmenų ieškoti keliu vykęs stribas Stasys Kavaliauskas, kuris atsišaudydamas dar nubėgo prie Merkio upės, bet brendantis į vandenį buvo nukautas. NKVD vadovybė manė, kad S. Kavaliauską dėl konkurencijos galėjo nušauti V. Uždavinys, todėl net buvo jį kuriam laikui suėmę90.
Tęsinys. Pradžia Nr. 56, 57, 58, 59, 60
86 Ramanauskas A. Daugel krito..., p. 585.
87 Benkus V. Valkininkų krašto...; kitais duomenimis – lapkričio mėnesį.
88 1954 07 14 kaltinamoji išvada, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 33689/3, t. 3, 1. 381.
89 Benkus V. Valkininkų krašto...
90 Lietuvos naikinimas..., p. 132-135.