Štai kaip legendinio partizano žygdarbius savo atsiminimuose aprašo Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas:
„Šioje vietoje man pirmą kartą teko susipažinti su Valkininkų bataliono partizanais ir jų vadu Šturmu. Pastarasis man papasakojo ir apie ankstesnio batalionio vado Šilo91 žuvimo aplinkybes. Paaiškėjo, kad Šilas su Šturmu ir keliais kovotojais rusų netikėtai buvo apsupti viename name bevakarieniaujant. Šturmui ir dar vienam partizanui pavyko išsiveržti iš namo nesižeistiems. Jie užėmė poziciją ir savo ginklų ugnimi bandė padėti išsiveržti draugams, tačiau Šilas, atrodo, žuvo prieangyje, o kitas partizanas gal net troboje. Po šio įvykio Šturmas savo iniciatyva paėmė vadovavimą batalionui į savo rankas. Vėliau toms pareigoms jis buvo patvirtintas, nes jau iš anksčiau buvo įsigijęs visišką visų partizanų pasitikėjimą, o kautynėse su priešu jau ne kartą parodęs nepaprastą asmenišką drąsą. <...> Vieną kartą Šturmas, kulkosvaidžiu nešinas ir apsivilkęs rusiška uniforma, nuėjo į Valkininkų miestelį ir ten nukovė MGB viršininką, kuris buvo išvežęs jo šeimos narius92. Atlikęs užsibrėžtą uždavinį, Šturmas, nors ir rusų persekiojamas, laimingai pasitraukė.
Kitą kartą Šturmas, taip pat apsivilkęs rusų uniformą, užėjo pas vieną gyventoją, kur žinojo esant atvykusį vieną istrebitelį iš Valkininkų miestelio.
Šturmas mokėjo rusų kalbą. Sugalvojęs priežastį, apsimetė rusų leitenantu, kuris areštuoja istrebitelį už nepaklusnumą ir liepia eiti su juo miestelin, kuris buvo visiškai arti. Istrebitelis ginklą atidavė ir paklusniai sekė paskui Šturmą. Bet istrebitelis greit suprato, kad vedamas miškan, ir puolė bėgti, o Šturmas jį vytis. Istrebitelis šoko pasitaikiusian pakeliui raistan, bet įklimpo. Šturmas šoko iš paskos ir, būdamas stambus vyras, dar giliau suklimpo. Čia prasidėjo imtynės vyras prieš vyrą. Šturmo pistoletas užsikirto, o istrebitelis pačiupo Šturmo ranką ir norėjo pistoletą išsukti. Pačiuptą ranką pradėjo net dantimis kramtyti. Istrebitelis buvo tvirtas, bet Šturmas ir čia nugalėjo dėka nepaprastos fizinės jėgos. Po ilgų grumtynių klampumyne Šturmas ėmė viršų <...> Istrebitelis paliko tūnoti <...>“93.
Paminklas Antanui Radžiui-Šturmui (1923-1946) Druckūnų k. kapinėse, Varėnos r.
Kartą šaltakraujiškumo ir laimės dėka Šturmas išsisuko nuo, rodėsi, neišvengiamos mirties. 1944-1945 m. žiemą Valkininkų enkavedistų ir stribų vado pavaduotojas leitenantas Ostapenko atsitiktinai pastebėjo ir raitas pasivijo pėsčią Šturmą prie upeliuko tiltelio, vadinamo Maskolatilčiu, šalia Stasio Verbicko sodybos Čebatorių kaime. Partizanas per gilų sniegą apibėgo aplink trobą. Matydamas taip nepaspruksiąs, Šturmas metė po arkliu granatą. Ostapenko, vengdamas skeveldrų, puolė nuo arklio ant žemės, tačiau granata nesprogo. Pasinaudodamas sumaištimis, Šturmas pasileido pakriūte link upelio. Kiek atsipeikėjęs saugumietis vėl puolė ant arklio vytis. Šalia Jakėnų kaimo pasivijęs bėglį, enkavedistas paleido seriją iš automato, tačiau po pirmo šūvio ginklas užsikirto94. Toliau pasakojimą papildo A. Ramanausko-Vanago atsiminimai:
„Kapitonas iš tolo matydamas, kad Šturmas neatsišaudo, su arkliu prilėkė visiškai arti ir tikėjosi paimti sveikutėlį už apykaklės. Pėstieji rusai buvo gerokai atsilikę. Šturmas, žinoma, nenorėjo gyvas patekti kapitonui į rankas. Jis atkišo į kapitoną neveikiantį pistoletą ir puolė prie arklio“95.
Tada prisitaikęs čiupo enkavedistą už kojos ir nutempė žemėn, o pats, užšokęs ant arklio, nujojo. Taip sėkmingai Šturmui baigėsi šios gaudynės. Deja, tėvą ir sūnų Verbickus, prie kurių sodybos buvo pastebėtas Šturmas, Valkininkuose enkavedistai į veltinį įdėtu svarsčiu žiauriai sumušė, o jų sodybą sudegino96.
Panašių neįtikėtinų, tačiau tikrų kovos epizodų galima pateikti ir daugiau. Antai kartą Šturmas, J. Barysas-Kęstutis, A. Barysas-Narcizas ir berankis Armijos krajovos karys Gudelis Naniškių kaime užėjo pas Juočį. Nežinia, ar buvo išdavystė ar atsitiktinumas, bet netrukus juos apsupo saugumo būrys ir ėmė šaudyti į sodybą. J. Barysą-Kęstutį nukovė bešokantį pro langą, žuvo ir Gudelis, o Šturmas per sumaištį persivertė pro langą ir, kol viskas aprimo, liko gulėti lauke. Vėliau įslinko į kluoną ir taip nepastebėtas pasitraukė. A. Barysui-Narcizui taip pat pavyko pabėgti97. S. Černiausko-Kurmio iš Čižiūnų kaimo liudijimu (nepavyko nustatyti įvykio datos), partizanai svarstė apie galimybę užpulti Pošalčių kaime apsistojusią NKVD kariškių grupę. Kol vyrai svarstė, pulti ar nepulti, A. Radžius vienas nuėjo į kaimą, tyliai „nuėmė“ sargybinį ir atsinešė kulkosvaidį su šovinių apkabomis. Tokie drąsūs žygiai negalėjo nekelti nuostabos net seniems miškų „vilkams“.
Vykdydamas karines užduotis, Šturmo vadovaujamas Merkio būrys dažnai nuvykdavo į gretimas apskritis. Ne tik paprastiems kaimo gyventojams, bet ir prityrusiems operatyvininkams čekistams kartais atrodydavo, kad Radžius nepagaunamas, nesužeidžiamas ir nemirtingas. Vienos kautynės vis tik jam buvo lemtingos. 1946 m. lapkričio 14 d. Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Rimėnų apylinkėse, tarp Rakatanskų ir Purvelių kaimų, įvyko sėkmingiausios Lietuvos laisvės kovotojų puolamosios kautynės su SSRS vidaus kariuomenės daliniu per visą partizaninį pasipriešinimą. Jose dalyvavo Dainavos apygardos Merkio rinktinės 3-iojo bataliono vado Jono Jakubavičiaus-Rugio vadovaujamas 47-as partizanų dalinys, susidėjęs iš trijų būrių. Pirmajam 15 kovotojų būriui vadovavo Šarūnas, antrajam 18 vyrų būriui vadovavo Ričardas Golšteinas-Lordas ir trečiajam 14 partizanų būriui vadovavo Antanas Radžius-Šturmas. Purvelių kaime sunaikinę pogrindžiui kenkusį gyventoją, partizanai, žinodami, kad tokiais atvejais į įvykio vietą atvyksta vietinio garnizono kareiviai, surengė enkavedistams pasalą. Apie 11 valandą sargybinis pranešė, kad nuo Daugų vieškeliu atvažiuoja sunkvežimis su rusais. Partizanai parengė ginklus ir užėmė iš anksto aptartas kautynių pozicijas. Tačiau okupantai, turėdami skaudžią netekčių patirtį, išlipo iš automašinos neprivažiavę iki pasalos vietos maždaug 300 metrų, likusį atstumą sumanę įveikti pėstute. Pertvarkę išsidėstymą, partizanai toliau kantriai laukė, tačiau netyčia iššovus vieno kovotojo ginklui, priešas pradėjo supti ant aukštumėlės išsidėsčiusį trečiąjį būrį. Tuomet pirmojo ir antrojo būrio partizanai pradėjo enkavedistų puolimą iš kitos pusės. Priešas, pamatęs, kad iš visų pusių yra supamas, pradėjo atkakliai priešintis, nes neturėjo kur trauktis. Nors okupantai narsiai gynėsi, bet, nepabūgę jų ugnies, partizanai nukovė 18 priešų, iš jų 1 kapitoną ir du leitenantus. Šturmas, sumaniai vadovavęs būriui, parodė nepaprastą narsumą. Kautynėms jau einant į pabaigą, Šturmas priartėjo prie apsimetusio negyvu sužeisto rusų kariškio, kuris staiga atidengė į jį ugnį. Kulka pataikė Radžiui tiesiai į kaktą. Susirėmime žuvo tik vienas Šturmas, kurio netektį bendražygiai skaudžiai išgyveno. Atsitraukdami partizanai sudegino sunkvežimį ir paėmė visus nukautųjų ginklus. Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas už kautynių metu parodytą nepaprastą drąsą po mirties apdovanojo Radžių garbingais pasižymėjimo raštais98.
Ilgą laiką saugumiečiai nežinojo, ar Radžius gyvas, ar kur nors žuvo, tik 1947 m. viduryje per informatorius išsiaiškino, kad jis nukautas. Tikriausia dėsningas dalykas – Antanas Radžius garbingai žuvo kautynėse su okupantų saugumo kariuomenės daliniu. Jo mirtis buvo tokia pat didvyriška kaip ir jo kova. Šturmą ilgą laiką globojęs likimas pasirūpino juo ir po mirties. Kovų draugai Varėnos bataliono vado J. Jakubavičiaus-Rugio pavedimu slapta Radžių palaidojo Druckūnų kaimo kapinaitėse ir saugumas niekada jo kapo nerado. Taip išvengęs kūno išniekinimo turgaus aikštėje ir nežinomo laisvės kovotojo kapo, Radžius lyg dar kartą pasijuokė iš visagalės KGB.
Daugelio pasipriešinimo dalyvių bei liudytojų tvirtinimu, kol Šturmas buvo gyvas, partizanų gretose buvo geležinė drausmė, valsčiuje nesirodė nei plėšikai, nei vagys. Jis nevartojo alkoholio ir kitiems draudė tai daryti. Partizanai nesavivaliavo ir neplėšikavo – ateidavo, pavalgydavo ir išeidavo. Radžiui žuvus, drausmė ėmė šlubuoti, pasitaikydavo plėšikavimų99. Radžius sakydavo: „Nušaut lengviau visko, bet žiūrėkim, kad būtų teisingai“. Kartą kažkam piktavališkai įskundus, neturėdami rimto pagrindo, Krūminiuose partizanai suėmė taikų gyventoją Stasį Dudutį iš Čižiūnų kaimo ir vedėsi į mišką sušaudyti. Tai sužinojęs, Radžius atskubėjo į stovyklavietę ir kreipėsi į kovotojus: „Ką jūs darote, vyrai? Juk nėra jokių kaltės įrodymų. Visko kaip reikiant neišsiaiškinę, nužudysite nekaltą žmogų“. Vyrai susiprato ir paleido įtariamąjį. Tada Šturmas žmogelį pats palydėjo į miško pakraštį ir paleido. Vėliau S. Dudutis Radžiaus mamai atvirai prasitarė: „Koks Jūsų sūnus geras...“100
Kaip ir daugelio partizanų, Šturmo artimuosius sovietai represavo. 1949 m. balandžio mėn. tremiant A. Radžiaus šeimą, jo mažametis broliukas Vytautas pavymui liūdnai bežiūrintiems kaimo vyrams sušuko: „Vyrai, nenusiminkit, mes dar sugrįšim!“ Ir... sugrįžo. Deja, ne visi – tėvas Stasys mirė tremtyje.
Atgimimo metais Radžiaus palaikai buvo atkasti ir iškilmingai perlaidoti Varėnos rajono Druckūnų kaimo kapinėse. Vienas ryškiausių Pietų Lietuvos partizanų vadų Antanas Radžius-Šturmas žmonių atmintyje tapo gyva legenda.
Pabaiga. Pradžia Nr. 56, 57, 58, 59, 60, 61
91 Vincas Kukė-Šilas.
92 Netikslumas. Šturmo šeima buvo ištremta 1949 m., kai jis jau buvo žuvęs.
93 Ramanauskas A. Daugel krito..., p. 364.
94 Benkus V. Valkininkų krašto...
95 A. Ramanausko atpasakota šio atsitikimo versija kiek skiriasi nuo kitų liudytojų pasakojimų. Čia bandyta jas sujungti. Žr.: Benkus V. Valkininkų krašto...; Ramanauskas A. Daugel krito..., p. 363-364.
96 Benkus V. Valkininkų krašto...
97 V. Saulėno liudijimas autoriui.
98 Laikinai einančio Dainavos apygardos Merkio rinktinės 3 bataliono vado pareigas Jono Jakubavičiaus-Rugio 1946 12 22 raportas rinktinės vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui apie kautynes Purvelių kaime, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 271, 1. 60-62.
99 Vinco Benkaus ir kitų pasipriešinimo dalyvių liudijimai autoriui.
100 Vinco Benkaus liudijimas autoriui.