Po šv. Mišių Krekenavos mažosios bazilikos klebonas, kun. dr. Gediminas Jankūnas, pašventino stogastulpį, kurį sukūrė medžio drožėjas Saulius Savickas.
Prie miestelio daugiafunkcio centro pastatytą stogastulpį atidengė V. Kibirkščio vaikai – dukra Jolanta Jasinskienė ir sūnus Arvydas Kibirkštis.
Antalieptės Fausto Kiršos bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė, visuomenininkė Olga Raugienė šiai progai išleido leidinį „Vincas Kibirkštis – Bitė, kuri nešė šviesą“. Jame – daugiau nei 50 archyvinių nuotraukų.
Antalieptės kraštotyros muziejuje bus saugomi ir titnago gabalėliai, parvežti iš Marcinkonių – jie simboliškai primins apie dzūką Vincą Kibirkštį ir jo gyvenimo veiklos kibirkštį, įžiebtą Zarasų krašte.
Savo žodį tęsėjo ir į kraštiečiui V. Kibirkščiui pagerbti skirtą renginį atvyko Marcinkonių fokloro ansamblio dainininkės su Marcinkonių bendruomenės pirmininke ir Marcinkonių folkloro ansamblio vadove Rimute Avižiniene. Pašventinus stogastulpį, skambėjo nuoširdžios dzūkiškos dainos.
Popietei pasibaigus, buvo aplankytas V. Kibirkščio kapas Antalieptės kapinėse.
Tėviškė
Vincas Kibirkštis gimė Bronislavo Kibirkščio (g. 1905 m.) ir Marijos Kalantaitės (g. 1902 m.) šeimoje. B. Kibirkštis buvo išmokęs kalvystės amato, tačiau dėl nepritekliaus neturėjo galimybių dirbti savarankiškai. Šeimoje augo trys vaikai: Vincas, sesuo Onutė ir brolis Juozas. Onutė mirė jauna – po trečios širdies operacijos, nesulaukusi nė 51-erių. Juozas vedė iš tremties grįžusią Zitą, su kuria liko gyventi tėviškėje Marcinkonyse.
Vincas Kibirkštis Marcinkonyse pas tėvus - Bronių Kibirkštį ir Mariją Kibirkštienę
Apie savo senelius Vincas ir jo artimieji kalbėjo su šiluma. Jo sūnus Arvydas prisiminė: „Tėvo tėvai buvo nepaprastai nuoširdūs ir geri žmonės. Apsilankymai Marcinkonyse vaikystėje buvo reti, bet visuomet labai malonūs – senelių namuose tvyrojo nuoširdumas, gerumas, paprastumas.“ (Iš V. Kibirkščio knygos „Aš iš Marcinkonių. Gyvenimo pamokos“.)
Širdis kvietė į Dzūkiją
„Kur tu, Vincai, prapuolei? Kodėl tavęs nematome nei vestuvėse, nei laidotuvėse? Paaiškinti sunkoka. Atitrūkau, kaip sausas lapas nuo šakos. Vos ne aukštaičiu tapau“, - taip teisinosi V. Kibirkštis, atvykęs 2002 m. į giminės susitikimą.
Vincas Kibirkštis ir jo mama Marija Kibirkštienė laidotuvėse - mirė tėtis ir vyras Bronius Kibirkštis (1975 metai)
„Mano žmona Joana, nors ir nelabai gerai jautėsi, bet žinodama, kokį didelį malonumą jaučiu aplankydamas savo tėviškę Marcinkonis, neprieštaravo.“ (Iš V. Kibirkščio knygos „Gyvenimo pakopos“.)
Joanai ypač patiko vykti į vyro tėviškę Marcinkonis. Dzūkijos miškų ramybė, gėrybių gausa ir nuoširdūs giminaičių pokalbiai atgaivindavo jos sielą.
Penkiasdešimt gražiausių savo gyvenimo metų dzūkas, marcinkoniškis, Vincas Kibirkštis praleido Antalieptėje. „Kadangi brangioje širdžiai Antalieptėje įgyvendinau savo jaunystės svajones, nesigailiu dėl čia praleistų metų – niekada neturėjau noro ko nors pakeisti“, – rašė V. Kibirkštis.
Ir nors čia liko, kaip pats žadėjo, „iki paskutinio atodūsio“, ryšys su Dzūkijos niekada nenutrūko.
Atvažiavęs į gimtinę, vis pasakodavo giminaičiams, koks tas kraštas, kuriame jis gyvena ir dirba, kokie ten žmonės. O parvykęs į Antalieptę dalydavosi pasakojimais apie Dzūkiją, gimtuosius Marcinkonis.
Čia jį visada šiltai priimdavo giminės – brolio Juozo šeima, vėliau brolienė Zita ir sūnėnai Valdas su Gintautu. Tai, kaip kas rudenį dėdė atvažiuodavo pasisvečiuoti, Valdas Kibirkštis pamena iki šiol: obuoliauti, grybauti, apeiti Trikampio ežeriuką vidury miškų, prie jo parymoti, pažvejoti.
V. Kibirkščio sūnus Arvydas prisimena, kaip kartu grybaudavo: „Tėvas, nors ir žemo ūgio, grybaudavo sparčiai eidamas mišku plačiais žingsniais. Mes, vaikai, vos spėdavom paskui jį, Žinoma, patyręs grybautojas nepalikdavo neišrautų grybų savo kelyje, tad mes išsibarstydavom į šalis, tikėdamiesi pripildyti savo krepšius ne „lepeškom“, o baravykais“. (Iš V. Kibirkščio knygos „Aš iš Marcinkonių. Gyvenimo pamokos“.)
„Jam labai patikdavo grybauti. Tuomet ir grybų, Dieve, kiek būdavo! Dabar jie kažkur kitur išėjo“, – juokavo Z. Kibirkštienė, dalindamasi prisiminimais ir pridurdama, kad širdis Vincą kvietė grįžti į šiuos kraštus ne tik dėl grybų...
Šeima
„Visada džiaugiausi, kad mane lydėjo šeimyninė laimė. Kur bebūčiau, mintimis visada buvau su mylima žmona Joana, su nuostabiai darbščia ir miela dukra Jolanta ir savotišką pasididžiavimą teikiančiu sūnumi Arvydu.“ (Iš V. Kibirkščio knygos „Gyvenimo pakopos“.)
Antalieptėje 1958 metais V Kibirkštis vedė Joaną Vainiūtę, kuri gimė ir augo Dusetų valsčiaus Avyžių k. Ji buvo medikė, o darbo knygelėje – vos du įrašai: 1955 m. rugpjūčio 1 d. paskirta į Antalieptės ambulatoriją, o 1992 m. vasario 25 d. atleista dėl sveikatos. Šeima su meile augino savo vaikus - dukrą Jolantą, kuri baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir Kauno technologijos universitetą, ir sūnų Arvydą, Vilniaus universiteto absolventą. Didžiausiu džiaugsmu jiems tapo anūkai – Julija, Martynas, Rimvydas ir Domantė, kuriems visuomet skyrė širdies šilumą.
2004 m. žmonos netektis V. Kibirkštį labai prislėgė. 2008 m. išėjo jo autobiografinė apybraiža „Gyvenimo pakopos“. Joje – viso gyvenimo žingsniai, išgyvenimai ir viena jautriausių dalių – eiliuota „Rauda“, skirta Joanos atminimui. Mirties metinių proga artimieji išleido atminimo lankstinuką, kuriame įamžino Joanos Vainiūtės-Kibirkštienės (1934-01-01 - 2004-01-31) gyvenimo kelią, jos šviesų būdą ir veiklą.
Mokytojas
Baigęs Marcinkonių progimnaziją, V. Kibirkštis pasirinko mokslus technikume. 1954 m. baigė Vilniaus žemės ūkio technikumą, įgijo agronomo–bitininko specialybę. Po trejų metų tarnybos Šiaurės laivyne, 1957 m. atvyko į Antalieptės žemės ūkio mokyklą dėstyti bitininkystės. Vėliau dėstė agrochemiją, chemiją.
Dirbdamas baigė aukštuosius mokslus Lietuvos žemės ūkio akademijoje (1962) ir Vilniaus pedagoginiame institute (1968).
Jo pedagoginis kelias – ketverius metus dirbo dėstytoju, penkerius – direktoriaus pavaduotoju, dešimtmetį – technikumo direktoriumi. Po technikumo likvidavimo 1976 m. paskirtas Antalieptės vidurinės mokyklos direktoriumi.
„Kaip direktoriui jam dažnai buvo sunkoka, bet ne dėl nekompetencijos, o dėl jautraus būdo: jis negalėjo ko nors griežtai pareikalauti ar paprieštarauti – tai ne jo charakteriui...“ - prisimena mokytoja Danutė Rubliauskienė.
V. Kibirkštis 1999 m. pasitraukė iš pareigų nesutikdamas su Antalieptės mokyklos perorganizavimu.
2011 m. mokyk-lą uždarė, ir išsipildė V. Kibirkščio žodžiai, kad prasidėjus reorganizacijai, neliks ne tik mokyklos, bet ir miestelio – kaip švietimo židinio. Antalieptės seniūnija buvo panaikinta ir nuo 2024 m. gegužės 1 d. prijungta prie Dusetų seniūnijos.
Po mokyklos uždarymo V. Kibirkštis nenuleido rankų ir tęsė švietėjišką veiklą su jaunimu įvairiose stovyklose ir edukaciniuose užsiėmimuose.
„Smegduobės atsiranda pačios, o piliakalnius tenka supilti. Taip ir su žmonėmis. Kad išugdytume gerą žmogų, reikia padėti labai ir labai daug pastangų. Laiko tek-mėj ežerai užpelkėja, o žmonių darbas duoda savo vaisius: atsiranda nuostabaus grožio nauji miestų kvartalai, tyvuliuoja nauji vandenų plotai. Visas mano gyvenimo tikslas buvo ugdyti jaunimą gerais žmonėmis, siekiančiais savo darbais gražinti žemę.“ (Iš V. Kibirkščio knygos „Gyvenimo pakopos“.)
Bitininkas
Dar 2009-aisiais knygelėje „Darbštuolės bitės“ V. Kibirkštis rašė tarsi pranašystę: „Reikia tikėtis, kad ateityje žmonės susidomės ir bičių šeimų kvapais, jų skleidžiamais garsais. Ypač medunešio metu grojamomis simfonijomis.“ Šiandien jo žodžiai jau virto tikrove.
2011 metų vasarą prasidėjo projektas „Bitė žmogui“, kurį įgyvendino Nacionalinis socialinės integracijos institutas, vadovaujamas Arūno Survilos. Projekte dalyvavo paaugliai, kuriems padėjo patyręs bitininkas V. Kibirkštis. Jis tapo ne tik mokytoju, bet ir bičių pasaulio vertėju, padedančiu suprasti šių vabzdžių gyvenimo tvarką bei išmintį.
Juokaudamas, bet kartu ir rimtai, Vincas sakė jauniesiems bitininkams: „Kas nori atsikratyti baimės, tegul pritupia prie avilio ir stebi – skaičiuoja, kiek bičių išskrenda dešinėn, kiek įskrenda iš kairės. O po kelių skaudžių įgėlimų ta baimė, žiūrėk, ir ištirpsta.“ Toks buvo pirmasis žingsnis – per skausmą, per stebėjimą, į drąsą ir supratimą.
Bus daugiau