Kraštotyrininkas
2001 m. mokytojo V. Kibirkščio vadovaujami Antalieptės mokiniai Evaldas Baniulis, Dainius Gudelis ir Deividas Markevičius parengė ekologinio–geologinio tako maršrutą „Šventosios pakrantėmis“, kurio originalas iki šiol saugomas Antalieptės kraštotyros muziejuje. Tais pačiais metais Zarasų turizmo informacijos centras (vadovė a.a. G. Ragauskaitė) išleido lankstinuką „Antalieptės ekologinis - geologinis takas“.
V. Kibirkščio parengta medžiaga, sumanytos idėjos naudotos, rengiant Zarasų krašto lankytinų vietų aprašymus, pažintinių takų maršrutus. Gražutės regioniniame parke Šavašos pažintinis takas – šiandien gerai žinomas visoje Lietuvoje, o visai neseniai – Sėlių šventtakis – tapo pirmuoju Lietuvoje pėsčiųjų maršrutu per baltų šventąsias vietas.
„Lietuvos valstybingumo šimtmečio šviesoje siūlau imtis įvairiatemių gimtųjų miestų ar kaimų istorijas puoselėjančių projektų, o surinktą medžiagą – palikti visuomenei prieinamuose muziejuose arba tiesiog vietovėms skirtose ekspozicijose seniūnijų, švietimo ir kultūros įstaigų, daugiafunkcinių centrų patalpose,“ – siūlė V. Kibirkštis.
2004 –2010 m. V. Kibirkštis prisidėjo prie trilogijos „Antalieptės kraštas“, kurioje buvo publikuoti jo darbai apie vietovės istoriją, kultūrą, žemės ūkį, mokyklas, hidroelektrinę.
Susidomėjimas kraštotyra paskatino jį imtis iniciatyvos ir daugiafunkciame centre įkurti visuomeninį Antalieptės kraštotyros muziejų. Nuo 2011 m. iki paskutinių savo gyvenimo metų jis saugojo istorinę medžiagą: albumus, nuotraukas ir leidinius, prieinamus visai bendruomenei. Buvo miestelio pasakotojas, vesdavo ekskursijas su pagarba istorijai ir meile gimtajam kraštui.
Žurnalistės Nijolės Baužytės kurtame dokumentinių filmų cikle ,,Mūsų miesteliai“ Vincas Kibirkštis – pagrindinis pasakotojas apie Antalieptę.
Atminties puoselėtojas
Vincas Kibirkštis visada jautė pareigą saugoti krašto atmintį. Prieš rugpjūčio 26-ąją – žydų žudynių Krakynės miške dieną – ir rugsėjo 23-iąją – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną – jis be raginimų pasirūpindavo Antalieptės žydų kapinių aplinka. Kai reikėdavo – pats imdavo dalgę ir šienaudavo teritoriją.
Savo prisiminimų knygose žydų tautybės žmones jis mini su pagarba ir dėkingumu – kaip bendruomenės narius, bičiulius, mokytojus.
Bažnyčios narys
V. Kibirkštis buvo ir aktyvus Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios bendruomenės narys. Rinko medžiagą apie krašto dvasininkus, fiksavo bažnytinės bendruomenės gyvenimo raidą ir teikė ją Panevėžio vyskupijai.
„Tai galėjo daryti tik žmogus, turintis tikrą pedagogo pašaukimą“, – pažymėjo kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, siūlydamas Vincą Kibirkštį apdovanoti Zigmo Žemaičio medaliu.
Dar sovietmečiu, kai religija buvo stumiama į paraštes, Vincas Kibirkštis, mokyklos vadovas, neišsigando. Viename moksleivių tėvų susirinkime salėje pasirodė kunigas Algirdas Dauknys. Dvi mokytojos puolė skambinti „ten, kur reikia“. Tačiau direktorius Kibirkštis ramiai pasakė: „Už atlapų aš jo netempsiu. Jeigu atėjo – lai būna“. Dėl šios laikysenos jis sulaukė priekaištų iš švietimo vadovų, bet nepriklausomybės idėjai tada jau buvo praskintas kelias.
V. Kibirkštis buvo labai reikalingas ir bažnyčios pastoracinėje veikloje. 2008 m. pirmąją Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios pastoracinę tarybą iš 13 asmenų sudarė kunigas Gediminas Jankūnas.
Straipsnių ir knygų autorius
V. Kibirkštis rašė straipsnius rajono ir respublikinėje spaudoje: laikraščiuose ,,Zarasų kraštas‘‘, ,,Utenis‘‘, ,,Lietuvos aidas‘‘ ir kt. įvairiomis temomis – švietimo, mokyklos išsaugojimo rūpesčiais, apie Antalieptės žmones, bendruomenės gyvenimą, šventes, miestelio istoriją, visą straipsnių ciklą iš Antalieptės hidroelektrinės istorijos.
Prie Stelmužės ąžuolo. Iš kairės: Arvydas Kibirkštis (Vinco sūnus), Valdas Kibirkštis (Vinco sūnėnas), Joana Kibirkštienė (Vinco žmona), Vincas Kibirkštis (1979 metai)
Mėgusį deklamuoti eiles, bendrauti, šviesiai žvelgti į pasaulį V. Kibirkštį prislėgė žmonos netektis, po jos mirties jis užsidarė savyje, ėmėsi rašyti knygą. 2008 m. išleistose „Gyvenimo pakopose“ aprašė visą savo gyvenimą.
Knygos redagavimo reikalai V. Kibirkštį suvedė su dusetiške mokytoja, rašytoja, publiciste ir kraštotyrininke Leokadija Lukošiūnaite-Malciene, su kuria per dvylika brandžios draugystės metų kartu daug nuveikė, buvo ne tik bendraminčiai, bet ir bendrakeleiviai.
„Zarasų krašto“ laikraščiui ji pasakojo: „Labiausiai man patiko, kad jis labai norėdavo mane supažindinti su savo gimtąja Dzūkija. Kartu kiek-vienais metais važiuodavome į jo tėviškę Marcinkonis. Rugpjūčio pabaigoje, kai prinokdavo obuoliai, jis, būdavo, priskina jų bent kelias dėžes, medaus kibirėlių visai giminei įdeda ir mane įsisodinęs važiuoja į Marcinkonis. Vežiodavo, rodydavo. Mylėjo tą kraštą ir norėjo mane supažindinti.
Jo visas rūpestis – man džiaugsmo suteikti. Vieną pavasarį, pamenu, dar sniegas tik pradėjęs tirpti, atvažiuoja rytą ir sako: „Atradau tokią vietą, kur jau daug žibučių, važiuojam“. Už Vencavų dešimt kilometrų nuvežė – tik-rai radome žibučių, daugybę prisiskynėme.“
Knygos „Gyvenimo pakopos“ pratarmėje V. Kibirkštis rašo: „Nepretenduoju į visapusišką minimų laikotarpių aprašymą – tai daro istorikai. Aš gi užrašiau tai, kas išliko mano atmintyje...“
„Gal ir neparašiau didžiosios Dzūkijos istorijos, tačiau savo kukliai duoklei gimtinei paskyriau knygą „Aš iš Marcinkonių. Gyvenimo pamokos“. Joje palikau tai, kas man svarbiausia – žmogaus atminties likučius, gyvenimo žemėlapį, viltį, kad vieną dieną tie takai nesustos tik mano žingsniuose.“ (Iš knygos „Gyvenimo pakopos“.)
Tiesa, 75 puslapių leidinyje Antalieptės kraštui skiriamas vos vienas puslapis. Nors būtent čia, Aukštaitijos miestelyje, marcinkoniškis Vincas Kibirkštis praleido penkiasdešimt gražiausių savo gyvenimo metų. Ir ši istorija dar tebėra neparašyta...
Visuomenininkas
Už nuopelnus Lietuvos švietimui V. Kibirkščiui 2016 m. buvo įteiktas matematikų patriarcho Zigmo Žemaičio medalis.
Šis įvertinimas ypač simboliškas: V. Kibirkštis, kaip ir profesorius Zigmas Žemaitis, tikėjo švietimo galia keisti visuomenę, ugdyti žmogų ir saugoti tai, kas brangu – kalbą, istoriją, vertybes.
„Vincas Kibirkštis labai pamilo Antalieptės kraštą ir jo žmones ypatinga meile. Jis aukojosi vardan Tėvynės Lietuvos gerovės, buvo darbštus bei organizuotas kaip bitelė – kūrė, rašė ir atliko darbus, kurie ateinančioms kartoms yra svarbūs ir turės išliekamą vertę, “ - rašė Antalieptės kaimo bendruomenė teikdama jį apdovanojimui.
Ramus, atviro būdo, gilus žmogus
Jau šešeri metai, kaip Vincas Kibirkštis išėjo į Amžinybę. Tačiau tiems, kurie jį pažinojo, jis iki šiol išlieka atmintyje – kaip pareigingas, ramus, gilus žmogus, atsidavęs sutuoktinis, savo žmoną jis slaugė iki pat paskutinio atodūsio.
„Bendradarbis buvo labai geros širdies žmogus. Nė karto nepraėjo pro susirūpinusį ar pagalbos prašantį – kalbėjosi su kiekvienu sutiktuoju. Prabuvęs su mumis 62-ejus metus, tapo savas – beveik aukštaitis. Paliko daug šiltų prisiminimų, pelnė pagarbą, padėkas, gerą vardą.“ (Mokytoja Danutė Rubliauskienė).
„Metams bėgant, prisiminimai lieka apie žmones, su kuriais teko būti kartu. Girdi jų žodžius, regi šypseną, jauti tą jautrų dzūkišką širdies gerumą. Vincas buvo įvairiapusis – gabus, bet kuklus. Vadovas, uolus bičių „ganytojas“, kruopštus muziejininkas, keliautojas per gyvenimo pakopas. Iš Dzūkijos girių atnešęs širdies šilumą, jis paliko svarbius darbus čia – Antalieptėje. Žmogus svarbus tol, kol gyva atmintis. Tegu ji išlieka.“(Mokytoja Valerija Venclovienė).
Druskininkuose („Girios aide“)1980 metais. iš kairės - Valdas Kibirkštis. Gintautas Kibirkštis, svečiai iš Kirgizijos, Vincas Kibirkštis
„Man teko garbė mokytis, o vėliau ir kurį laiką dirbti jo vadovaujamoje mokykloje. Visada prisiminimuose reiklus, bet geros širdies mokytojas, direktorius, besirūpinantis tikrųjų vertybių diegimu mokiniams ir kolegoms, visuomet randantis gerą, pamokantį žodį, visuomet pasiruošęs padėti“. (Gintarė Laurikėnienė).
„Vinco Kibirkščio veikla muziejuje truko vos 8 metus, kraštotyrininko – nepalyginamai ilgiau. Dabar, esant jo darbiniame krėsle, kyla įvairių minčių ir apmąstymų. Rodėsi, kad gerai pažįsti žmogų (mano mokytojas ir direktorius nebuvo), tekdavo klausyti jo oratoriškos kalbos, išmintingai valdė plunksną rašydamas straipsnius ir knygas. Atrandi, kad tai daugiasluoksnė asmenybė.“ (Aušra Bukienė, Antalieptės A. Žilėno energetikos ir kraštotyros muziejaus muziejininkė).
Tęsinys. Pradžia Nr. 69