Prisiminimai apie „Gudų šalį“
Čepkelių raistas, o vietinių gyventojų vadinama Gudų šalis, nuo seno buvo Marcinkonių ir kitų aplinkinių kaimų gyventojų pagrindinių pašarų šaltinis.
Iš rasto pakraščių raudavo trilapio puplaiškio stiebus, kuriais šėrė kiaules.
Puplaiškių rovimui važiuodavo bent keli šeimos žmonės. Paprastai bent vienas būdavo suaugęs, o kiti būdavo vaikai ir moterys.
Prirovę puplaiškių krepšius, nešė į vežimą. Smėlėtais keliukais arkliukas vos tempdavo vežimą. Todėl vienas likdavo prie vežimo (važnyčiotojas). Nuo kalno traukiant vežimą, jis užlipdavo ant vežimo ir bent kiek pavažiuodavo. Todėl prie arklio vežimo likdavo seniausias šeimos narys – tėvas ar senelis. Vaikai į namus eidavo pėsčiomis. Tai buvo įprastas ir visiškai nesudėtingas darbas.
Šienapjūtė daug sudėtingesnė. Ji reikalavo daug organizuotumo, rizikos ir nerimo.
Prie V. Kibirkščio kapo
Šienaujami plotai buvo raisto atviruose plotuose. Botaninė sudėtis labai skurdi. Vyravo šviliai, viksvos (šėkas). Toks šienas tiko tik galvijų šėrimui. Natūraliųjų pievų (pagrūdžių) šieną skirdavo tik arkliams. Su jais žiemą tekdavo uždarbiauti miško ruošos darbuose. Todėl ir šieną skyrė pati geriausią arkliams.
Jeigu ne „Gudų šalies“ sukaupti pašarai, vietos gyventojai būtų neturėję kuo per žiemą šerti savo maitintojos – karvutės.
Todėl iš anksto susitarę eidavo vyrai į „Gudų šalį“. Pavieniai kad ir stipriausi vyrai tose platybėse nedirbo. Eidavo šienauti 2-3 šeimos. Priklausė, kiek tose šeimose yra suaugusių vyrų. Išeidavo bent kelioms dienoms. Pjovėjai plotais nesidalindavo. Į priekį leisdavo patį stipriausią pjoviką. Jam iš paskos pradalgę „guldydavo“ sekantis pjovėjas. Pradalgių pločio niekas nematavo. Svarbu buvo, kad dar sekantis pjovėjas „neliptų“ ant kulnų ir kad per daug neatsiliktum nuo priekinio pjovėjo.
Tinginys ar labai fiziškai silpnas čia netiko. Todėl kiek-vienas stengėsi dirbti su dalgiu ar grėbliu labai sąžiningai. Išbrokuoto, tinginio ar šiaip nevykėlio kitais metais į šienautojų grupę nepriimdavo. Jam buvo sunku surasti bendrininkų ir su kitais kaimynais. Sakydavo, „jei nepritapo prie Jono, tai kam jis mums reikalingas“.
Šieną kraudavo į kūgius. Šieną nešdavo sumuštą į plostus. Arba iš berželių ar karklų darydavo specialius neštuvus. Virvių ar „rezginių“ beveik nenaudojo, nes jos sušlapusios pjaudavo pečius, nugarą ir greit sutrūkdavo.
Kūgių krovikai turėdavo dirbti labai atsakingai, nes blogai sumintą kūgį įlydavo lietus ir šienas supūdavo. Kad vanduo nekiltų iš apačios, tekdavo padaryti iš apačios paaukštinimą. Tam tikslui tikdavo ankstesnių metų kūgiavietės, raisto pušaitės. Stengėsi žmonės naudoti sausuolius. Juos iš pakraščių lengviau būdavo atnešti iki kūgiavietės.
Didžiausias rūpestis buvo žiemą. Jeigu stiprūs šalčiai ateidavo be sniego, tai buvo labai didelis džiaugsmas. O jeigu pirma prisnigdavo, o vėliau ir pašalus, po sniegu raistas nebūdavo sušalęs. Todėl eidavo vyrai per sniegą, bandydavo praminti takus, kad patikimesnis būtų šieno išvežimas, kad ne tik žmogų, bet ir arklį išlaikytų raisto paviršius.
V. Kibirkščio asmeniniai daiktai ir padėkos
Dėl šienaujamų plotų varžytinių nebuvo. Nežiūrint į tai, dauguma laikėsi taisyk-lės: jeigu Jono grupė šiemet pjovė, tai tą plotą, tas pačias kūgiavietes naudos ir kitais metais. Žinoma, visi norėdavo darbuotis arčiau pakraščio, arčiau pramintų kelių. Apie mokesčius neteko girdėti. „Gudų šalis“ reikalavo daug laiko ir fizinių jėgų. Todėl žmonės pašarus ruošė ne atsargai, o tik tiek, kiek reikia žiemai turimiems gyvuliams.
Valakininkai, kurie turėdavo didelius plotus savų pievų (Barsukinėj ar Pašiūžėje), palyginus su „Gudų šalies“ šienautojais didelio džiaugsmo neturėjo. Čia šieno kokybė buvo panaši – prasta. Dėl drėgmės pertekliaus tekdavo krauti kūgius. Šieno išvežimas taip pat buvo įmanomas tik žiemos metu. Todėl Čepkelių raistas niveliavo gyventojus – didžiažemius su mažažemiais.
Pabaiga. Pradžia Nr. 69, 71