Šiame dokumente vyresnysis MGB tardytojas – leitenantas Sosna, peržiūrėjęs Saulėno Vlado kaltinamąją bylą, atliko tyrimus, nustatė:
„Laikino Lietuvos SSR vokiečių okupacijos laikotarpiu 1944 m. Saulėnas buvo paimtas į vokiečių kariuomenę ir nusiųstas mokytis į policijos mokyklą Vilniuje, iš kur 1944 m. balandžio mėnesį dezertyravo ir slapstėsi nuo vokiečių valdžios namie, Dargužių kaime. Po vokiečių išvarymo ir iki jo arešto taip pat gyveno namuose, dirbo savo ūkyje.
Kaip liudytojai apklausti 4 kaimo gyventojai paliudijo, kad Saulėnas okupacijos metu buvo paimtas į vokiečių kariuomenę ir tarnavo Vilniaus mieste policijoje, iš kur 1944 m. pradžioje dezertyravo ir slapstėsi namie. Po vokiečių išvarymo taip pat gyveno namie ir dirbo savo ūkyje.
Kaltinamasis Saulėnas Vladas teigė, kad 1944 m. sausio mėn. per mobilizaciją buvo paimtas į vokiečių kariuomenę ir nusiųstas mokytis į policijos mokyklą Vilniuje, iš kur balandžio mėnesį pabėgo (dezertyravo). Nacionalistinėse ginkluotose grupėse nebuvo.
Kitokių duomenų apie Saulėno Vlado nusikalstamą veiklą negauta.“
1948 birželio 15 d. Trakų apskr. MGB, vadovaudamasi RSFSR (Rusijos sovietų federacinės socialistinės respublikos) baudžiamojo proceso kodekso str. 204 “b”, priėmė sprendimą dėl bylos nutraukimo ir kaltinamojo paleidimo iš suėmimo.
NUTARTA sutikti su Trakų apskr. MGB sprendimu, nutraukti bylą Nr. 14125 ir paleisti Saulėną Vladą iš suėmimo.
Dokumentą pasirašė LSSR MGB 3 tardymo skyriaus vyr. tardytojas - leitenantas Sosna; LSSR MGB 3 tardymo skyriaus poskyrio viršininkas - kapitonas Simonjan.
Sutiko: LSSR MGB 3 tardymo skyriaus viršininkas - papulkininkis Guliajev; LSSR MGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas - pulkininkas Soloid (?).
Vladas Saulėnas apie trejus su puse metų, nuo 1945 m. sausio 5 d. iki 1948 m. birželio 15 d., buvo sulaikytas ir visą tą laiką praleido Trakų, Lukiškių kalėjimuose ir Komijos Vorkutos lageryje kaip ikiteisminis kalinys.
Jis po ilgai trukusio suėmimo ir kankinimų artimiesiems pasakojo baisius dalykus, sakė, kad niekada gyvas ten negrįšiąs. Vlado teigimu, iš suėmimo jis buvo paleistas su užduotimi surasti ir atvesdinti savo brolį Vytautą Saulėną, kuris tuo metu jau kovojo už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Vladas brolį surado, tačiau neišdavė, bet pats prisijungė prie Dainavos apygardos, Geležinio Vilko rinktinės laisvės kovotojų.
1948 m. spalio 17 d. netoli Daržininkų kaimo SSRS vidaus kariuomenės kariškiai nukovė Petrą Vaisietą – Šaulį iš Perlojos ir Vladą Saulėną – Kėkštą iš Dargužių kaimo, rašoma Trakų apskr. MGB skyriaus viršininko papulkininkio Krainovo tarnybiniame rašte LSSR saugumo ministrui D. Jefimovui.
Iš artimųjų prisiminimų ir pasakojimų
„Vladas buvo suimtas todėl, kad buvo tyčia neteisingai įskųstas, galimai iš pavydo dėl merginos.
Suėmimo metu namuose buvo atliekama krata, kurios metu nieko įtartino nerasta, tačiau sodybos gale stovinčios daržinės pastogėje iš lauko pusės buvo rastas įkištas partizanų laikraštėlis, kurį ten galėjo įkišti bet kas.
Vokiečių policijoje Vladas netarnavo. Jis buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir išsiųstas mokytis į policininkų mokyklą, iš kurios pabėgo. Pabėgo su uniforma ir, tikėtina, ginklu, tad tai matę ir nežinantys kaimo gyventojai galėjo pamanyti, kad jis policininkas, o ne mokinys - ką ir paliudijo apklausoje.“
Epizodas iš Vlado Saulėno pasakojimo giminaičiams apie tardymus
„(...) apstoję ratu NKVD vyrai jį muša, daužo kėdėmis ir viskuo, kas pasitaiko po ranka, reikalauja, kad pasakytų, kur brolis, kad surastų ir išduotų jį, o jei ne – tai „važiuos atgal, ten, kur buvo“. Vladas sakė, kad „manęs ten daugiau neišveš, ant manęs vaikščiojo, va, tokios (didelės) utėlės, gyvas jiems niekada nepasiduosiu“. Gyvas ir nepasidavė - su bendražygiais patekęs į vidaus reikalų kariškių pasalą, bėgo, buvo sužeistas ir pats nusišovė.“
Iš Valkininkų mokyklos klasės mokinio, kuris būdamas paauglys platino partizanų atsišaukimus ir kitaip rėmė pasipriešinimą, prisiminimų
„(...) atėjome į mokyklą, surikiavo vyresnių klasių mokinius ir veda ne, kaip visada, į plento pusę, bet pro „stribelnią“ į Paklėštarės kaimą. Pavedė gal 200 metrų už „stribelnios“, grįžtam atgal, ir vis liepia dainuoti. Prieiname „stribelnią“, stovi KGB-istas išsitempęs, akis pervertęs, velnio pozoje. Įsmeigė akis į koloną ir žiūri ar kas nesuverks. kažkas sukūkčiojo – KGB-istas kaip velnio įgeltas sužiuro į koloną. Sustabdė koloną ir vyresnių klasių mokiniams liepė eiti žiūrėti, ar abu Saulėnai žuvo. Vladas tai jau tikrai žuvęs. Kai ėjome į vieną pusę, tai lavonai buvo sumesti sandėliuke, o kai grįžome – išmesti laukan. Vaizdas nepavydėtinas, Vlado galva gulėjo į vakarų pusę, jei tai būtų galima pavadinti galva. Ranka pakelta prie smilkinio, plaukai buvo ilgoki, kraujo ir smegenų mišinys sukrešėjęs, galvoje žiojėjo didžiausia skylė. Kalbėjo, kad pats nusišovė. Viena koja – su batu, kita – basa. Vienas buvo su apatinėm kelnėm, trečias – su viela užrišta ant kaklo. Atvedė Dargužių kaimo apylinkės pirmininką, kad atpažintų, nuvarė klasės draugus, ar tikrai Vitas (Vytautas Saulėnas). Paskui kalbėjo, kad pas Vitą buvo protezas - vienas dantis auksinis, o šitas žuvusysis neturėjo. Ir aš paėjau, gal nepaėjau 4-5 metrų ir grįžau, kažkas pasidarė krūtinėje, silpna. Dainuot kolonos jau neprivertė. Tas sandėliukas ir dabar stovi, nes jiems užtekdavo nežmoniško banditiško žvėriškumo užkasti juos ten vietoj, sandėliuke. Jeigu patyrinėti, ką slėpė tas sandėliukas! Nes buvo puse lūpų šnekama, kad jie nukankindavo, „stribelnios“ rūsyje pakasdavo giliau ir ten užkasdavo. Iš vakarų pusės už „stribelnios“ buvo sodas, tai po nakties tankiai geltono smėlio žymės, ar žemė judinta, ar išnešta ir išpilta ... Tai matote – KGB žvėrys, banditai, išsigimėliai. Kokius mums dvylikamečiams – keturiolikmečiams spektaklius suruošdavo...“
Iš sesers, kuri buvo pakviesta į Valkininkų „stribynę“ (NKVD būstinę) atpažinti kūnų, pasakojimo
„(...) gulėjo numesti kieme, kelnės numautos ... tai pamačiusi, vietiniams „stribukams“ pasakiau: – juk jūs gi taip pat vyrai... bet jiems tas pats. „Stribukai“ vietiniai, iš aplinkinių kaimų, pažįstami.
Iš mamos ir sesers, kuri kas dvi savaites veždavo Vladui daiktų ir maisto į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, pasakojimų
„(...) kai sesuo Anastazija (Nastė) parveždavo iš Lukiškių kalėjimo nešvarius, utėlėtus, kruvinais skudurais virtusius Vlado rūbus – pagaliais juos kilnojome, apžiūrėdavome kiekvieną kišenę, kiekvieną siūlę ar klostę – ieškojome laiškelio. Kalėjimo prižiūrėtojai, bijodami užsikrėsti utėlėmis ar dar kuo nors, grąžinamų šeimos nariams kalinių rūbų labai intensyviai netikrindavo. Todėl vieną kitą paslėptą siūlėje raštelį šeimos nariai rasdavo ir galėdavo perskaityti nors kelis žodžius, parašytus artimojo.
Iš brolio Zigmanto, buvusio tremtinio, pasakojimo
„(...) būdavo, kad žmonės, kalėję lageryje, dar gaudavo papildomai kelis metus tremties. Kartą kalėjęs lageryje žmogus, Vincas Lapiniauskas, sužinojęs, kad Zigmanto pavardė - Saulėnas, o ir pagal fizinį panašumą Zigmas buvo panašus į savo brolį, paklausė: Saulėnai, ar tavo brolis buvo lageryje, ar turi brolį? Zigmas atsakė, kad turėjo brolį Vladą. Vincas papasakojo, kad Vladas Saulėnas su juo buvo tame pačiame Vorkutlageryje, jie kartu kalėjo ir dirbo. Sakė, koks geras Vladas buvo, mane užtardavo“. „Ne kartą, kai koks kalinys prisikabindavo, o jis (Vladas) – toks „zdarovas“, stiprus, tvirtas buvo, tai mane užstodavo, užtardavo. Sako - mes susitarėme dar susitikti su juo (Vladu). Zigmas atsakė, kad nebesusitiksi - jis jau žuvęs.
Kur buvo išvežtas ir kur užkastas ar numestas Vlado Saulėno kūnas, iki šiandienos nėra aišku, yra tik nepatikrintų versijų iš žmonių pasakojimų. Artimieji norėtų surasti ir palaidoti Vlado ir jo brolio, laisvės kovotojo, žuvusio vėliau, 1950 metų rudenį, Vytauto (Vito) Saulėno - Žalgirio palaikus.
...................
Dokumentų rinkinio „SSRS ir Lietuva antrojo pasaulinio karo metais“ 2 tome „Lietuva SSRS politikoje ir tarptautiniuose santykiuose (1940 m. rugpjūtis–1945 m. rugsėjis)“ yra žyma „Visiškai slaptai“ pažymėtas Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto biuro pirmininko M. Suslovo posėdžio, įvykusio 1945 m. rugpjūčio 14 d. PROTOKOLAS Nr. 6 (žr. faksimilę kairėje).
Jį skaitant, labai aiškiai galima suprasti, kokie planai buvo kuriami ir kokios pastangos dedamos, norint sunaikinti Lietuvos laisvės kovotojus, ir - pirmiausiai dėmesys buvo skiriamas Alytaus ir Trakų apskritims.
„NUTARTA:
1. Siekiant geriau įgyvendinti operatyvinį vadovavimą kovoje su banditizmu, manoma, kad būtina rengti posėdžius, kuriuose draugai Suslov, Sniečkus, Tkačenko ir vidaus reikalų bei valstybės saugumo liaudies komisarai tris kartus per savaitę (antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais) apibendrintų atlikto darbo rezultatus ir numatytų praktines priemones, skirtas toliau stiprinti kovą su buržuazinėmis-nacionalistinėmis gaujomis.
2. Be teikiamų penkių dienų ataskaitų apie gaujų apraiškas ir įvykdytas operacijas, draugas Bartašiūnas privalo užtikrinti, kad būtų pateiktos kasdienės operatyvinės ataskaitos Sąjungos komunistų partijos CK biurui ir Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui.
3. Būtina parengti buržuazinių - nacionalistinių gaujų likvidavimo planą kiekvienai apskričiai ir pirmiausia tokius planus parengti Alytaus ir Trakų apskritims, kurie vėliau pateikiami svarstyti Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biurui.
4. Pavesti draugui Bartašiūnui išsiaiškinti ir kitame posėdyje pranešti apie turimų ginklų kiekį, kuris galėtų būti panaudotas sovietinės partijos aktyvistams apginkluoti apylinkių, valsčių narius ir naikinimo batalionų kovotojus.
5. Artimiausiomis dienomis surengti keletą atvirų teismo procesų rajonuose, labiausiai nukentėjusiuose nuo buržuazinių - nacionalistinių gaujų narių banditizmo, ir apie juos pranešti rajonų ir respublikinėje spaudoje.“
Protokolą pasirašė Sąjungos KP CK biuro pirmininkas Lietuvai M. Suslov.
Pabaiga. Pradžia Nr. 73