Įžanginiame šio žurnalo žodyje jo redaktorius Česlovas Skaržinskas apžvelgia „DAINAVOS“ nueitą kelią, šiam žurnalui keliamus uždavinius ir palinki, kad žurnalas „ir toliau skleistų šviesą, kaip iki šiol skleidė ne tik Dzūkijos, bet ir kitiems kraštams, kad ir toliau eitų ne tik į dzūko širdį.“
Šie metai jubiliejiniai ne tik „Dainavai“, bet ir šio krašto žymiausiems menininkams – M. K. Čiurlioniui (115 metų), poetui Antanui Kalanavičiui (80), muzikui Juozui Neimantui (150), gyvenusiam ir kūrusiam istoriniame Dainavos krašto miestelyje Veisiejuose. Todėl nenuostabu, kad žurnalo redakcinė kolegija tiek daug dėmesio skyrė šiems menininkams.
Atskleiskime šio žurnalo puslapius. Kaip ir priklauso, pirmasis straipsnis skirtas genijui M. K. Čiurlioniui, pirmųjų Lietuvoje simfonijų „Miške“ ir „Jūra“ autoriui, fortepijoninių pjesių kūrėjui, Dainavos krašto senųjų liaudies dainų harmonizuotojui, fantastinių paveikslų tapytojui, kurio vardą žino ne tik Lietuva – jo paveikslais bei muzika žavisi daugelis pasaulio šalių.
Būna ir taip, kad perskaitei pirmą straipsnį ir iš smalsumo verti lapą po lapo. Ir štai 83 puslapyje – „TYLA IR ŽODIS“, Juliaus Kelero straipsnis apie poetą ANTANĄ KALANAVIČIŲ. Vienas puslapis, bet kiek jame išminties, meilės poezijai, tiesos ir paprastumo. Kaip autorius rašo: „Tai poezija, kurios kiekvienas objektas – medis, kryžius, kapas – turi metafizinę šaknį. Jie yra ne daiktai, o ženklai: pasaulis čia kalba ženklų kalba, ir tik poetas ją supranta“.
Klausaisi M. K. Čiurlionio simfonijos „Miške“, ir tie ramūs plaukiantys garsai lyg susišaukia su A. Kalanavičiaus posmais: „Naktį, rūtom vainikuotą / Pro kadagio uogas / Devynžiede, devynžiedėla, / O šitų girių / Pečiai žali / O šito lauko / Smėlėtas gymis / O šito kranto / Žvirgždo karoliai... / Devynžiedėla, laukų gėlala, / Devynžiedėla krantų martela“.
Žiūri į M. K. Čiurlionio paveikslus ir gali mintyse deklamuoti eilėraščius: „Žalvaris iš kapų“, „Keturios rudos korėtos žvakidės“‚ „Tenai per šimtmečius“, „Į savo žodžio kalną“ ir daugelį kitų.
Pasidomėjęs giliau, randi nemažai sąsajų šių menininkų gyvenime. M. K. Čiurlionio sesuo Valerija vienos televizijos laidos metu atskleidė šeimos paslaptį, kad kadaise per karus, kai svetimos kariuomenės trypė mūsų žemes, Guobinių kaime netoli Liškiavos valstietis, dirbdamas savo žemę, rado merdėjantį karį. Parsivežė namo, išgydė, ir jis tapo geradario valstiečio žentu. Jam suteikė giminės Čiurlionių pavardę. Sesuo Valerija sakė, kad tas žmogus buvo vengras.
A. Kalanavičius, duodamas vienintelį savo interviu žurnalui „Knygnešys“, štai ką pasakė: „Pasakojama, kad dar švedmečio laikais žolininkė merga rado miške sunkiai sužeistą švedų karį, juodai apsirengusį, su nėriniais ant rankogalių. Jį išgydžiusi. Jis liko Lietuvoje, ir taip prasidėjo giminė. Taip pasakojama apie giminę iš tėvo pusės.“
Net ir šių menininkų gimimo ir mirimo datos įdomiai susipynę. M. K. Čiurlionis gimė rudenį, mirė pavasarį, o A. Kalanavičius gimė pavasarį, mirė rudenį. Mirus M. K. Čiurlioniui, jo namiškiai, ypač seserys, stengėsi, kad jo darbai nežūtų, o Antano kūryba taip pat tik artimiausiųjų dėka liko išsaugota.
Šiais metais M. K. Čiurlionio jubiliejų švenčia visa Lietuva. A. Kalanavičiaus jubiliejų šventė Nedzingėje, jo vardo skverelyje „Poezijos pavasario“ dalyviai, skaitę savo kūrybą, taip pat buvusi žmona, sūnus, kiti artimieji ir Nedzingės krašto žmonės. Nedzingėje pasodintas nuo Antano tėviškės plačiašakio ąžuolo klonuotas ąžuoliukas, pristatyta pakartotinai išleista jo poezijos knyga.
M. K. Čiurlionio kūriniai yra iškiliausi ne tik mūsų krašte Dainavoje, tėvynėje Lietuvoje, bet ir pasaulyje, o poeto A. Kalanavičiaus eilės irgi pamažu užkariauja Lietuvos menininkų širdis. Yra vilties, kad ir jo vardas bus žinomas pasaulyje.