(...) Apie 1938 metus mus visus pradėjo labai erzinti Vilniaus lenkų radijo stotis, kuri transliuodavo kažkieno tai žviegimus „Maršale, vesk mus į Kauną!“ (lenkų kalba). Tai, žinoma, buvo lenkų mėginimas bauginti, kad Lietuvos vyriausybė užmegztų su jais santykius, kurių nebuvo nuo to laiko, kai lenkai pagrobė mūsų sostinę Vilnių.
Vladas Bartuška
Tie santykiai, žinoma, po lenkų ultimatumo buvo užmegzti. 1939 metų rugsėjo 1 dieną susitarę du grobikai – Hitleris ir Stalinas – puolė Lenkiją ir po poros savaičių ją sutriuškino. Pirmiausia iš Lenkijos į Lietuvą atbėgo maršalo Pilsudskio našlė su palydove advokate ir, pernakvojusi Vievyje, išvyko į Kauną. Tuoj po to pradėjo plūsti lenkų karininkija (eilinių kareivių atbėgo labai mažai) ir policija. Visi jie buvo pasienyje nuginkluoti, Vievyje pamaitinti ir pernakvyndinti, o sekančią dieną pasiųsti į Kauną. Tuo metu mes kalbėjom, kokia ironija, kad neseniai lenkai šaukė, kad juos į Kauną vestų maršalas Pilsudskis, o dabar juos atvedė maršalo našlė.
Sutriuškinę lenkus, Kremliaus „geradėjai“ pasiūlė Lietuvai grąžinti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tuoj po Vilniaus atgavimo man paskambino Vievio miškų urėdas Majauskas ir pranešė, kad Miškų departamento parėdymu esu siunčiamas į Vilnių prisistatyti Žemės Ūkio ministerio pavaduotojui miškininkui Juozui Skaisgiriui. Tuoj supratau, kad būsiu komandiruojamas tarnybai į Vilniaus kraštą. Labai nusiminiau ir priekaištavau urėdui, kad išdirbęs Vievyje dešimt metų, dabar esu siunčiamas „į tremtį“ – Vilniaus kraštą. Urėdas aiškinosi, kad ne jis, o Miškų departamentas parinko žmones. Prisiminė man, kaip mes neseniai dainavom ir šaukėm „Į Vilnių, į Vilnių“, o dabar kai galim ir turim ten vykti, visi išsisukinėjam ir purtomės.
Tie dešimt metų išgyventi Vievyje man paliko gražiausius prisiminimus visiems laikams. Čia vedžiau, čia gimė ir augo mūsų vaikai. Suprantama, kad nenorėjau būti iškeliamas, tačiau nurodytą dieną sėdau į traukinį einantį į Vilnių. Traukinyje radau daugiau miškininkų, tarp jų ir Kaišiadorių miškų urėdo pavaduotoją Vladą Grigaliūną, su kuriuo kartu prisistatėm į p. Skaisgirio raštinę. Ilgai netrukus į p. Skaisgirio kabinetą buvo pašauktas p. Grigaliūnas. Išėjęs iš ten, jis priėjo prie manęs, padavė ranką ir pasakė, kad jis yra paskirtas į Varėną (II-ąją) urėdu, o aš – jo pavaduotoju. Dar pridėjo, kad man pas p. Skaisgirį eiti nereikia, nes paskyrimas jau padarytas. Pasiūlė nueiti pavalgyti ir vykti tiesiai į Varėną.
Atvykus į Varėną, pirmasis įspūdis buvo gana geras. Pats Varėnos miestelis įsikūręs sausų pušynų prieglobstyje, geras susisiekimas su Vilnium, Alytum, Kaunu. Miškų administracijos patalpos geros. Viską apžiūrėję, jautėmės patenkinti šiuo mūsų paskyrimu.
Varėna buvo pagarsėjusi kaip baravykų karalystė. Kai kuriems miestelio ir apylinkių gyventojams baravykai ir buvo jų vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pats miestelis buvo šiek tiek sulenkėjęs, tačiau aplinkiniai kaimai buvo grynai lietuviški.
1939 metų pabaigoje apsiniaukė Lietuvos padangė ir mums visiems labai krito ūpas, kai sužinojome, kad Sovietų Sąjunga per prievartą išsireikalavo Lietuvoje steigti savo karines bazes. Viena iš tokių bazių buvo numatyta Alytuje. Vieną vakarą pro Varėną pradėjo traukti sovietų kariuomenė Alytaus link. Kažin kas davė įsakymą miestelio gyventojams tuo laiku būti namuose ir net nestebėti pro langus traukiančios rusų kariuomenės. Matyt, bijota, kad nebūtų skaičiuojama, kiek jų kariuomenės vyksta į Alytaus bazę, nes greičiausiai jos buvo žymiai daugiau, negu buvo susitarta su Lietuvos vyriausybe.
Apie 15 kilometrų nuo Varėnos, ant Ūtos upės kranto, buvo Ūtos kaimas, kuriame daugiausia gyveno pasienio policijos pareigūnai. Kitoje upės pusėje stovėjo rusų kariuomenė. Kaime taip pat gyveno pasienio policijos sargybos viršininkas Barauskas. 1940 m. birželio mėn. iš 14-tos į 15-tą nakties metu į jo namus įsibrovė būrys sovietų kareivių ir jį nušovė. Ši žinia mus visus labai prislėgė, nes jautėme, kad tai blogas ženklas. Į Ūtos kaimą nuvykę mūsų pareigūnai ištirti šį įvykį, mėgino iškviesti kokį nors rusų pareigūną, su kuriuo galėtų išsiaiškinti incidento priežastį. Rusai tačiau į kvietimą nereagavo. Netrukus per kaimą zovada prajojo būrys sovietų raitelių, o po to mūsų pareigūnai pamatė, kad per Ūtos upę į Lietuvą veržiasi sovietų tankai. Visas šitas incidentas, žinoma, buvo nieko daugiau kaip provokacija, tikintis, kad mūsų pasienio policija reaguos ir tokiu būdu sovietams duos priežastį pradėti Lietuvos okupaciją. Nors niekas nesipriešino, bet Lietuvą vis vien okupavo. Pirmieji sovietų kariuomenės daliniai tuojaus pasirodė Varėnoje ir traukė Alytaus link. Urėdas Grigaliūnas (kuris taip pat buvo ir šaulių būrio vadas) greitai susiorientavo padėtyje, perdavė man urėdiją, o pats su šeima sėdo į traukinį ir išvažiavo. Man, žinoma, tada prasidėjo dideli rūpesčiai ir sunkumai.
Bus daugiau