Vieną dieną, man būnant urėdo kabinete, atėjo sovietų kareivis ir pranešė, kad jis yra siųstas generolo, kuris norįs pamatyti miškų urėdą. Generolas buvo įsikūręs vienos karčiamos antrame aukšte ir nuėjęs radau jį belakstantį po kambarį, mosikuojantį rankomis ir kažką besibarantį, besikoliojantį. Pagaliau mostelėjo man prieiti prie stalo, ant kurio buvo patiestas žemėlapis. Žemėlapyje jis apvedė pirštu ratą ir pasakė, kad toje vietoje norįs įruošti artilerijos šaudymo poligoną ir kad tuoj pat važiuojame tą vietą pažiūrėti. Privažiavę netoli Mergežerio kaimo, atsiradome jų numatytoje vietovėje. Tada supratau, kad ta vieta jau buvo iš anksčiau jų apžiūrėta. Generolas paaiškino, kad reikėsią iškirsti dalį medžių, bet tą atliksią jų kareiviai. Rytojaus dieną ten nuvyko būrys kareivių ir maždaug krūtinės aukštyje išpjovė daug medžių. Taip sujaukęs gražų mišką ir nė vieno šūvio neiššovęs generolas su visa artilerija kažkur dingo.
Varėnoje tuoj pajutome naują valdžią. Atėjo įsakymas sunešti šaunamus ginklus. Kadangi visaip buvo grasinama, juos nešėme. Buvo nurodyta ginklus sunešti į mūsų buvusio saugumo valdininko Balčiūno įstaigą – butą. Atvykęs čia radau civiliai apsirengusį skurdų ruselį, kuris prisistatė pavarde Litvinenko. Atrodė, kad Litvinenko buvo sudaręs koaliciją su mūsų buvusiu saugumo valdininku Balčiūnu. Neužilgo Litvinenko pradėjo šaukti pas save įstaigų viršininkus pasikalbėjimams, kurių metu paklausinėdavo ir padarydavo įspėjimus. Greitai paaiškėjo, kad šitas skurdus žmogelis buvo enkavedistas ir tada jau dėvėjo Raudonosios armijos kapitono uniformą. Netrukus Balčiūnas buvo areštuotas ir išvežtas į Marijampolės kalėjimą.
Greitai pasireiškė ir kita valdžia – tai vietinė kompartija, kurios pirmininku buvo valsčiaus daboklės sargas, pora žydukų iš miestelio ir du pusberniai iš kaimų. Nemažą jėgą naujoje valdžioje taip pat turėjo Varėnos milicijos viršininkas Palevičius, buvęs vežikas. Kiti milicijos pareigūnai man buvo nepažįstami ir nežinau, iš kur jie atsirado. Visi jie buvo be uniformų, tik ant rankovių dėvėjo raiščius. Varėnos teisėju buvo iš Alytaus atsiųstas mūrininkas Rožanskas, o jo teisiniais patarėjais buvo pora miško darbininkų – komunistų.
Vieną dieną vietinė kompartija davė įsakymą visų įstaigų tarnautojams ir mokytojams susirinkti mokyklos aikštėje kažkokiam paradui. Susirinkus ir išsirikiavus, atvažiavęs žydelis išdalino „apaštalų“ paveikslus, kurie buvo prikalti ant pagaikščių. Paveikslus įdavė įstaigų viršininkams, tad ir man teko vienas. Dar paradui neprasidėjus, užėjo smarkus lietus ir paveikslai pradėjo raitytis ir kristi nuo pagaikščių. Buvo pranešta, kad bus žygiuojama per miestelį ir sustojama prie įvairių įstaigų, kur tų įstaigų viršininkai turės pasakyti kalbas. Tas pranešimas man sukėlė didelį rūpestį, nes jokios kalbos sakyti nenorėjau. Žinojau, kad reikės garbinti partiją ir Raudonąją armiją. Ieškodamas išeities, pasišaukiau girininką Jermalavičių ir paklausiau, ar jis negalėtų už mane tą kalbą pasakyti. Jis mielai sutiko. Priėjus prie urėdijos, jis išdrožė gana smarkią kalbą, padėkojo raudonajai armijai už išvadavimą, paliaupsino kompartiją, kas aišku, labai patiko parado vadovams. Girininkas Jermalavičius 1945 ar 1946 metais buvo nužudytas. Kas jį nužudė, žinių nėra.
Miestelyje gyveno keletas girininkų, kurie urėdijos raštinėje pasakodavo vėliausius anekdotus apie mūsų „išvaduotojus“. Visiems tarnautojams iš to buvo daug juoko, bet pastebėjau, kad urėdijos sekretorius Šakūnas tuo metu išeidavo iš raštinės ir sugrįždavo tik girininkams išėjus. Netrukus paaiškėjo, kad Šakūnas buvo senas komunistas.
Tai buvo nepaprastai sunkus laikotarpis. Aš nekantriai laukiau atvykstant nuolatinio urėdo, nes niekaip negalėjau susitvarkyti su sovietų daroma betvarke. Jų kareiviai važiuodavo į sandėlius, į miškus, kirsdavo arba imdavo pagamintą miško medžiagą, veždavo ją ir nieko nebuvo galima jiems sakyti. Maždaug už mėnesio laiko buvo paskirtas urėdu miškininkas Endziulaitis, bet neilgai pabuvęs išvyko, o į jo vietą atvyko urėdas Gražys. Tuo pačiu maždaug metu buvo atkeltas buvęs Kauno miškų urėdas Čerkeliūnas į Giraitės girininkiją girininku. Dažnai susitikdavome, pasikalbėdavome apie dabartinę padėtį bei ateitį, kuri atrodė labai liūdna.
Visur jautėsi betvarkė. Geras tokios betvarkės pavyzdys buvo mano kelionė į Vilnių. Vykstant miško gamybai, reikėjo darbininkams ir vežikams išmokėti dideles pinigų sumas. Gavęs urėdo įgaliojimą, nuvažiavau į Vilnių su dideliu lagaminu parvežti 100.000 rublių. Be didelių problemų gavau iš banko pinigus, kurie vos tilpo į lagaminą. Vilniuje sėdau į traukinį kelionei atgal į Varėną. Čia pasirodė naujosios valdžios betvarkė. Traukinys daugiau stoviniavo negu važiavo ir Varėną pasiekė daugiau kaip tris valandas pavėlavęs. Išlipus stoties perone, visi keleiviai buvo apsupti civiliai apsirengusios milicijos ir grubiai suvaryti į stotį patikrinimui. Mėginau paaiškinti vienam pareigūnui, kad vežu į urėdiją didelę sumą pinigų ir kad labai vėluoju. Prašiau, kad padarytų man išimtį ir nereikalautų atidaryti lagamino prie tos neaiškios publikos. Pareigūnas riktelėjo, kad stočiau į eilę ir daryčiau, kas pasakyta. Pagaliau visas incidentas pasibaigė gerai, bet, pristatęs pinigus į urėdiją, urėdui pareiškiau, kad ateityje tokios užduoties nesutiksiu atlikti, o važiuojančiam sekantį kartą parvežti pinigus būtų duota bent pora palydovų.
1941 metų pradžioje į Pirmos Varėnos miškus buvo atkelta mūsų kariuomenės viena divizija ir apgyvendinta palapinėse, o kita divizija buvo atkelta į Pabradę. Matyt, sovietai norėjo susilpninti mūsų kariuomenę ją išblaškydami. Ją atsiuntė čia be ginklų ir su daugybę primaišytų rusų kareivių. Vieną dieną šių divizijų generolai (nesu tikras, bet gal ir pulkininkai) buvo išsiųsti į Rygą neva kokiems tai karo mokslams, bet iš ten jie daugiau jau nebegrįžo. Gi likusieji karininkai gavo įsakymą vykti į miškus kariniams pratimams. Vos jiems išvykus iš stovyklos, buvo apsupti rusų kariuomenės, nuginkluoti, atvežti į Varėną, pakrauti į stotyje laukiančius gyvulinius vagonus ir išsiųsti į Vilnių.
1941 m. gegužės pradžioje į mano namus atėjo kompartijos atstovas su keturiais jaunais rusų karininkais ir nieko neklausęs apgyvendino vieną iš jų mano namuose. Šis rusų leitenantas kiekvieną vakarą kažkur išeidavo ir grįždavo tik paryčiais. Nenumanėme ir nesiteiravome, kokios buvo jo pareigos, bet vėliau paaiškėjo, kad tie keturi karininkai kartu su vietine kompartija, kurioje buvo ir mūsų sekretorius Juozas Šakūnas, naktimis sudarinėjo sąrašus trėmimams į Sibirą. Buvau ir aš numatytas ištrėmimui, bet kiek supratau, sekretorius Šakūnas mane užstojo. Matyt, jam buvo pavesta mane dar patardyti ir sužinoti mano nuomonę „išvaduotojų“ atžvilgiu. Kartą išėjome pasivaikščioti, kalbėjomės apie miškų darbus, bet jis manęs neprovokavo, gi aš supratau, kame čia reikalas, ir savo nuomonės nereiškiau nei nesiskundžiau. Spėju, jog jis referavo, kad aš bent dabar nesu pavojingas naujajai valdžiai. Tuojaus paaiškėjo, kad į tremiamųjų sąrašą buvo įtraukti ir netrukus į Sibirą ištremti mokyklos vedėjas Mickus su šeima, urėdijos raštininkas Bilius (anksčiau buvęs policijos raštvedys), Eišiškių girininkas Pūtys, taip pat keli aplinkinių kaimų ūkininkai ir keletas buvusių lenkų valdininkų iš miestelio. Rusų karininkai, per savaitę atlikę savo darbą, iš Varėnos išvyko.
Prasidėjus trėmimams, visi buvome panikoje. Birželio 14 ar 15 d. pas mus atėjo urėdijos sekretoriaus Šakūno žmona ir labai susijaudinusi aiškino, kad mums nesą ko bijoti, nes mūsų į Sibirą neveš, tik sakė nekalbėti prieš rusus. Iš to supratau, kad sekretorius Šakūnas mane užstojo, kai buvo sudaromi trėmimų sąrašai.
Matydamas nemalonią padėtį iš keletos gydytojų pasirūpinau pažymėjimus atostogoms dėl sveikatos pataisymo. Tokiu būdu pasisekė iš Varėnos išvažiuoti ir nuvykti į tėviškę Marijampolės apskrityje. Čia radau susirinkusius savo brolius ir kitus gimines, su kuriais visą savaitę prasislapstėm javų laukuose iki sulaukėm birželio 22 d., kada prasidėjo karas. Frontui praūžus, šeimą palikęs tėviškėje, vargais negalais pasiekiau Varėną. Čia pamačiau, kad Varėnoje gyventi bus labai nesaugu ir neramu, nes miškai buvo pilni visokių slapukų komunistų ir rusų kareivių. Padaręs žygius Miškų departamente, gavau paskyrimą 1941 m. rudenį vykti į Alytų, Dzūkų miškų urėdijos urėdo pavaduotojo pareigoms.
Alytuje buvo dviejų urėdijų būstinės: Alytaus miškų urėdijos, kurios urėdu buvo Vanclova, ir Dzūkų miškų urėdijos būstinė su urėdu Avižoniu, o vėliau urėdu Šenferiu. Turėjome ir „globėją“ vokietį miškininką, kariškio uniformoje, pavarde Wagner. Jis kasdien ateidavo į urėdiją ir sekretorius Jonas Miglinas turėjo jam referuoti, kaip vyksta darbai. Nors Wagneris davė įvairius nurodymus ir statė reikalavimus, mes stengėmės delsti ir nelabai tuos reikalavimus pildėme.
Dzūkų miškų urėdijos miškai buvo kitoje Nemuno pusėje, t. y. Kauno pusėje, o Alytaus urėdijos miškai Suvalkijos pusėje. Dzūkų urėdijai priklausė: Sudvajų girininkija, girininkas Misiūnas; Nemunaičio girininkija, girininkas Baleika; Jėzno girininkija, girininkas Vaitkevičius; Stakliškių girininkija, girininkas Glaveckas, ir Birštono girininkija, girininkas Kabašinskas.
Atvykus į Alytų, urėdijos tarnautojai papasakojo apie neseniai įvykusius šiurpius įvykius. Frontui praėjus, per Alytų traukė vokiečių kariuomenės tiekimo vilkstinė, kuri sustojo Kauno gatvėje poilsiui. Tuo metu per malūno langą kažkas nušovė gatve einantį vokiečių karininką. Nušovus karininką, vokiečių kariai ėjo Kauno gatve, ėmė vyrus iš namų ir vedė prie kažkokio sandėlio. Surinkę jų apie 100, visus sušaudė. Kitas šiurpus įvykis atsitiko kitoje Nemuno pusėje, kur esančiame aerodrome vokiečiai pastebėjo rusų kareivį, bėgantį į netoli esančią bažnyčią. Nors nei klebonas, nei vikaras apie rusų kareivį nieko nežinojo, vokiečiai, radę kareivį pasislėpusį bažnyčioje, sušaudė rusų kareivį, kleboną ir vikarą. Tai tokie greitai pasirodė mūsų antrieji „išvaduotojai“. Po kiek laiko paaiškėjo, kad vokiečių karininką Kauno gatvėje nušovė mano anksčiau minėtas enkavedistas Litvinenko ir apskrities kompartijos sek-retorius Tamulevičius (kilęs iš Varėnos). Tai, žinoma, buvo provokacija nustatyti Lietuvos gyventojus prieš vokiečius. Policija sužinojusi, kad nusikaltėliai slapstosi Alovės bažnytkaimyje, vieno ūkininko kluone, apsupo kluoną ir po ilgesnio susišaudymo abu nusikaltėliai žuvo, prieš tai dar nušaudami vieną policininką.
1944 metų gegužės ir birželio mėnesiais grįžtantis karo frontas artėjo prie Alytaus, o liepos mėnesį nuo patrankų garsų jau net langai drebėjo. Liepos pradžioje kažkur dingo mūsų urėdas Šenferis. Pramatydamas artėjančią padėtį, dar gegužės mėnesį buvau paprašęs Miškų departamento, kad man paskirtų atostogas nuo liepos 10 d. Nors liepos mėnesį visos susisiekimo priemonės – traukiniai, autobusai, sunkvežimiai – jau buvo sekvestruoti vokiečių kariuomenės, tačiau liepos 8 d. man atsirado galimybė iš Alytaus išvažiuoti. Mano draugas, vienos miškų įmonės direktorius, pasisiūlė kai kuriuos mus, kilusius iš Suvalkijos, išvežti nedideliu sunkvežimiu. Tokiu būdu apie penkiolika žmonių su mažu bagažu išvažiavome iš Alytaus. Oficialiai iš Alytaus išvykau atostogų, ir tos atostogos dar tęsiasi iki šiol.
Čia ir baigiasi mano atsiminimų nuotrupos, išgyventos per 20 metų Lietuvos giriose. Po to sekė 40 metų tremties, kuri prasidėjo 1944 m. spalio mėn. 10 dieną pervažiavus Šešupę ties Svaiginių kaimu į Vokietiją.
Pabaiga. Pradžia Nr. 76