Jo brolis Vladas už antisovietinę veiklą tuo metu jau buvo suimtas ir laikomas Trakų kalėjimo rūsyje, paskui kalinamas Vilniaus LSSR MVD kalėjime Nr. 1 (Lukiškių kalėjimas), Vorkutos lageryje.
Šeima ne per daugiausia žinojo apie jo veiklą, tad pasakojimas labiau paremtas dokumentais ir žmonių atsiminimais. Didžiosios Dzūkijos srities krašto rinktinės partizanų patikėtinis (ryšininkas) Bronius Gliebus 1998 rugsėjo 28 d. pas notarą įregistravo savo pasirašytą patvirtinimą. Šios rinktinės vadas buvo Adolfas Ramanauskas - Vanagas, o pavaduotojas - Vaclovas Voveris – Žaibas. B. Gliebus savo patvirtinime teigia: „tvirtinu, kad 1947 m. „ (...) aš Vytautą Saulėną pristačiau partizanų būrio vadui Vaclovui Voveriui – Žaibui ir užtikrinau, Vytautas yra patikimas tautietis, Valkininkų gimnazijos šeštos klasės mokinys. Mano rekomendacija patikėjo ir V. Saulėną priėmė į savo būrį. Kuriame kovojo (Žaibo būryje) iki žūties. Tikros žūties datos aš nežinau, nes buvau Vorkutos lageriuose iki 1954 rugpjūčio 26 d., už ką ir pasirašau “.
Vytautas laisvės kovotojų gretose išbuvo beveik ketverius metus, per tą laiką žuvo ne vienas būrio vadas ir ne vienas bendražygis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1998 spalio 10 d. išduotame pažymėjime rašoma: „Pažymime, kad Vytautas Saulėnas (...) į partizanų gretas įsijungė 1947 m. vasario mėn., priklausė Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės Ryto partizanų būriui, slapyvardis Žalgiris.
Vytautas Saulėnas - Žalgiris kairėje
Žuvo 1950 m. lapkričio 4 d. Daugų r. MGB skyriaus organizuotos karinės čekistų operacijos metu Daugų raj. Čižiūnų km“. Vytauto slėptuvės, kurioje paskutinėmis savo gyvenimo dienomis jis glaudėsi, vieta buvo išduota, apsupta čekistų.
Kaip buvo rašyta Mindaugo Pociaus straipsnyje apie „Antisovietinį pasipriešinimą Valkininkų krašte 1944 – 1949 metais” – „Visoje Lietuvoje dideli idealistai buvo gimnazistai. (…) Nebuvo išimtis ir Valkininkų gimnazija. 1947 m. lapkričio mėn. MGB išsiaiškino ir suėmė Valkininkų gimnazijos jaunimo pasipriešinimo grupę, kuriai vadovavo legendinio partizano V. Voverio-Žaibo giminaitis, 7 klasės gimnazistas Vytautas Voveris - Pantera. V. Voveris - Pantera iš Onuškio valsčiuje veikusio Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės būrio vado Jono Kazlausko - Šermukšnio dar 1946 m. lapkričio mėn. gavo užduotį gimnazijoje įkurti organizacinio sektoriaus kuopelę. Pavyko suorganizuoti 7 gimnazistų grupę, pasiryžusią visomis priemonėmis padėti pogrindžiui kovoti su sovietų valdžia. Jaunuoliai rinko žinias apie okupantus ir kolaborantus, sudarinėjo jų sąrašus, kūrė, daugino bei platino antisovietinio turinio lapelius, rinko ginklus ir per V. Voverį - Panterą perduodavo J. Kazlauskui - Šermukšniui. MGB pavyko areštuoti penkis kuopelės narius: Bronių Glebų, Juozą Karužą, Juozą Keršį, Stasį Jankauską ir Antaną Milušį iš Dargužių kaimo, kuriuos vėliau nuteisė ir jie pakliuvo į lagerius. J. Karuža mirė kalėjime. Arešto išvengęs Vytautas Saulėnas pasitraukė pas partizanus.“
Štai Vytauto jauniausias brolis Zigmantas šitaip prisiminė jo išėjimą pas partizanus „(...) Vitas, brolis, išėjo 1947 metais. Iš stoties mums kažkas atnešė prirašytą lapelį. Kai tuos visus studentus areštavo, Vito neareštavo. Nebuvo kur jam dėtis, į kalėjimą bijojo, slapstėsi pas savo krikšto mamą. Žmogus, atnešęs raštelį, pasakė, kad jeigu žinote kur Vitas, nuneškite ir perduokite jam šitą lapelį. Žinojau, kur jis, nunešiau lapelį, padaviau jam. Vitas sako, kad jam į Valkininkų geležinkelio stotį reikia nueiti tuo ir tuo laiku... Aš jį dar (verkia), palydėjau truputį prie Merkio, ten, jei važiuojant link Vilniaus Merkys teka, pro tą tiltą palydėjau. Jis nuėjo į Valkininkų geležinkelio stotį (verkia), ir po to daugiau aš jo nemačiau. Mus su jaunesniąja seserim netrukus išvežė į Sibirą“.
Du jauniausius Saulėnų vaikus, vieną iš jų - nepilnametį, išvežė į Sibirą 1948 gegužės 22-23 d. operacijos „Vesna” („Pavasaris”) metu. Šis masinis pasiturinčių ūkininkų ir pogrindžio dalyvių šeimų trėmimas į Sibirą nepraėjo be atsako - suaktyvėjo pogrindininkų ir, partizanų veikla, padažnėjo baudžiamosios akcijos prieš sovietų valdžios pareigūnus ir kolaborantus.
Tuo pačiu okupantai taip pat visokiais būdais vykdė planą dėl buržuazinių - nacionalistinių gaujų likvidavimo. Verbavo agentus, informatorius, buvo suformuotos MGB agentų smogikų grupės. Veikė tokia grupė ir Valkininkų valsčiuje - apsimesdami partizanais agentai smogikai vaikščiodavo po kaimus, bandydami sužinoti tikrųjų laisvės kovotojų rėmėjus, ryšininkus, apsistojimo vietas. Informatorių pateiktus ir suimtų asmenų tardymo metu išgautus duomenis MGB sėkmingai panaudojo, rengiant čekistų operacijas, ieškant ir surandant partizanų slėptuves, sunaikinant partizanų vadus ir vadavietes. Šitaip išdavus slėptuvę, vienos MGB skyriaus organizuotos karinės čekistų operacijos metu žuvo ir Vytautas Saulėnas.
Vytautas iš brolio Vlado ir kitų pasakojimų žinojo, kas jo laukia patekus į nelaisvę, žinojo apie tardymus, apie kankinimus, todėl nuolat sakydavo, kad gyvas jiems nepasiduos. Todėl, kai su bendražygiais buvo apsupti čekistų, - kovojo, kol turėjo šovinių, o paskutiniu šoviniu Vytautas nusišovė pats. Taip pasakojo jo seserims, atvežtoms atpažinti kūno, NKVD darbuotojai. Seserys pasakojo, kad NKVD-istai prašė prisipažinti, jog tai jis, nes už jo paiešką ir suradimą mokami dideli pinigai.
Valkininkų mokyklos klasės mokinys, kuris būdamas paauglys, platino partizanų atsišaukimus ir kitaip rėmė pasipriešinimą, prisimena
„(...) Vitas grįžo namo iš Trakų mokytojų seminarijos ir įstojo į Valkininkų gimnazijos septintą klasę. Vaikščiojom kartu į mokyklą, bet jam jau buvo nesaugu. Glausdavosi tai Čižiūnų k. pas seserį, tai Mištūnų k. pas kitą seserį. Metė gimnaziją ir prisijungė prie partizanų. Aš po to, kai Vitas išėjo į partizanus, jo nebuvau sutikęs. Mane paėmė į kariuomenę, lietuvišką 16 diviziją, po metų tarnybos suteikė jaunesniojo seržanto laipsnį. Iš visos pasvietės surinko būrį: ką atvežė iš Karaliaučiaus, ką iš Šiaulių. Atsirado kareivis pavarde Biekšia, o pas mus klasėje buvo du Biekšios (...), tai tarp mūsų užsimezgė kaip ir draugystė (...). Jis buvo dažnai šaukiamas į štabą – kaip tada - tai buvo kažkas įtartina. Vieną kartą pašaukė ir išleido 10 dienų atostogų. Atbuvęs atostogas, sugrįžęs, pataiko momentą, prieina prie manęs ir sako – ar pažinojai Vytą Saulėną? (...) Norėjau sakyti, kad nepažinojau, bet kai sumečiau, kad šitaip patyliukais klausia, šnipštelėjo nuo kitų, kaip tais laikais. Atsakiau - va, kaip ten nepažinosi – kartu vaikščiojom į mokyklą. Jis pasakė - nėra jau jo gyvo - išdavė ir nušovė.“
MGB ir KGB Saulėną Vytautą ir kitus gimnazistus stebėjo nuo 1947 metų. O kai jis slapstėsi ir išėjo pas partizanus, visokiais būdais ieškojo, kviesdavosi ir tardydavo šeimos narius, eidavo į artimųjų namus, gąsdindami reikalavo pasakyti, kur jis yra. Keli vietiniai užverbuoti pranešėjai - agentai stebėjo ir aktyviai dalyvavo, išgaunant informaciją, kurią galėtų pateikti sovietų saugumo tarnyboms. Toliau pateikiama keletas agentūrinių pranešimų, pranešimo protokolas ir KGB pažyma.
Bus daugiau