Pietų pasienis ramus, bet žmonių nuotaikos įtemptos
(„Lietuvos žinios“, 1939. IX.12 Nr. 206)
Radijas ir kai kuri spauda pranešė, kad dega bombarduoti Seinai, bombarduota Varėnos stotis ir Marcinkonys, žodžiu – mūsų pietiniam pasieny – karo pašvaistės. Visa tai stebėti ir laikraštį informuoti buvo mano kelionės tikslas į pietų pasienį.
Jau praėjusį pirmadienį kurui taupyti sumetimais buvo sumažintas kursuojančių autobusų skaičius į Alytų. Keleivių daug, todėl bilieto laukti atsistojus eilėje visa valanda nebuvo ilgas laikas.
Sutemus pasiekiau Alytų, bet... autobusas į Varėną išėjęs prieš pusę valandos. Ir čia autobusų skaičius sumažintas taip, kad labai skubant teko pasilikti ir kitos mašinos laukti visą parą. Iš šių netikėtumų išgelbėjo Alytaus kelių rajono viršininkas, kuris maloniai sutiko atvežti nors iki pusiaukelio, į Daugus. (...)Temo naktis Varėnoje, o čia, tik už keliasdešimt žingsnių nuo autobuso sustojimo vietos, administracinė siena, siena, kuri čia ne tik pažymėta šiaudinėmis gairėmis, bet ją daugiau paryškina nuo Trakų ir Tabariškės srauniu vandeniu tekąs Merkys. Mūsų pusėje – dešiniam Merkio krante – istoriškoji Varėna, anapus – ant aukštos kalvos – mažas, susikūprinęs, šiaudinių stogų ir palinkusių lūšnų Mitraukos kaimelis. Iš Varėnos į tą kaimelį tęsiasi plentas, bet... ant Merkio tiltas uždarytas aukštais, lenkų tautinėmis spalvomis dažytais vartais. Šiapus ir anapus tilto yra pasienio sargybinių ir muitininkų nameliai. Jau kelinta diena perėjimas uždarytas, uždarytos muitininkų būdelės, čia viešpatauja tyla, kurioje dar tyliau darbo valandas praleidžia sargybiniai.
Varėna elektros šviesos neturi. 21 val. miestelis skendo tamsoje, o tik dažnam name žibėjo žibalinių ir primusinių lempų žiburiai. Buvo šviesu ir šaulių rūme, kuris pasipuošęs geležiniu vilku. Čia harmoningai griežė įvairias melodijas pasienio polic. dūdų orkestras, jauni pareigūnai, lavindamiesi muzikos mene, kultūringai leido laiką. Gatvėse vaikščiojo būreliai žmonių kalbėdamiesi apie tai, kuo šiandien gyvena visa neramioji Europa. Tą valandą netolimam Mitraukos kaimely buvo tamsu – nė vieno žiburio, nebuvo girdėti nė šunų lojimo. Palydovas pasakojo:
– Dar prieš dvi savaites ten iki vidūnakčio skambėdavo lietuviška daina, o vakarais girdėdavom ir senų motinų švelnius balsus, kai jos mažuosius Joniukus, Vytukus ir Petriukus šaukdavo vakarienės; dabar, rodos, visi išmirė, nutilo, sutemo... Nebematom ir artojų, – jų rugiams sėti laukuose žaliuoja nevartytos velėnos...
20 val. ištuštėjo Varėnos gatvės, užsidarė gyventojai namų duris, – čia pasieny, ilgiau vaikščioti draudžiama.
--------
Išaušo saulėta diena Varėnoj, kuri prieš Did. karą buvo žymus miestas, savo aktyviu gyvenimu buvo nustelbęs Alytų. Plačia centrine gatve išėjo „pasivaikščioti“ būrys jaunų bekonų ir kelios karvės. Ta pačia gatve žydai nuskubėjo į sinagogą rytmečio maldų. Dabar jie meldžiasi kasdieną, žinoma, už taiką. Vienas toks keleivis sustojo, pasikrapštė dešinę ausį, atsismaukė kepurę ir visiems kitiems davė dėmesio ženklą:
– U, ha, sehen sie, areoplan kummt!
Ir tikrai reikia pastebėti, kad ties Varėnos padange dažnai lankosi nežinomi lėktuvai. Jie praskrenda labai aukštai, todėl nežinoma jų rūšis ir kieno jie yra. Paskutinį kartą vienas lėktuvas čia praskrido rugsėjo 6 d. Pranešama apie Vilniaus krašto miestų bombardavimą, bet sprogimų tuo tarpu Varėnoje nebuvo girdėti.
Rugsėjo 7 d. įpusėjo kaitri ketvirtadienio diena tarp Varėnos gyventojų. Jie pasakojo pergyventus Didž. karo žiaurumus, rodė dar neišnykusius didžiųjų pastatų likučius, pasakojo apie didingąjį miestą, kurį per kelias dienas prarijo karo gaisrų liepsnos. Visas kvartalas prie bažnyčios buvęs puošnus gražiais mūro pastatais. Dabar čia krūvos akmenų, apgriuvę pamatai ir duobės. Visą idiliją tartum vainikuoja kuklus, bet gražus Laisvės kovų paminklas. Čia bevaikštinėjant, anapus sienos debesis parėmė didelis juodų dūmų kamuolys, – kilo gaisras vos už 15-20 m anapus sienos – Mitraukos km. Mūsų akivaizdoje per keliasdešimt minučių ugnis prarijo šiaudiniu stogu nemažą ūkišką pastatą. Varėnoj yra sav. ugniagesių komanda, galima buvo pagelbėti, bet uždaryta demarklinija. Laimė, kad nebuvo vėjo, o tai būtų ugnis nušlavusi visą Mitraukos kaimą.
Po valandos sudundėjo per Merkį išsitiesęs, bet „užšalęs“ tiltas, per Mitrauką iš Lenkijos atvažiavę prie muitinės sustojo trys dideli su tarptautiniais ženklais automobiliai. Visas miestelis pakilo ant kojų: kas galėjo atvažiuoti per uždarytą ir griežtai saugomą administracinę?
Tomis mašinomis atvažiavo prancūzai – vienas kariškis ir penki inžinieriai su savo šeimomis. Mašinos buvo perkrautos ne tik keleiviais, bet ir manta: ant stogų buvo sukrauti dideli lagaminai. Keleiviai pasikalbėjimui buvo šykštūs, tik keli iš inžinierių pasisakė, kad kaip specialistai dirbę Lenkijos fabrikuose, kuriuos jau užėmę vokiečiai. Jie per Baltijos valstybes tikisi pasiekti Švediją, o iš ten – Prancūziją – savo tėvynę. Šie keleiviai sudomino visą Varėną ir bent laikinai nustelbė eilines aktualijas. Mitraukos gyventojai, atsitraukę nuo gaisro vietos, susirinko į Merkio pakrantę ir ilgai žiūrėjo Varėnos pusėn. Vaikai braidžiojo vandenyje, taškėsi, o moterys čia vedė girdyti arklius. Vakarop Mitraukos kaimas aprimo ir nutilo anksčiau, negu mūsų pusėje miškų paukščiai: pušyne dar krankė varnos, o Mitraukoj užsivėrė paskutinės bakūžių durys.
Ar vėlų vakarą, ar ankstyvą rytą varėniškiai, kaip ir viso laisvojo krašto gyventojai, minutėms atsitraukę nuo skubių dienos darbų, klausosi radijo. Radijo savininkai jau pradeda ir nervintis, kad per dažnai lankosi svečiai, trukdo darbą ir gaišina laiką, bet kas dabar gali būti šykštus ir nepasitarnauti kaimynams tikromis informacijomis, kai visokiems samprotavimams nėra ribų? Neužtenka žmonėms ir dažnų radijo pranešimų – visi ištroškę spausdinto žodžio – laikraščių. Į mažą ir nuošalų Varėnos miestelį šiandien pareina 69 dienraščiai, o jie pašte ir „sušilti“ negali: 20.30 val. autobusu buvo atvežtas pašto siuntinys, o žmonės laikraščių atsiimti buvo susirinkę prieš valandą. Dienraščių prenumeratoriai ne tik pašto patalpą, bet ir kiemą „okupuoja“ kas vakarą, nelaukdami išskirstant laiškų, su laikraščiais skuba į namus, kur jų dar nekantriau laukia lempą apgulusi šeima. Čia vienas garsiai skaito, o kiti – klausosi. Taip yra kiek-vienam name, nes kai viena šeima laikraštį „iščiulpia“, jis duodamas kaimynams.
Paštai dabar turi žymiai daugiau pasikalbėjimų, todėl norint ką skubesnio redakcijai perduoti telefonu, pasitaiko, kad žinia susensta pašto patalpoje laukiant eilės prie ragelio...
Reikia pastebėti, kad paštų tarnautojai laikraščių informacijų skubumo reikalą gerai supranta ir daug padeda. Tokį prielankumą patyriau Varėnoje ir to pašto tarnautojams visada būsiu dėkingas.