Spalio 14 d. Druskininkų savivaldybės viešojoje bib-liotekoje buvo pristatytas jubiliejinis žurnalo numeris. Dalyvavo žurnalo redaktorius Česlovas Skaržinskas, redkolegijos narys Algimantas Černiauskas, dainavo trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinis ansamblis „Vakarėjant“. Renginį moderavo bibliotekininkas Algis Petras Zurlys (kilimo iš Burokaraisčio kaimo).
Kadangi žurnalo „Dainava“ leidyboje dalyvauju nuo ant-rojo jo numerio, apžvelgiau leidinio istoriją ir neišvengiamą kaitą.
Žurnalas „Dainava“ leidžiamas nuo 2000 m. Leidžia Alytaus apskrities literatų klubas „Tėkmė“ ir Dzūkų kultūros draugė. Leidėjas ir žurnalo siela buvo gamtininkas Vytautas Nedzinskas (1940-2002). Pirmųjų dviejų numerių redaktorė buvo žurnalistė Laima Stankevičiūtė. V. Nedzinskui tragiškai žuvus, nuo 2002 m. žurnalo (nr. 3) leidyba rūpinosi Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, nors žurnalo metrikose tas faktas fiksuojamas nuo 2003 m. nr. 5.
A. Jakunskienė žurnalo redaktore dirbo iki 2021 m. Žurnalo redakcinės kolegijos pastangos, darbas buvo įvertintas Alytaus miesto savivaldybės Kultūros premija. A. Jakunskienės žodžiais, „Dainavos“ leidyba jai buvo gyvenimo dalis, kuri pareikalavo daug laiko ir darbo, bet dovanojo ir malonumą, nes tai buvo įdomu asmeniškai ir naudinga Dainavos kraštui. A. Jakunskienei baigus savo darbus Alytuje, žurnalas atsidūrė ant išnykimo ribos, nes Alytuje neatsirado žmogaus ar žmonių, kurie užsiimtų Dzūkų kultūrinio gyvenimo fiksacija ir sklaida. Žurnalas – apie kurį Romualdas Ozolas yra pasakęs, kad jis turi vienintelį trūkumą: yra per daug flegmatiškas, nes per metus išeina tik du kartus, - atsidūrė ant nebūties kranto.
Laimė, pavyko prikalbinti žurnalistą, poetą, daugelio knygų autorių Česlovą Skaržinską, kuris nepailstamai nuo 2022 m. savanoriškai tempė ant savo pečių „Dainavos“ žurnalo leidybą iš duobės iki šių metų.
„Dainavos“ redaktorius, poetas Česlovas Skaržinskas, dešinėje bibliotekininkas Algis Petras Zurlys
Česlovas sakė, kad žurnalo leidyba jam teikė malonumą. Tačiau kartą dėl laiko stokos, kadangi žurnalo leidybos organizavimui jam teko skirti nemažą savo laiko dalį, jis man pasiskundė: intaisei man „Dainavą“ kaip mergai vaiką. Reikia pasakyti, kad jis tą „vaiką“ augino ir puoselėjo tinkama kryptimi, nes žurnalas sulaukė gražaus 25 metų jubiliejaus – ne tuščiomis, bet sudvigubintu numeriu. Galima sakyti, kad žurnalo leidybos kelias nusidriekė nuo Gudakiemio iki Merkinės ir atgal, į Česlovo namų palėpę, kur ir gimdavo „Dainava“, kur gimė jo knygos ir daugelis eilėraščių.
Dėkodamas visiems susirinkusiems į jubiliejinio žurnalo sutiktuves Č. Skaržinskas padėkojo ir finansiniams rėmėjams, be kurių žurnalo leidyba nebūtų įmanoma. Jo žodžiais, 2025 m. „Dainavos“ leidybą parėmė: Lietuvos kultūros taryba - 3000 Eur, Varėnos r. savivaldybė - 1200 Eur, Druskininkų savivaldybė - 500 Eur, Alytaus r. savivaldybė - 400 Eur.
O dabar liūdnoji naujiena. Spalio mėnesio pradžioje įvyko Dzūkų kultūros draugės narių susirinkimas, kuriame Česlovas oficialiai pareiškė, kad užbaigia savo, kaip „Dainavos“ redaktoriaus, karjerą ir atsidės kūrybai. Tai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus, Česlovas apie tai kalbėjo jau ne kartą. Pasitardami ieškojome žmogaus, kuris imtųsi šios naštos. Deja, deja, mums nei Alytuje, nei kituose Dainavos krašto miesteliuose tokio žmogaus surasti nepavyko.
Betgi, jei ilgai belsi, gal ir pasiseks. Įpusėjus spaliui, atsirado vilties, kad šio darbo imsis druskininkietė Lina Simutytė, rašytoja, scenaristė, literatūrinių perfomansų atlikėja ir t. t. Jos kūrybiniam laukui apibūdinti puslapio neužtektų. Čia reikėtų padėkoti ir poetei Ritai Makselytei, kuri mums tarpininkavo toje pažintyje.
Būsimoji „Dainavos“ redaktorė, rašytoja Lina Simutytė
Žurnalo sutiktuvių metu buvo pristatyta ir būsimoji žurnalo redaktorė L. Simutytė, kuri pasižadėjo tęsti žurnalo leidybą, o Č. Skaržinskas, linkėdamas sėkmės, pažadėjo perduoti savo leidybos organizavimo patirtį.
Beliko padėkoti L. Simutytei ir palinkėti druskininkiečiams ne tik mylėti, bet ir padėti naujajai redaktorei išlaikyti ir nešti aukštai iškeltą „Dainavos“ vėliavą, kad ji būtų matoma toli už Dainavos žemių...
Turėjome mes Druskininkuose savo atstovę Vidą Šuliauskienę. Nors ji nė karto nebuvo įtraukta į redkolegijos sudėtį, bet A. Jakunskienės žodžiais, V. Šuliauskienė buvo „Dainavos“ žurnalo ambasadorė Druskininkuose. Niekas nė viename mieste ar miestelyje tiek nenuveikė propaguodamas žurnalą. Tęskite tą gražią tradiciją, remkite ir puoselėkite „Dainavą“.
Peržvelgus visus 25 metų „Dainavos“ žurnalo numerius, reikia pasakyti, kad jis turėjo dar vieną „trūkumą“. Nei apie vieną Dainavos kraštą jame nebuvo tiek daug medžiagos, kiek iš Merkinės krašto ir Varėnos rajono. Ir čia dar ir dar kartą norisi paraginti: žmonės rašykite savo šeimos, savo kaimų, savo gyvenimo istorijas, kad jos liktų kad ir miglotai, bet netolimai, neišvengiamai ateičiai.