Ką liaudis kalba apie mūsų didįjį rašytoją
Krėvės-Mickevičiaus gimtajam sodžiuje
V. Krėvė-Mickevičius
Nors čia dedamame pasakojime daug faktų nesutinka su buvusia tikrove, bet tas pasakojimas rodo, kad liaudis kuria legendas ir apie gyvus didžiuosius žmones. Todėl spausdinam pasakojimą ištisai.
Lankydamas Merkinę ir jos apylinkes, ryžaus aplankyti ir Subartonių km, garsiojo dzūkų rašytojo Krėvės Mickevičiaus tėviškę, kuri yra nuo Merkinės vakarų kryptimi penktam kilometre.
Kelias vingiuoja neapgyvendintais tarpukalniais ir miškais. Subartonys ir stovi miškų saloje, aplinkuma romantiškai graži, o žemės našios derliumi. Baltakelniai ūkininkai triūsia prie rugių vežiojimo. Matyti keletas gražiomis sodybomis ūkių, o paežerėj, kelio perskeltam aukštam kalnely, pušų ir kryžių miškas – kapai ir pagaliau rikiuojas greta vienas kito penki ežerai, o paskutinis rytuose „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“ aprašytas Gilšės ežeras, kuris pastebimas, tik prie pat jo priėjus, nes jis nedidelis, savo forma panašus į apytuštį dubenį stačiais aukštais krantais. Rytiniu šonu remias į Pagilšės, dar į vienkiemius neišskirstyto km sodybas, o nuo jų Šiaurės linkui supa pušynais apaugęs stačiakalnis. Paežere slankioja Pagilšės gyventojų banda. Sustojęs galvoju, kokia tai dovana menininko rankai. Panašių ir dar gražesnių ežerų Dzūkijoj aibės ir ko ne kiekvienas apipintas įvairiausiomis legendomis. Bet kai niekas, literatūriškai aprašęs, neiškelia viešumon, tai jos žinomos tik siaurai gyventojų apylinkei; jos eina iš lūpų į lūpas. Žiūrint į Gilšę, į rašytojo gimtinės apylinkes, po kurias garsusis Dzūkijos sūnus stiebdamasis į pasaulį, vaikščiodamas svajojo, kaip savo tėviškę, o kartu ir visą kraštą iškelti iš siaurų rėmų į platų pasaulį, tai tas viskas, ką griebia akis, ką jaučia širdis, atrodo kilnu, didinga, šventa, o už tai tam mažam, bet didelės dvasios žmogui širdyje kaupiasi pagarba.
Subartonių kaimas, matyti, dar neseniai išskirstytas į vienkiemius, tad buvusių sodybų yra ryškios žymės: dar nenuniokoti sodeliai, pamatai, kelios nejudintos mažažemių sodybos, kalvė ir Vinco Krėvės gimtoji pirkia su keliais kitais trobesėliais. Mickevičiaus sodybos irgi neliestos. Seniau buvęs erd-vus gyvenamas namas prieš kurį laiką remontuotas: šaliavotas ir geltonai dažytas, bet jau apleista: stogas, tvoros, sodelis ir kiemo sutvarkymas. Namiškiai triūsia prie rugių. Užeinu pas kaimyną ir pataikau į kalvio butą. Murzinas augalotas apysenis žydas traukia pypkę, žydė – raizgo kojines, o prie jos nuobodžiauna apysenė dzūkė.
– Ar čia Subartonių kaimas? – vaidinu nežinantį.
– Ui, cia cia. Iš cia kilęs ką knygas rašo Krėvė. Ar ponas čitojai? – išdidžiai klausia kalvis.
Pasakau, kad skaitęs, užmezgam apie jį pasikalbėjimą.
– Kai jis buvo jaunas, – pradėjo mosuodamas pasakoti kalvis, – būdavo, juda, kruta, eina į mišką, tai ežerą, lipa į medžius, bet ne visada. Kai kada užsimislina, tai tada nei šnekos, nei linksmumo, pats į save zurza, rankomis mosuoja lyg paplūdęs. Linksmas būdavo merginų kompanijoj, bet, jei pribūna daugiau bernų, tai jo nėra. Pažįstu nuo mažiuko, pirmiausia įstojo į ruską Subartonių mokyklą, o iš ten įstojo į Merkinės narodnąją učiliščą, kai ten baigė, išvažiavo mokytis į Vilnių. Pasimokė ir po kiek laiko parvažiavo su kunigo rūbais. Tris metus buvo klieriku. Oi, jo motina džiaugėsi, kad Vincukas bus kunigas. Kunigai ne tik jį, bet ir jo tėvą rėmė net iki 1905 m. Tais metais Rusijoj vyko neramumai, tai, matyt, ir jis prisidėjo, kad be sutonų parvažiavęs, visą žiemą išbuvo namie, o paskui išvažiavo į Vokietiją ir ten baigė dvi klases.
– Motina jį barė, durnino, kodėl metė eiti kunigų seminariją, – įsikišo sėdėjusi dzūkė. – O jis atsakė: „Nenoriu, kad man kas rankas bučiuotų. Kunigu būti aš laikau neslauna. Matysit, aš būsiu ir taip žmogus“. Ale ir praudą sakė, tegul susilygina su juo kunigas, kai galvą turi.
– O, matytut, koks jis žmogus, – vėl tęsė kalvis, – pamato ar mažą, ar seną – sveikinasi, šneka, štukavoja be jokios fanaberijos, bet kai buvo pamokytas, rimtai pasišnekėt neturėjo su kuo, tai eidavo į miškus, ten skaitydavo, rašydavo, o kai nusibosdavo, ateidavo pas mus pakortavot. Labiausiai mėgo žiūrėt, kai čigonkos varažina, ir, žiūrėdamas, susiėmęs pilvą kvatodavos.
– Tėvas ant jo padėjo 1000 rublių, bet kai atsisakė būti kunigas, nustojo remti tėvas ir kunigai. Tačiau turėdamas didelę galvą, neprapuolė, ba įstojus į universitetą išsirūpino stipendiją ir tada niekam nei dėkui. Parašęs parusku knygą, gavo pinigų ir aukso medalį. Būdavo, kas vasarą parvažiuodavo, buvo dvi seserys: viena ištekėjus Merkinėn, kita ties Alove už bagoto ūkininko. Yra ir trečia nesveikai-paraližuota, ji gyvena tėviškėj viena iš pusketvirto ha, kuriuos leidžia iš pusės. Tėvas turėjo daugiau kaip 10 dziesencinų.
Motina mirė anksčiau, o tėvas prieš 5 metus. Kolei tėvas buvo gyvas, kas vasarą parvažiuodavo, kai kada su žmona. Tėvui padėjo aptvarkyti trobesius ir sutaisė baldus, bet dabar už pusininkų viskas apdaužyta, apleista. Po tėvo smerties nebuvo parvažiavęs, o jei ir parvažiuotų, nepažintų.
– Griekas sakyt, bet, bet... – vėl įsiterpė dzūkė. – Jis buvo nemažas raspusnikas, kai metęs kunigauti, parvažiavo, ėmė meilintis prie merginų. Merginos mislino, kad vis tiek bus kunigas, tai nenorėjo kvopintis. Vieną rozą lydėjo merginą, žydaitę ir, kai toji pasakė, kad eik, pasimelsk, o ne kabinėkis, jis išsitraukęs revolverį, paleido kelis šūvius į kryžių ir sako:
– Vot, koks iš manęs kunigas.
– Bet šiaip labai geras žmogus. Jei išgali, žmogui padeda, – dabar įsikišo ir žydė. – Buvo neblogas ir senis Mickevičius. O jau apie Krėvę ką ir šnekėti, tik kad jam slūžytų sveikata. Neseniai buvau Kaune, buvau užėjus, tai rengėsi į Vokietiją gydytis. O, matytut, jau turi žentą, dukterį išleidęs už karininko.
Išeinant, kalvių šeima parodo, kur yra Šarūno kalnas, Gelovinės ežeras ir pavirtus į akmenį merga. Vis tai netoli rašytojo tėviškės. Ir kuo jie skirtųsi nuo bendros aplinkumos, jei ne laki, sultinga rašytojo fantazija. Sakoma, kad plunksna yra baisesnė, reikšmingesnė už kardą, bet tai per maža, plunksna talentingoj rankoj reikšmingesnė už pulkus, už divizijas, armijas, nes tokioj rankoj plunksna saviesiems ilgiems amžiams neišdildomai uždega tėvynės meilę ir tuo pačiu priešui suduoda nepagydomą smūgį.
Apgalvoju, ar pas mus atitinkamai įvertinamas rašytojo talentas, kai už daugumą rašytojų geriau gyvena – turi pajamas net beraščiai sargai.