Faktai apie „visų gerbiamą meistrą“
Perskaičiusi „Merkio krašte“ šių metų spalio 21 dieną išspausdintą straipsnį „Netikėtas radinys po asfaltu sumaišė visas kortas“ į redakciją paskambino 79 metų amžiaus Jadvyga Tamošiūnienė. Varėniškė sakė pati mačiusi, kad dabartinę Savanorių gatvę akmenimis išklojo „senis Revinskas“. Taigi sutarėme su ponia Jadvyga susitikti gyvai, ir štai ką ji mums apie tai papasakojo:
Jadvyga Tamošiūnienė
„Jis ten nuolatos kaukšėdavo, kaukšėdavo... O kad tarp akmenų neliktų tarpų, užpildavo žvyru. Tais laikais akmenskaldžių nedaug buvo. Jis pats vienas dirbdavo. Sudėjo tuos akmenis ir visai neblogai išėjo, nes prieš tai kelias išvis baisus buvo – žvyrkelis. Buvo gana simpatiškas vyras ir sūnų gražų turėjo. Mačiau, kaip jis tuos akmenis dėliojo, ir mano sesuo Čepulienė matė, gal ji daugiau galėtų papasakot“.
O taip varėniškį akmenskaldį prisimena „Merkio krašto“ pakalbinta ponios Jadvygos sesuo, 76 metų amžiaus Aldona Čepulienė:
Aldona Čepulienė
„Jis visą gyvenimą kalinėjo ir kalinėjo tuos akmenis. Turėjo tokį kaltą: iš vienos pusės galas – smailesnis, iš kitos – bukesnis. Kiekvieną akmenį turėjo apčiupinėt, apkalinėt ir dar pritaikyt. Tuometinė valdžia jam pavedė, kad reikia tuos akmenis sudėt, tada dideli pinigai už tai buvo. Varėnoj jis daug kur darė tą akmeninį kelią, ir man atrodo, kad tokį darė ir aplink bažnyčią. Tuos akmenis jis galėjo dėt kažkur 1960 metais. Matėm, kaip jis vis klūpodavo prie tos krūvos akmenų. Vienas dirbo, buvo labai nagingas. Visi gerbėm jį kaip meistrą, nes nedaug tokių žmonių buvo. Ir su mūsų tėvais bendraudavo, kartais į svečius užeidavo. Buvo nedidukas vyras“.
„Merkio kraštui“ taip pat pavyko išsiaiškinti, kad Varėnoje gyvena meistro Revinsko marti 82 metų amžiaus Aldona Revinskienė, atskleidusi daugiau įdomių detalių:
Petro Revinsko marti Aldona Revinskienė
„Petras vardu buvo. Jis ir paminklus darė, ir betonavo. Varėnoje visi gyrė, kad geras žmogus buvo, darbštus. Ir man labai geras buvo. Sunkiai dirbo, bet buvo gabus. Turėjo vienintelį sūnų, irgi Petrą, ir žmoną Oną. Vėliau buvo ištremtas į Vokietiją. Palaidotas senosiose Varėnos miesto kapinėse“.
Ona ir Petras Revinskai su anūke Jūrate (nuotr. iš A. Revinskienės šeimos albumo)
Daugiau prisiminimų apie tuometinę Varėną
J. Tamošiūnienė pasakoja: Į Varėną atvažiavom 1949 metais. Prieš tai gyvenom Senojoj Varėnoj, prie pat Merkio. Kai 1943 metais užėjo karas, mūsų namus subombardavo. Mama pasakojo, kad buvo liepos mėnuo. Sako: „Išėjau anksti ryte į tvartą išleist gyvulių, žiūriu – vokiški lėktuvai“. Kai sugriovė mūsų namus, tėvai pasistatė nuosavą namą Varėnoje, kur dabar stovi dviaukščiai Laisvės alėjoje.
Prie Jadvygos ir Aldonos, buvusių Švedaičių, tėvų namo Varėnoje, dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje. Antrame plane matyti jau pradėję kilti dviaukščiai daugiabučiai (nuotr. iš A. Čepulienės šeimos albumo)
Namas buvo ilgas, dviejų galų. Pusę namo mama buvo išnuomojusi elektros tinklams, ten buvo jų biuras. O iki pat senos gaisrinės buvo mūsų daržai. Paskui tėvai pasistatė pirtį ir beveik visi varėniškiai ateidavo pas mus praustis, nes Varėnoje dar nebuvo pirties. Penktadieniais prausdavosi vyrai, šeštadieniais – moterys. Ūkiškai gyvenom, turėjom ir ožkų, ir karvių, o pieną iš mūsų imdavo žydai.
Paskui, kai jau pradėjo tuos dviaukščius Vasario 16-osios gatvėj statyt, mama ten eidavo sargaut, kad kas statybinių medžiagų neišvogtų. Tėvas mūsų dirbo gyvulių supirkimo punkte už profesinės mokyklos. Vėliau mūsų namą nugriovė, valdžia davė sklypą Ligoninės gatvėj. Varėnoj tada buvo mažai gyventojų, čia apskritai nieko nebuvo, o dabar, žinokit, viskas visai kitaip – gražu, daug namų pristatyta. O dabartiniame miesto parke, prisimenu, veikė atrakcionų parkas, buvo pastatyta tokia kaip estrada, ten grodavo karinis dūdų orkestras, rinkdavosi jaunimas į šokius. Eidavom žiūrėt, kaip brolis mergas šokdina.
O šita didelė kombikormo aikštė, kur dabar drabužius pardavinėja, irgi buvo tuščia. Kai prasidėdavo ruduo, nuo tos rampos kareiviai kraudavo bulves, morkas, burokus, kopūstus, o mes, būdami dar vaikai, sėdėdavom po tais vagonais ir, kiek pribyra, – susirinkdavom. Kai paaugom, iškraudavom plytas, druską.
Maždaug 14-kos metų amžiaus Jadvyga Tamošiūnienė Varėnos Savanorių gatvėje. Už jos nugaros kairėje stovi tuometinė valdiška pirtis, dabar – laidojimo namai (nuotr. iš J. Tamošiūnienės šeimos albumo)
Berods, pirmojo pasaulinio karo metu prie trombos buvo geležinkelis pro Senąją Varėną į Alytų. Kai ėjau gal į pirmą klasę, į svečius buvo atvažiavusi pusseserė iš Donbaso, nuėjom prie trombos. Ten buvo tunelis ir tekėjo upė, o toks vyras, teisme dirbęs išieškotoju, sužinojo, kad kai tiesdavo geležinkelį, dėdavo kažkokio vertingo metalo. Tai jis ten ir pradėjo kasinėti. O mes ateidavom mažų žuvyčių gaudyt, tai jis, prisimenu, išsirengdavo ir mus gąsdindavo, apsirišęs galvą tokiu senoviniu rankšluosčiu.
Parke, kur „Merkio krašto“ redakcija ir tas žalias medinis namas, buvo įsikūrusi policija ir KGB būstinė. Visa teritorija buvo aptverta aukšta tvora. 1956 metais pradėjo gaudyti partizanus, prie Perlojos vyko dideli susišaudymai. Juos parsiveždavo į Varėną ir naktimis toje būstinėje sušaudydavo, mes viską girdėdavom. Netoli ten sodindavom bulves, o sykį mama davė man kašiką ir liepė parnešti bulvių. Su drauge Vanda nuėjom ir girdim, kad kažkas prie tos aukštos tvoros braška. O ten, pasirodo, vienas policininkas pasidarė tvoroje skylę ir iškišo savo organus. Tykiai prisėlinom arčiau ir su knaplium kaip dėjom... Tai tas policininkas net į ligoninę papuolė, nuskambėjo tada visa Varėna.
A. Čepulienė pasakoja: Iš pradžių visas gyvenimas vyko Senojoj Varėnoj, tik 1949 metais viskas pradėjo statytis Varėnoj. Priešais bažnyčią stovėjo maisto parduotuvė, prekiavo audiniais. Bet nebuvo tokių parduotuvių, kaip yra dabar, kur gali visko nusipirkt. Reikėdavo viską patiems užsiaugint. Nebūdavo parduotuvėj nei kokių žirnelių, nei majonezo, viską gaudavai po blatu. O kai išdygo mūrai, centre atsirado buitinis – ten buvo batų taisykla, siuvykla, kirpykla. O kai miestas pradėjo vystytis, lentpjūvę iškėlė į Senąją Varėną.
Kai atsikėlėm gyvent į dabartinę Ligoninės gatvę, ligoninė jau stovėjo. Paskui pastatė polikliniką, už poliklinikos padarė greitąją, o kur dabar renkasi neįgalieji, buvo infekcinė ligoninė. Galima sakyt, kad Varėną pastatė vyr. gydytojo Černiausko ir rajono vykdomojo komiteto pirmininko Voronecko iniciatyva. Jie draugai buvo. Šiaip jau Voroneckas geras žmogus buvo, žiūrėjo Varėnos. O visos statybos prasidėjo, kai Matuizose atsirado plytinė. Tada jau ir Varėna suklestėjo. Namus statė varėniškis Tadas Prieskienis. Ir mums jis namą Ligoninės gatvėj pastatė.
Vaikystėje pagrindinis užsiėmimas ir pramoga būdavo grybaut ir uogaut, nes buvom didelė šeima ir reikėjo kažkaip išsilaikyt. Baravykus rinkdavom du kartus per dieną. Eidavom į mokyklą, tai už grybus ir uogas turėdavom nusipirkt knygų, uniformą, portfelius, nes tėvai neįstengė. Bet valgyt visada turėjom, o jau su drabužiais buvo labai sunku. Grybų supirktuvių Varėnoj tada išvis nebuvo, reikėdavo vežt į Vilnių – dvi dienas grybaujam, o trečią vežam į sostinę ir parduodam. Greitai nupirkdavo. Tėvai grybus džiovindavo, tai maišais veždavom. Žiemą rinkdavom dar nesubrendusius kankorėžius, juos irgi supirkdavo.
Dabar gyvename labai gerai, dabar pats geriausias laikas, kad tik karo nebūtų...