Kaip ir kasmet, Simajudas į jaukią medinę 1880 metais statytą bažnytėlę gausiai sukvietė tikinčiuosius ne tik iš visos parapijos, bet ir iš svetur. Šiais metais atlaidai buvo ypatingi, nes buvo paminėtos ir pirmosios Marcinkonių bažnyčios 255 metų bei dabartinės bažnyčios 145 metų sukaktys.
Iškilmingas šv. Mišias aukojo Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, parapijos klebonas kunigas Bronius Krakevičius ir kunigas Xavier Pollart OP. Liturgijos metu skambėjo gražiuosius medinės bažnytėlės skliautus drebinusio, širdis virpinusio choro „Veritas“ (meno vadovė ir dirigentė Vita Liaudanskaitė–Vaitkevičienė) giesmės.
Šventė buvo dvasinga, kupina jautrių akcentų – atlaidų metu širdis palietė gilios ir prasmingos vyskupo Arūno Poniškaičio mintys apie tik-rąją atlaidų prasmę ir mokėjimą juos švęsti – susiburti bendrystėje šeimas, gimines, draugus, kaimynus. Buvo prisiminta Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado gyvenimo istorija bei ilgametės gražios Marcinkonyse švenčiamo Simajudo tradicijos. Homilijoje vyskupas kalbėjo apie bažnyčią ir parapiją globojančius šventuosius Simoną ir Judą Tadą, kurie buvo vieni iš dvylikos Jėzaus pasirinktų apaštalų. Šv. Simonas (I a.) evangelistų dar vadinamas kanaaniečiu arba zelotu (taip vadindavo vienos žydų sektos narius, kuriai Simonas priklausė iki buvo Kristaus pašauktas). Jis buvo vienas iš dvylikos pirmųjų Kristaus mokinių. Šv. Judas (Tadas) laikomas šv. Jokūbo Jaunesniojo broliu. Jis yra patekusių į beviltišką padėtį globėjas. Judui (Tadui) priskiriamas Judo laiškas, parašytas apie 80-uosius metus. Šventieji apaštalai, atsiliepę į Kristaus kvietimą, apaštalavo Sirijoje, Mesopotamijoje, Persijoje. Pagal legendą abu apaštalai buvo rasti nukankini: Judas – su kuoka, Simonas – su pjūklu. ,,Šie apaštalai savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia gerbti ir mylėti savo artimą. Nes Dievo meilė ir artimo meilė, mokėjimas priimti kitą žmogų, sutarti su kitu žmogumi tai vienas svarbiausių Dievo įstatymų. Mes taip pat esam pašaukti, kad savo talentus ir jėgas naudotume ne tam, kad kankintume, bet tam, kad dirbtume ir kad darbas atneštų gerų vaisių.
Nors apie šiuos apaštalus žinome nedaug, bet Judo Tado šaukiamės tada, kai būna ypač sunki situacija. Jis savo malda, savo pavyzdžiu kviečia atgaivinti viltį, kuri yra viena iš dieviškų dorybių. Supraskime maldos reikšmę ir tai, kad Dievas visada girdi mūsų maldą, kuri yra vilties pamatas. Jeigu kartais ištinka sudėtingos ar skaudžios situacijos, kurių negalime išspręsti, skauda širdį – vis tiek atsiremkime į Dievą, į jo gailestingumą, pasitikėkime. Jis yra mūsų atrama ir stiprybė. Tad, užtariant šventiesiems Simonui ir Judui Tadui, mūsų tikėjimas, viltis ir meilė tebūna tvirti“, - linkėjo vyskupas.
Po šv. Mišių aplink bažnyčią nusidriekė iškilminga bažnytinė procesija.
Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius dėkojo vyskupui Arūnui Poniškaičiui, svečiui kunigui Xavier Pollart OP ir parapijiečiams už bendrą maldą, chorui – už nuostabias giesmes, kurios buvo tarsi šviežio oro gūsis Marcinkonyse tradicinių atlaidų metu, pasidžiaugė gražiomis parapijos bendruomenės iniciatyvomis, kurios telkia ir vienija.
Marcinkoniškiai dėkojo vyskupui A. Poniškaičiui bei chorui ,,Veritas“ už sukurtą ypatingą, virš kasdienybės pakylėjusią atlaidų dieną; Birutė Šilanskienė visų parapijiečių vardu padėkojo ir įteikė gėlių vyskupui, o Danutė Ramaškienė padėkojo ir dovanų įteikė chorui.
Gera matyti, kad gimtojo Marcinkonių kaimo žmonės tebepuoselėja tradicijas. Po šv. Mišių visi susirinko šalia bažnyčios pasivaišinti ir smagiai pabendrauti agapėje. Visiems susirinkusiems gražias dzūkiškas dainas atliko Marcinkonų folkloro ansamb-lio dainininkės.
Vyriausios kartos marcinkoniškiai dar atsimena, kad praeityje Marcinkonyse švęsdavo po kiekvienų atlaidų. Pasak senolių, Marcinkonių ir aplinkiniuose kaimuose Simajudui pjaudavo avį ar baroną, kepdavo duoną, virdavo šaltanosius, šusdavo grikius. Tai, ką Dievas duodavo užauginti, aukodavo ne tik bažnyčiai, bet ir elgetoms. Per Simajudą kaime vykdavo rudens gėrybių ir amatų jomarkai. Dzūkiškas Simajudo turgelis veikė ir dabar. Čia buvo galima įsigyti Varėnos krašto bitučių medaus ir dzūkiškų patiekalų.
Didžiausią Marcinkonių bažnyčios ir parapijos šventę – globėjų Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado titulinius atlaidus – kaip prasmingą dovaną paveldėjome iš savo prosenelių, kurie čia daugiau kaip du šimtus metų meldėsi, puoselėjo bažnyčią ir tradicijas. Reikia, kad tradiciją tęstų bei savo vaikams perduotų ir patys jauniausi marcinkoniškiai.
Autorės ir Evaldo Mankevičiaus nuotr.