Varėna ir jos apylinkės 1939 metais laikraštyje „Lietuvos žinios“
Kai pašėlę perkūno trenksmai kiek aprimo ir lietus liovėsi pylęs, išsistūmiau iš patiltės sunkiai apkrautą dviratį ir nulytu plentu tuoj pasinešiau Perlojos link. Deja, neilgai man teko važiuoti, nedaug tegalėjau gėrėtis paplentėj augančiomis tankiomis pušaitėmis – lietus vėl ėmė dulkti, netrukus ir pliaupti. Beregint mane permerkė. Nutariau užsukti pas kokį nors dzūką ūkininką išsidžiovinti drabužių ir palaukti, kol lietus nustos. Bet, kaip tyčia, nematyti nė vienos sodybos – vis tie kvapūs pušynai ir pušynai. Tik gerai pavažiavęs, išvydau atokiau plento kairiame šone šiaudiniu stogu pirkią. Smėlėtu keliuku drąsiai pasukau į ją dviratį. Atsidūriau dideliam kieme. Jo vidury – šulinio svirtis, vienam krašte – apgriuvęs svirnas, kitam – geresnė daržinė. Ir visi tie trobesiai šiaudiniais dangčiais, kurių Lietuvoje tiek daug, kurie net su skurdo atspalviu. Malonūs dzūkai tuoj mane įsileido į vidų.
– Labas, – linksmai tariau septynių galvų šeimai. – Neišsigąskit manęs. Pranciškaus batais, vis tiek esu šios žemės maitintojos gyventojas. Lietus užklupo bekeliaujant, taigi ir užvažiavau pasislėpti.
Trys paaugliai vaikai, suvirtę lovoje, ir vienas dar visai mažylis, bailiai spokso į mano keistus kelioninius drabužius, o dzūkai šypsosi.
– Tai ar iš toli, ponas? – klausia mane šeimos tėvas, nesenas, surembėjusių pirštų vyras.
– Iš tolokai. Jau padariau per tūkstantį kilometrų kelio. Vykstu iš pat Šiaulių.
– Tai, dzievuliau, – nustebo dzūkė, kuri, supdama po balkiu pakabintą lopšį, kažką siuvo. – O kur gi tamsta važiuoji?
– Aplink Lietuvą! Esu mokytojas, noriu iš paties gyvenimo pažinti savo kraštą, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena.
– Įdomu, įdomu, bet toks ilgas kelias, – stebėjosi žmonės. – Tokias keliones tik mokyti daro.
– Smagu keliauti, bet kai pabiūra oras, tai nekaip. Štai, išvažiuojant iš Merkinės, rodos, gražu buvo. Tačiau kaip ims niauktis, žaibuoti! Triskart prie pat manęs trenkė į plentą, ketvirtą sykį mano akivaizdoje suaižė pušį, uždegė tolumoj daržinę ir netrukus pradėjo lyti. Toliau dviračiu važiuoti pabojau – o ką – ims ir nuplieks! Palindau po tiltu. Kai visa aprimo, vėl tęsiau kelionę. Tik naujai prasidėjęs lietus mane vėl užvijo į pastogę, šį sykį jau pas jus.
– Dzieve tu mano, važiuoja žmogus vargo ieškoti, – pareiškė simpatiška dzūkė. – Aš, tamstos dėta, mieste sėdėtau.
– Blogam orui esant, ir aš taip pagalvoju. Bet kai tik saulutė šypteli, ir mano dvasia ima šypsotis, užmiršdama viską.
– Ponas, matyt, linksmas. Cik tos musės bjaurybės neduoda ramybės. Pas mus nuolat šilta, nes džioviname grybus.
– Tai ką, žiemai atsargą taisote?
– Cik ne sau, kitiems, – paaiškino dzūkas. – Sunku čia gyventi, reikia pinigų, o iš žemės maža jų tegali paimti. Čia pademarklinijy beveik visur prastos, smėlingos dirvos; užtat daug pušynų ir reta gyventojų. Štai, aš pats skaitytaus nemažas ūkininkas, nes turiu 30 ha, bet išlaikau tik tris karves ir vieną arklį. Mano kaimynas turi 20 ha ir teišlaiko dvi karves. Keista, bet taip yra. Žemė per daug lengva, gerai auga bulvės ir šiaip taip žieminiai javai, o vasarojus ir dobilai kone visai neauga, ypač šiais metais, kai iš pavasario trūko lietaus. Visi sėjame daug lubino ir jį apariame trąšai.
– Bet juk laikraščiai rašė, kad šiemet mažiau pirks žieminių javų, – įsiterpiau aš.
– Dėl to mums dar blogiau, – tęsė šnekus dzūkas. – Į pieno ūkį persimest mes negalim, nes neturim ganyk-lų (?) ir pašaro, paukščių ūkis taipgi neįmanomas (?), tad telieka žieminiai javai, bulvės, bekonai ir gana pelninga, nors, tiesa, laikinė sritis, grybai, uogos, įvairios vaistažolės. Mes terenkam grybus. Su bekonais klojas nekaip, bulvių neturim kur iškišti – jei bent į kokią mūsų apylinkėj įsteigtą spirito varyklą, o su rugių ir kviečių pirkimu, mums rodos, reikėtų taip padaryti: kadangi pademarklinijy pas mus jie dar įauga, tai iš mūsų turėtų jų daugiau, negu iš kitų vietų, ir pirkti. Su vasarojumi galėtų būc priešingai.
– Na, o kaip sekas rinkti grybus, – paklausiau nuoširdųjį dzūką.
– Pusė bėdos. Miškų čia aplinkui daug; va, ir aš pats ir mano kaimynai turi jų savo žemėje po kelis ha. Nors, tiesa, tai pušynai, tačiau grybai, jei cik nesausa vasara, gausiai dygsta. Anksti rytą išeinam keliese ir renkam, paskiau krepšiais nešame į džiovyklas ir parduodame. Gauname už žalių grybų 1 kg maždaug 50 ct. Kai kurie, pavyzdžiui aš, turi neblogas krosnis ir džiovina juos namie. Trunka tai kelias dienas. Reikia juos nuvalyti, dažnai pavartyti, surūšiuoti. Darbo, tiesa, ne maža, bei ir kaina nebloga: už švarių džiovintų grybų 1 kg tos pačios džiovyklos moka iki 8 Lt.
Tuo metu senutė dzūkė pasistojo ant suoliuko ir ėmė vartyti ir žiūrinėti ant didelės duoninės krosnies džiovinamus grybus.
– O kažin kaip veikia grybų džiovykla, vadinamasis fabrikas Merkinėje, – pasiteiravau.
– Prieš trejus metus vos nesubankrucijo, bet dabar, perėjęs į kitas rankas, atsigavo, – pareiškė dzūkas. – Išmūrijo dzidelius mūrus, įrengė modernias krosnis, tačiau vos pajėgė konkuruoti su kitomis daug paprastesnėmis džiovyklomis. Tai daugiausia žydų sezono metu kur nors miške pastatytos medinės būdos, kurios nesudėtingais įrengimais nė kiek neblogiau džiovindavo grybus už Merkinės moderniąją džiovyklą. Cik dabar ir mums pasunkėjo grybų biznis, nes ne per seniai dėl kažkokių priežasčių išdegė daug privataus ir valstybinio miško – per tūkstantį ha. Bet esame taupūs, taigi sezono metu, uždirbdami kasdien po kelis litus šiek tiek smulkioms išlaidoms susirenkam.
Prasivėrė pirkios durys, ir į vidų įėjo visai perlytas vienmarškinis jaunas vaikinas nešinas pilną krepšį grybų. Susipažinom.
– Tai ką, – sulijo?
– Taip jau dažnai pasitaiko; mat, žmogus skubinies, kad kiti pirm tavęs nenurinktų, o tat ne naujiena.
– Tai tą krepšį irgi patys džiovinsit? – pasiteiravau vėl.
– Jei tik kam įmanoma, taip geriausia. Mat, anksčiau kai kurios džiovyklos iš karto pinigų nemokėdavo – prašydavo palaukt iki sudžiovinimo. Bet kai viena džiovykla negražiai pasielgė, mes dabar bijom ir dėl to tuoj reikalaujam už savo prekes pinigų. Ji suėmė daugybę grybų už raščiukus, o pinigus sakėsi vėliau pagal juos išmokėsianti. Žmonės laukė vieną mėnesį, laukė kitą, pasibaigė jau ir grybų sezonas, pagaliau praėjo metai, o pinigų vis tos džiovyklos savininkė neprisiunčia. Cik neseniai, baigiantis antriems metams, vienas kitas pradėjo jų gauti. Žmonės pyksta, kad vilkinami tie jų keliolika litų, dėl kurių reikėjo nemažai prilankstyti nugarkaulį.
Lietus ėmė tilti, nors dangus dar vis buvo apsiniaukęs, ir vėjas puldinėjo į visas puses, tarsi davatka kryžkelėje į kelis atlaidus.
– Štai, kartu su grybais ir aš išdžiūvau! Lauke, nors ir rugpjūčio antra savaitė, palijo, kaip rudenį. Gerai, nedulkės man kelias iki pat Alytaus, – pasijuokiau aš.
– O nieko, – pastebėjo dzūkai. – Pas mus daug smėlio, dėl to gali be pertrūkio lyti kelias dienas, o kelias vis tiek greit sausas.
Išbuvęs didelėje, bet paprastoje nuoširdžių dzūkų troboje kone tris valandas, dar apie daug ką pasikalbėjęs ir pasiklausęs jų nuomonės, atsisveikinau ir išvykau toliau. Važiuodamas kilsnotu, kvapiais pušynais apaugusiu prieškariniu mažai tenaudojamu Merkinės Varėnos plentu ir gėrėdamasis gražiais Dainavos šalies reginiais, neabejojau, kad dar ne kartą teks užsukti į panašias šiaudastoges gryteles, kad dar ne sykį teks pasiklausyti jose švelnios širdies ir guvaus proto tylių žodžių.
(„Lietuvos žinios“, 1939.IX.7, Nr. 203; šio laikraščio numerį redakcijai pristatė varėniškis Gediminas Jakavonis)