Juozapas Čaplikas gimė 1876 m. sausio 8 d. (20) d. Vilniaus gubernijoje, Trakų apskrityje, Merkinės valsčiuje, Samūniškių kaime.
Kunigas Juozapas Čaplikas-Šimtakojis (1876–1961). Nuotrauka iš Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyvo
1880 m. tėvas Petras Čaplikas, susidėjęs dar su keliais lietuviais ūkininkais, įsigijo Ryliškių dvaro (Merkinės valsč.) žemių. Apie 1883 m. Juozukas su tėvais persikėlė į Ryliškių kaimą, kur prabėgo jo vaikystė. Pirmąsias žinias ir gimtosios kalbos pamokas gavo šeimoje, nes tėvas buvo apsišvietęs žmogus, net 16 metų buvo renkamas Merkinės valsčiaus viršaičiu. Vėliau mokėsi pas kaimo daraktorių, paskui Merkinės valdiškoje pradinėje mokykloje. 1893 m. baigė Suvalkų gimnazijos 4 klases. Be gimtosios lietuvių, mokėjo rusų ir lenkų kalbas, susikalbėdavo ir žydiškai. 1895 m. rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją (šventimai suteikti 1899 m. liepos 4 d.), kur besimokydamas sutiko lietuvius iš Aukštaitijos, Suvalkijos ir Žemaitijos, susipažino su tų kraštų tarmėmis, papročiais. Čia jaunasis klierikas Juozapas Čaplikas suprato ir įsisąmonino, kad jis yra dzūkas iš gražaus Dainavos krašto, kur daug puikių dainų ir pasakų, legendų ir padavimų. Vasaros atostogų metu keliavo ir užrašinėjo dzūkiškas dainas.
Juozapas Čaplikas XIX a. pabaigoje Merkinės apylinkėse užrašė 102 dainas. Taip kaupėsi būsimoji jo knyga, kuri 1899 m. J. Šimtakojo slapyvardžiu buvo išleista Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandore, pavadinta „Trakiečių dzūkų dainos, užrašytos Merkinės apylinkėje XIX a. pabaigoje“. Šis rinkinys ir tapo pirmąja dzūkų dainų publikacija.
Kun. Juozapo Čapliko-Šimtakojo parengta ir 1899 m. išleista liaudies dainų rinktinė
Ir nors rinkinyje neįamžintos dainininkų pavardės, aplankytų kaimų pavadinimai, tačiau ši knyga atspindi bent nedidelę Merkinės krašto liaudies dainų repertuaro dalį. Autentiškumo suteikia išlaikytos tekstų užrašymuose dzūkų tarmės ypatybės. Kun. Juozapo Čapliko knyga, patekusi į 1907 m. įsteigtą Vilniuje „Lietuvių mokslo draugiją“, tapo leng-vai prieinama mokslininkams. Ja naudojosi daugelis žymių lietuvių bei pasaulio kalbininkų ir tautosakininkų: Jonas Basanavičius, Vincas Mickevičius-Krėvė, Antanas Smetona, suomis A. R. Niemis, latvis Eduardas Volteris, vokietis A. Becembergeris ir kiti.
Kai dar mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, Juozapas Čaplikas iš Seinų gaudavo draudžiamos lietuviškos spaudos, o kunigaudamas ir pats ją platino.
Kun. Juozapas Čaplikas sielovados darbą dirbo įvairiose parapijose: 1899–1900 m. Žiežmarių, 1900–1902 m. Valkininkų, 1902–1905 m. Yvijos (Ašmenos apskr.) parapijų vikaras; 1903 m. Sidros (Gardino apskr.), 1903–1910 m. Perlojos, 1910–1913 m. Darsūniškio, 1913–1915 m. Videniškių parapijų klebonas. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915–1918 m. buvo evakuacijoje Rusijoje. 1918–1920 m. įsteigė Ryliškių parapiją. 1920–1929 m. Dusmenų, 1929–1948 m. Kazokiškių parapijų klebonas. 1948–1955 m. kentėjo Sibiro lageriuose, 1955–1956 m. Babriškių (Varėnos raj.) parapijos klebonas, 1956–1959 m. Vieverių (Prienų r.), 1959–1961 m. Akmens (Varėnos r.) parapijų klebonas.
Kun. Juozapas Čaplikas Žiežmariuose sužadino lietuvybę, Valkininkuose broliškai bendravo su kunigu Kolu, Perlojoje ruošė „daraktorius“. Klebonaudamas Perlojoje suorganizavo būsimoms nelegalioms mokytojoms kursus: pats jas mokė ir siųsdavo į kaimus mokyti vaikų lietuviško rašto.
Apie kunigo Juozapo Čapliko švietėjišką veiklą byloja ir tokia žinutė ano meto spaudoje: „Rugpjūčio 1 dieną atsisveikinome su gerbiamuoju ir mylimuoju mūsų parapijos klebonu kun. Čapliku. Žmonės lydėjo jį su ašaromis, nes buvo ko ašaroti. Kun. Čaplikas pastatė puikią kleboniją ir pradėjo mūryti naują bažnyčią. Šviesa parapijoje pakilo, dora sustiprėjo. Ačiū gerb. klebonui, ateina 20 egz. laikraščių, daugiau 100 žmonių prisirašė prie „Šv. Kazimiero Draugijos“ ir inkurta „Blaivybės“ draugija. Lydėdami savo numylėtąjį kleboną, tariame jam nuoširdų „ačiū“ ir linkime jam visokių Dievo malonių, kad ir kitoje parapijoje galėtų taip pasekmingai darbuotis“.(„Spindulys“ 1910, Nr. 18).
Pirmojo pasaulinio karo metais, brolvaikio karininko Juliaus Čapliko paragintas, pasitraukė į Rusiją, bet vėliau gailėjosi jo paklausęs... Sugrįžęs į tėviškę, 1918 m. Ryliškiuose organizavo koplyčios pastatymą, rūpinosi parapijos įsteigimu. Nuo 1920 m. Dusmenų parapijos klebonas, o 1929 m. paskirtas klebonu į sulenkintą Kazokiškių (Trakų apskr.) parapiją. Vyskupo nurodymu Kazokiškio bažnyčioje įvedė ir lietuviškas pridėtines pamaldas. Kazokiškėse išdekoravo bažnyčios vidų, pastatė varpinę, įsteigė naujas kapines. Pokario metais sulenkinti lietuviai ėmė skųsti kun. J. Čapliką, ir 1949 m. dėl nepalankumo sovietinei valdžiai buvo areštuotas bei nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio. Dėl ligos ir senatvės paleistas 1954 m. grįžo į Lietuvą. 1955 m. paskirtas Babriškių (Varėnos r.) klebonu. 1956–1959 m. – Vievio parapijoje altaristas. Vyskupas Teofilis Matulionis 1956 m. suteikė jam garbės kanauninko titulą. Nuo 1959 m. iki mirties – Akmens parapijos klebonas. 1961 m. gegužės 27 d. prieš atlaidus apsinuodijo suvalgęs žuvų konservų ir 28 d. mirė. Palaidotas Akmens kaimo bažnyčios šventoriuje. Sovietinė spauda apie jį atsiliepė nepalankiai.
1996 m. gegužės 10–16 d. Lietuvos Krikščionių demokratų partijos laikraštyje „Apžvalga“ Nr. 19 (275) buvo išspausdintas straipsnis apie kun. Juozapą Čapliką. Straipsniui buvo panaudoti paties kunigo atsiminimai, kuriuos išsaugojo jo sūnėnas Kazimieras Čaplikas.
Mano tėvas 1880-ais metais pardavė ūkį Samūniškių kaime ir pirko pustrečio valako žemės Ryliškių dvare. Šis tuomet priklausė ponui Šachnai, kuris gyveno kažkur kitur; dvarą buvo išnuomojęs Stumbrauskui. Ryliškių dvarą pirko susidėję trise: tėvas, Bloznelis ir Dundys. Vėliau Dundys savo dalį perleido Jankauskui. Dvare buvo 7,5 valako žemės. Dvarvietė su daržu, sodu teko Blozneliams. Tėvas su mano broliu Petru pasistatė namus savo sklype ir čia gyveno. Iš čia aš vaikščiojau į Merkinės mokyklą, o vėliau per Seirijus ir Seinus važiuodavau mokytis į Suvalkų vyrų gimnaziją. Ją baigęs įstojau į Vilniaus kunigų seminariją, o po jos gavau vikaro vietą Varėnoje.
1907 ar 1908 metais man netikėtai pranešė, kad tėvas, įkritęs į rūsį, smarkiai susitrenkė – vos gyvas, kviečia testamentui. Nuvykęs į tėviškę sužinojau, kad mano broliams Jurgiui ir Petrui paskyrė po valaką, o man pusvalakį žemės. Jurgis savo valaką paėmė rytinėje dalyje, o Petras priešingoje – vakarinėje pusėje, mano pusvalakis liko viduryje. Man paveldėta žemė buvo nereikalinga, pasiūliau tėvui ir broliams ant jos pastatyti Čaplikų šeimos koplyčią. Mano pasiūlymui visi pritarė. Galvojau, kad kada nors rasis ir koks kunigas, kuris panorės čia gyventi, tai galės ir ta žeme naudotis.
Apie 1910 metus padavėm rusų valdžiai prašymą, kad leistų pasistatyti Ryliškiuose Čaplikų šeimos mūrinę koplyčią. Bet rusų valdžia prašymą vėlino, klausimo iki pat karo neišsprendė. Karui prasidėjus, koplyčios statyba savaime atkrito. Užėjus vokiečiams pasitraukiau į Rusijos gilumą. Grįžau į Lietuvą su kitais jos tremtiniais 1918 metais. Vyskupas į parapiją kol kas neskyrė, tad grįžau į savo tėviškę pas brolius. Čia ir kilo mintis vėl užsiimti koplyčios statymo reikalais. Be to, buvo dar ir kitų svarbių priežasčių.
Dar prieš karą Nemunaityje klebonas kun. Feliksas Baltuška pastatė geltonų plytų bažnyčią. Senoji medinė liko stovėti šventoriuje. Ja susidomėjo Pieriškių dvarponis Deginevičius, nupirkęs pastatė ant savo žemės. Paskui, iš Vilniaus vyskupo išsirūpinęs kunigą, pradėjo kurti parapiją. Kadangi šios parapijos sumanytojai ir jos steigėjai buvo lenkai: Deginevičius, Karčiauskas ir kiti, tai ir parapija buvo organizuojama lenkiška dvasia. O tai buvo 1918 metai, kada jau sklido Vilsono tautinio apsisprendimo šūkiai. Lenkų dvarponiai, ketindami Lietuvą pajungti Lenkijai, pradėjo net ir mano tėviškės apylinkėse skleisti lenkišką orientaciją.
Pieriškių bažnyčia gavo sulenkėjusį kunigą Dabulevičių, kilusį iš Simno. Nors ir mokėjo lietuviškai, pamaldas laikė lietuvių kalba, tačiau organizavo lenkiškas draugijas, kurių nariai nešiodavo lenkiškas emblemas. Net ir lietuviško Druskininkų kaimo jaunimas pradėjo vaikščioti nebe Vytimi, bet baltu ereliu pasikaišęs. Sąmoningiems lietuviams tai nepatiko. Kuomet 1918-ais metais grįžo iš Rusijos lietuvių inteligentai, pradėjo rastis lietuviška veikla, visai priešinga tai, kuri sklido iš Pieriškių.
Man gyvenant tėviškėje buvo neparanku eiti mišioms į lenkuojančią Pieriškių bažnyčią. Kadangi vyskupas vis dar nedavė man parapijos, tai ir vėl giminėms iškėliau klausimą dėl Ryliškių koplyčios statybos. Dabar leidimo nereikėjo, tai greitai sutarus, padedant broliams ir giminėms, pastačiau ant savo pusvalakio nedidelę medinę 7x7 metrų dydžio koplyčią. Kai ją reikėjo pašventinti, galvojome, kokį šventąjį parinkti globėju. Kadangi kaimynų parapijose buvo vyriški vardai, tai apsistojome ties moterišku – Šv. Monikos vardu. Ji buvo pavyzdinga moteris, našlė, motina. Be to, ir viena sesuo buvo Monika. Vėlyvą rudenį pašventinus koplyčią, čia pradėjau laikyti pamaldas.
Atėjo 1919 metų pavasaris. Vilnių užėmė lenkai, jie įsitvirtino ir Merkinėje. Mano kaimo ir jo apylinkių lietuviai nusistatė prieš lenkus, nutarė padėti Lietuvos kariuomenei. Apsisprendė gintis, susitelkė į būrį. Taip atsirado Ryliškių šauliai, kuriems vadovavo mano brolis Jurgis. Apie jį ir šaulius pradėjo telktis ir kiti lietuviai. Siekimas laisvo, doro ir ramaus gyvenimo plito visoje apylinkėje. Prie to prisidėjo ir pirmoji, nors nedidelė Ryliškių šventovė – Šv. Monikos bažnyčia.
1896 m. „Amerikos lietuvių susivienijimas“ Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėjo leisti lietuvišką laikraštį „Tėvynė“. Jame būdavo kun. Juozapo Čapliko, slapyvardžiu Juozas Šimtakojis, straipsnių. Jis savo pastebėjimus paskelbė 1901 m. laikraštyje „Tėvynė“, per tris numerius“ Nr.44–46.
Leidinio „Merkio kraštas“ skaitytojams pateikiamas tautosakos rinkėjo ir skelbėjo kun. Juozapo Čapliko XX a. pradžios „Ryliškių sodžiaus aprašymo“ tekstas (stilistika neredaguota – G. L.). Tai labai įdomus ir išsamus to laikmečio kaimiečių gyvenimo, jų buities pastebėjimai.
Bus daugiau