Kaip čia trumpai papasakoti apie tai, ko negalėjai kalbėti visą gyvenimą? Portretų galerija!.. Taip, nuo pat vaikystės dažnai ir netikėtai susidurdavau su įvairiausiais portretais.
Augdamas Kasiulkaimiukuose, lankiau Kasiulkų pradinę mokyklą, kurios labai pasiilgdavau per atostogas, o ji buvo įkurta mediniame negyvenamos sodybos name, kur aš per ketverius mokslo metus įsiminiau tik vieną vienintelę datą, susijusią su šiurpiu 1953 metų įvykiu – diena, kai po pamokų kažkas vinimi išdūrė Stalino portreto akis.
Kai kažkuris vaikas tą port-retą pamatė ir mes visi supratom, kur jis ten žvilgčioja, klasėje suspengė tyla: mokytojas pabalo, norėjo sėstis, bet atsirėmė į sieną.
Tačiau taip ir liko neaišku, kodėl šis įvykis, baugiai aptartas suaugusiųjų ir vaikų, išblėso be tardymų, apklausų ir be rezultato – gal buvo nuslėptas nuo valdžios? Tik mes, gretimų kaimų vaikai, taip staigiai įtraukti į politiką, patys su tėvais ir tarpusavyje išsiaiškinome, kad tai padarė pavyzdingiausias ir mylimiausias mokinys, turtuolio vaikas Viktoras Petrauskas, gyvenęs netoliese: visą žiemą matėme pliko lauko kelyje įšalusį moskvičių, kuriuo tėvas retkarčiais parvažiuodavo iš Kauno aplankyti savo gražuolio sūnaus ir smulkutės, visą didžiulę sodybą neįtikėtinai išlaikančios žmonos.
Po poros dienų virš lentos, gal kiek aukščiau, vėl blizgėjo Stalino portretas, ir vaikai, tarsi netyčiomis nuėję pažvelgti iš šono, įsitikino, kad akys sveikos. Taigi nieko nebuvo.
O mes, šeimos vaikai, nors ir labai išdykę, bet vis dėlto prieš miegą kalbantys poterius, ankštoje pirkioje gal net dažniau glaustydavomės prie mamos, galima sakyti, prie nedidelio Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslėlio, kabančio šalia lango – vis toje pačioje vietoje ant sienos, kasmet prieš Kūčias perklijuojamos naujais „Tiesos“ laikraščiais.
Kas čia aiškiai prisimins, kaip Paliepių vidurinėje mokykloje (Ilgižių apylinkėje) nejučiomis Chruščiovo portretą pakeitė Brežnevas, kai mūsų nedomino nei vienas, nei kitas, nei Leninas, pagaliau nei Moralinis komunizmo statytojo kodeksas, išrašytas koridoriuje didelėmis raidėmis ant atskirų pasiaurintų skydų, kiek primenančių laikraščio skiltis. Kas kita – Salomėja Nėris, jos languota suknelė, ir Petras Cvirka, jo berniokiška šypsena! Gražiai skambėjo netgi „Bolševiko kelias“ ir „Tarybinis pavasaris“ ar žodžiai iš apsakymo „Brolybės sėkla“ – „Jus priglaus motina Rusija“; o jei kartais per garsiai, tai taip reikėjo. Tik retkarčiais kildavo išdykėliškas noras pasakyti draugams savo slaptą pastabą – kam nors skaitant šio apsakymo dialogą, vykstantį prie klijuojamo stendo, kai mokinukai sako: „Mes patys“, mirktelėjęs pratardavau: „Ne patys…“ Retsykiais ir paaiškindavau: „Gal vaikai nesveiki, kad patys karpytų žurnalus ir klijuotų stendą!..“ Jausmas, žinoma, būdavo išsišokėliškas: ar galima netikėti rašytoju?..
Vidurinysis mano brolis, nusipirkęs fotoaparatą „Smena“, daugybę kartų įvairiausiomis pozomis nupaveikslavo visą šeimą, kaimynus, taip pat ir vyriausiojo brolio draugą Algį Bertešką, kuris savaitgaliais, kartu su mumis ilgą kelią grįždamas iš bendrabučio, pusiaukelėje užeidavo pailsėti į mūsų namus, šnekėdavosi ką nors skaitydamas iki vėlumos, pažiūrėdavo pro langą į gūdžią tamsą ir toliau ramiausiai palinkdavo prie knygos; deja, visos šios nuotraukos išgelto ir neliko nė vienos; labiausiai jų pasigendu būtent dėl tuometinio savo idealo Algio, kuris, atrodė, žinojo viską, buvo stambus, drovus ir neapkentė gyvenime jokio melo.
Iš paauglystės lyg iš sapno iškyla paprastas murzinos Paliepių gatvės įvykis: mano pašnekinta nuostabi mergaitė, apsivilkusi šviesia suknele, sulėtina žingsnį ir netrukus visai sustoja, kai aš nuoširdžiai paklausiu, ką ji čia nešasi; ji neturi rankose nieko, tik dviem pirštais suspaudusi laiko virš kito delno mažą baltą vokelį su savo pačios nuotraukėle, kurią neša miestelio gale gyvenančiam vienišam seneliui…
Ariogalos vidurinėje mokykloje kartą kažkuris iš vyresniųjų mokinių, pažvelgęs į didelius TSKP CK narių portretus, išrikiuotus per visą sieną, pašaipiai pasakė, kad ten vieni seniai (vėliau ši replika pasigirsdavo dažnai), o kitas mokinys rimta mina pridūrė, kad šį komitetą turėtų sudaryti sąjunginių respublikų pirmieji partijos sekretoriai. Kitą kartą vienas grubių, bet patrauklių veido bruožų jaunuolis, tikras veltūzas, pamatęs koridoriuje ant palangės vartomą kažkokį didžiulį albumą, parodė Marytę Melnikaitę ir kaip paslaptį arčiau stovintiems mokiniams žvitriai pasakė, kad jos pavardė – Marija Melnikova, o ji pati buvo rusų diversantė. (Pasirodo, truputėlį suklydo: dabar jau žinome, kad jos pavardė – Melnik.) O mūsų mokykla kaip tik buvo M. Melnikaitės gatvėje.
Nežinau kodėl, bet nuo mažumės labiausiai mėgau piešti veidus, ilgainiui piešiau tik juos. Namuose krosnies anglis baltame lape brėždavo nepaprastai ryškią liniją, tačiau tepdavo pirštus, be to, negalėjai piešinių ilgai išsaugoti – kaip ir kieme sniego skulptūrų ar iš sniego blokų pastatytų ir suledėjusių namų su keletu ankštų kambarėlių. Tuos piešinius, kuriuose man brangiausias vis dėlto būdavo baltas popierius, mama rodydavo užėjusiam kaimynui, mane paragindama ir pabardama žodžiais: „Jei neparodysi, tai niekas ir nežinos.“
Svečias palinkęs būtinai pratardavo:
– Anglim?..
O šiaip dažniausiai piešdavau juodu pieštuku (iš spalvotųjų pieštukų rinkinių) ir per pertrauką rodydavau mergaitėms portretėlį, vis klausdamas: kas čia?.. Atpažinusios suklegėdavo: nupiešk mane, nupiešk mane… Kartais, žinoma, piešdavau ir berniukus, bet mergaitės geriau vertino mano meną.
Lengviausia buvo piešti Leniną, pakakdavo kelių brūkšnelių, bet įdomiau – Puškiną.
Vilniaus V. Kapsuko universitete per TSKP istorijos, politinės ekonomijos ar mokslinio komunizmo paskaitas dėstytojas privalėjo manyti, t. y. apsimesti manąs, kad mes jo klausomės, bet aš, pagaliau pasirinkęs ne dailę, o literatūrą (vien dėl šios dvejonės nestojęs metus į jokią aukštąją mokyklą – ramiai džiovinęs liepos rąstelius ir iš baltos minkštos medienos drožęs visokius niekus, dažniausiai žmonių galvas), universitete jau nepiešiau kaip anksčiau klasėje per pamokas – dabar auditorijoje skaičiau knygas. Tačiau argi retkarčiais pokštaudamas neparodysi, ką moki geriau už kitus? Stebindavau šalia ant ilgo suolo sėdinčias merginas, piešdamas iškart du Leninus – abiem rankom (geriau išeidavo veidas prieš veidą, nors, žinoma, vieno jų linija būdavo šiek tiek mėgėjiška). Mat visą gyvenimą rašiau dešine, o piešiau kaire, ir niekas nepajėgė tos mano kairiosios sudrausti; kadangi prieštaravimas nebuvo antagonistinis, tai rankos nesiblaškė ir visąlaik tarpusavyje sutarė. Kurso draugių paskatintas, pradėjau piešti (žinoma, tik kairiąja ranka, t. y. tinginiaujančia specialiste) Chruščiovą, Brežnevą, Antaną Sniečkų… Šie piešiniai, kaip ir minėtieji mokykliniai, turėjo tik menką humoro atspalvį, bet į juos vis dažniau pažvelgdavo vienas visuomet atsilapojęs juodbruvas studentas, vertas keleto atskirų žodelių. Jis buvo sulinkęs ilgaplaukis, pabrėžtinai paprastas, kiek panašus į dorą kaimietį: žavėjosi Lietuvos senove ir tiesiog kaip priekaištą mums cituodavo Maironį, šaipydamasis iš moderniosios poezijos, ypač iš S. Gedos, apie kurį drauge su dviem bendrakursiais (literatūros studentais!) respublikiniame laikraštyje parašė pareiškimą „Nereikia mums tokios poezijos“. Pats visur išlikdamas „ideologiškai švarus“, šis sumanus protėvių palikuonis kitus stūmė į avantiūras ir politines išdaigas (pavyzdžiui, muziejuje padiktavo man į atsiliepimų knygą įrašyti kažkokią antitarybinę citatą, naktį spruko nuo Gedimino kalno, milicininkams apsupus mus, Naujalio ir Maironio dainininkus, palikdamas ten išsigandusias merginas); šiaip jis prieš paradinę tvarką ir įsiėdusį dabarties blogį, kiek pastebėjome, labiausiai protestavo nuolatos atlapotais drabužiais. O tada auditorijoje šis maironininkas, prisėdęs šalia, ragino mane garsiųjų vadų portretus šaržuoti, bet aš nemačiau prasmės; mane labiau traukė šaržuoti jį patį. Politiniu požiūriu tramdžiau abi savo rankas – kaip tik tuo laiku studentai ėmė kartoti rašytojo K. Sajos žodžius „Nėra auditorijos be išdaviko“, pasakytus susitikime.
Tačiau tai buvo tik pokštai, nuotykiai, laisvalaikio pramanai.
Vyravo sunkios ir niūrios mintys: kasdienybėje, deja, nesivėrė tokie tikri dalykai kaip rimtose knygose.
Ir tada mano asmeniniame gyvenime atsirado ypatingas portretas.
Dar mokydamasis Ariogalos vidurinėje mokykloje, susipažinau su buvusiu politiniu kaliniu Baliu Davidavičiumi (palaidotas Prienuose). Balys, nuo pirmųjų susitikimų draugiškai įpratinęs mane jį vadinti vardu, padarė man didelę įtaką. Jis pačiu laiku kažkaip lengvai atkreipė mano dėmesį į F. Dostojevskį. (Vėliau jausdavau ir kartais kitiems pasakydavau, kad šis rašytojas pakeitė mano gyvenimą.) O dabar, pradėjęs Vilniuje studijas, „Vakarinių naujienų“ laikraštyje perskaičiau, kad kitą savaitę „Vasaros“ kino teatre bus rodomas filmas „Idiotas“, ir suvirpėjau; pirmąją dieną pirmajame seanse buvau pirmas žiūrovas, paskui pasirodė gal keturi senukai; laukdamas sudrebėjau, kad dėl žiūrovų stokos nerodys, bet rodė – atėjo dar dvi senutės, ir mes, keletas keistų, ne šio laiko žmonių, tuščiame kino teatre žiūrėjome pirmąją šio filmo seriją (antrosios apskritai nėra). Netgi universitete, atrodė, niekas šio rašytojo nelaikė kiek ypatingesniu: vos pradėdavau kuriam nors literatūros studentui kalbėti apie F. Dostojevskį ar jį cituoti, pašnekovas, kiek pasiklausęs, tuojau pat užgoždavo mane savomis kurio nors rusų rašytojo citatomis arba imdavo linksmai pasakoti, pavyzdžiui, apie aulinius Aksakovo batus.
Netikėtai kioske pamačiau ir nusipirkau žurnalą „Ogoniok“, kurio visą viršelį užėmė F. Dostojevskio portretas (dail. V. Perovas). Įsirėminau jį savadarbėmis medžio juostelėmis ir pasikabinau bendrabutyje virš lovos. Šio portreto beveik niekas neatpažindavo… Bet pačią pirmą dieną juo susidomėjo kambaryje kartu gyvenęs ir mano jau šiek tiek iš anksčiau pažįstamas ketvirtakursis studentas Bronius Radzevičius – net pakilo iš lovos, kurioje paprastai gulėdavo aukštielninkas, susidėjęs rankas už galvos.
Šio portreto dėka mes pradėjom šnekėtis kur kas atviriau. Netrukus Bronius paslapčiomis paskolino man F. Nietzschės knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“ (1938 m. lietuvišką leidimą), paprašęs niekam nerodyti, netgi kambario draugams; laikiau šią knygą megztinyje po čiužiniu, skaitydavau tik būdamas vienas.
Kadangi rašiau ir periodikoje gausiai spausdinau aforizmus, Bronius dažnai manęs klausinėdavo apie šio žanro ypatumus, apie paradoksus F. Dostojevskio ir F. Nietzschės kūryboje. Teigė pasitikrindamas: „Juk Zaratustra kalba aforizmais, taip?“ Aptardavom B. Pascalio, M. Montaigne’io sentencijas. Jis susidomėjo Senekos traktatais, ypač didžiuoju „Laiškai Lucilijui“. Tada aš jau verčiau antikos aforizmus (iš rusų kalbos) ir spausdinau juos įvairiuose žurnaluose. Bet labiausiai vis dėlto mus traukė egzistencializmas – karštų paradoksų vandenynas, plaunantis Tarybų Sąjungos politikos krantus, ypač aiškiaregis A. Camus (vienas iš garsiųjų F. Dostojevskio mokinių).
Bronius kažkodėl tikėjo manimi kaip literatu, šiuo požiūriu netgi nelauktai pagirdavo mane… tomis akimirkomis, kai girdavausi aš pats; pritarė mano savarankiškumui, nuošalumui, atsiskyrimui nuo girtaujančių studentų – savybėms, kurios buvo būdingos ir jam pačiam. Abu branginome vienatvę.
Domėjausi jaunu poetu Vidu Marcinkevičiumi, Broniaus (Radzevičiaus-red.) kurso draugu, ir kartais paklausdavau, apie ką jie pasišneka. O jeigu jau mano atsiminimuose suėjo Bronius ir Vidas, tiksliau sakant, jeigu mes priėjome prie jų portretų, čia laikas pasakyti, kad man ir gyvenime teko juos jaunus išvysti abu iškart. Kai bendrabutyje pasakodavau Broniui apie kylančias savo kurso įžymybes, tada jo kursą aš jau pažinojau – visą!.. Pirmąjį studijų rudenį netikėtai vienas atsidūriau tarp ketvirtakursių (trys pirmakursiai suspėjo iššokti iš pajudėjusio sunkvežimio) ir pasijutau laimingai patekęs į išprususių vyresnių žmonių būrį – Vilkaviškio rajono Keturvalakio kolūkio sandėliuose, vadovaujami daug kalbančio dėstytojo A. Girdenio, samstėme supelijusius pernykščius grūdus.
Nejučiomis artėdavau prie Vido. Nors liesoko sudėjimo ir lėtos kalbos, jis čia, tarp lituanistų, vis dėlto buvo didžiausias autoritetas, galintis taiklia replika atmušti ar pritildyti bet kurią įsismarkavusią merginą.
Po poros dienų čia dar atvyko ramus, delikatus, šiaip niekuo neišsiskiriantis studentas – jų kurso draugas B. Radzevičius. Netrukus jis natūraliai manęs paklausė, kaip aš jų būryje atsidūriau, ir man teko papasakoti tai, ką patys matė kiti talkininkai, tąkart sėdėję sunkvežimyje. Vėliau, gal po paros, kai Bronius (ketvirtakursis, tačiau dar nebuvęs joks literatas) prisiminė ir lyg tarp kitko būrelyje Vidui pasakė, kad „Literatūra ir menas“ išspausdino keletą jo eilėraščių, kuklus apdulkėjęs autorius, kaip man pasirodė, minutėlei sulaikė kvapą, paskui užsitęsusioje tyloje pratarė: „Tai gerai…“
Po darbo ar po vakarienės Vidas, Bronius, dar vienas kitas mielas retapėdis, pamoję man ranka, pasitraukdavo nuošalėn „pasišnekėti apie gyvenimą“ (Vido žodžiai), nors daugiau kalbėdavo apie literatūrą, didžiausią šviesulį S. Gedą ir kitus rašytojus, o apie tikrąjį gyvenimą garsiai ir pašaipiai visi sušnekdavo suklegėdavo tik vakarais su merginomis ant šieno: mes gulėdavome viename klojimo gale, o jos – kitame; atstumas nebuvo didelis, ir skardus mažakalbio Vido balsas jį įveikdavo lengvai, o Broniaus – gal niekad.
Kurso draugai, kambario draugai… Argi draugai?.. Retai kada pasitaiko vienas, o dažniausiai – nė vieno. Tai tik mandagi leksika. Prisimindavom F. Dostojevskio mintį apie prievartą gyventi kartu – gyventi, kasdien bendrauti, būti lygiam.
O aš visąlaik norėjau prilygti išprususiems bendraamžiams (ir kiek vyresniems): vėliau vis aplankydavau Vidą „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, kartą jį pasikviečiau į savo tėviškę – Kasiulkaimiukus.
Mąsliai, kartais šiek tiek virptelėdamas, Bronius kalbėdavo apie klasės ir suolo draugą – poetą ir kritiką Antaną Masionį (vaikystėje ir paauglystėje mes būname artimesni). Nelengva buvo suprasti jų santykius, ginčų ir džiaugsmų gaidas, bet Bronius pabrėždavo Antano apsiskaitymą, domėjimąsi skirtingais menais, mąstymo drąsą. Pats tai pastebėdavau įvairioje A. Masionio kūryboje, literatūrologiniuose darbuose, Vakarų kultūros apžvalgose, klausydamasis jo gyvo žodžio susitikimuose, ginčuose su jaunais rašytojais. Rimtas, kartais išvargęs veidas. Jo mintis slinkdavo kaip geležis. Bronius fragmentiškai, bet įdėmiai ir karštai atsakydavo į mano klausimus apie jo jaunystę.
Čia nė neminėčiau savo aforizmų, jeigu jie nors šiek tiek konkrečiau neparodytų tuometinio Broniaus požiūrio į gyvenimą, ypač į politiką. Kartą jis grįžo iš miesto ir, santūriai šypsodamasis, pacitavo mano aforizmą „Saulė nemato šešėlių“.
– Kur tik einu, vis apie tą tavo aforizmą galvoju…
Padėkojęs pasakiau, kad šis aforizmas vis dėlto nėra aštrus.
– Kokį turi aštresnį?
Pacitavau kitą: „Šalis, kurioje viskas gerai, yra nenormali.“
Bronius ilgai tylėjo, paskui pasakė:
– Čia svarbus tas žodis „yra“. Bet ana mintis meniškesnė… Juk kas antras trečias tavo aforizmas – politinis. Pavyzdžiui: „Švelniava!“, “Medaliai apsaugo nuo kulkų.” Arba… apie kraują – kaip ten: „Kiti blogį išvysta tada, kai jis ima plūsti krauju“, – pagaliau pasakė, kai priminiau porą žodžių.
Aforizmai – mįslingas žanras, bet kai bendrabutyje vienas smarkus istorijos studentas įraudęs įrodinėjo, kad sportas yra menas, tai pradėjau galvoti, kad galbūt ir aforizmas turi šiokių tokių meno ypatybių.
Bronius tuomet dar nieko nerašė, nebuvo pasirinkęs nė žanro – nežinojo, kokią turi Dievo dovaną. Tačiau atrodė, kad rašys. Klausinėjo, tiesiog kamantinėjo mane iš kūrybos srities – kaip vėliau ir tame pačiame kambaryje gyvenusį Viktorą Brazauską, kai šis perėjo iš poezijos į prozą. Kamantinėjo mane tokiais žodžiais: „Kodėl? Kaip suprasti? Paaiškink.“ (Tie patys žodeliai, pasigirsdavę ir pokalbiuose filosofinėmis ar politinėmis temomis, tas vyresniojo pašnekovo „paaiškink“ ir dabar man byloja apie Broniaus inteligentiškumą ir santūrumą.)
Pati galerija mus verčia kartais pažvelgti į rašytojų ir kitų veikėjų išvaizdą. Kokių tik menininkų portretų esame regėję! Bronius buvo europietiškas, vyriškas, subtilus. Netrukus jis išsiskirs iš kitų jau pirmos novelių knygos „Balsai iš tylos“ nuotraukoje: mąslus, kuklus, nuleidęs akis… (Panašiai sėdi F. Dostojevskis garsiajame V. Perovo paveiksle.)
Gal svarbiausi mūsų pokalbių klausimai buvo šie: ar dabar Lietuvoje įmanoma sukurti brandų romaną? ar apskritai išliks kuris nors stambesnis prozos kūrinys be politinės tiesos? ar gali pats rašytojas gyvenime džiūgauti?..
Kalbėjom, kad netikri yra dabartiniai romanai!.. Laikini… Mūsų prozininkai, svarstydavome su Broniumi vakarais, kūrybinę negalią ir demagogiją netgi patys aiškiausiai parodo savo pub-licistikoje… Pagaliau jie romanuose truputėlį tiesos pasako tik dangstydamiesi tam tikromis literatūrinėmis miglomis – istorija, alegorija, primityvumu… Bet literatūrai to nepakanka, ji negali vystytis, greit sensta. Broniui tiesiai pasakiau: aš aforizmus pasirinkau ir rašau todėl, kad tiesą galiu pridengti abstrakcija – kitaip išvis jos nepaskelbčiau…
Po maištingesnių pokalbių praėjus dienai kitai, vėl žiūrėjome į literatūrą ramiau, inertiškiau: ir tas parašė gerai, ir anas neblogai…
Sykį karčiai sakau:
– Broniau, aš išvengiau socialistinio realizmo – rašau aforizmus!..
Bronius sujudėjo, šyptelėjo, aš tęsiau:
– Bet mano mąstymas vis tiek nėra laisvas: štai negaliu paskelbti paprasčiausios užuominos: „Milicininkas seka nusikaltėlio pėdomis.“
Bronius, mėgdamas aforizmus, pats nė kiek nelinko į aforistinį mąstymą, vėliau kurdamas vengdavo baigtinės minties, išvados, jas atidėliodavo.
Iš esmės mūsų galvosūkis buvo toks: kaip rašyti, kad tavo kūryboje nebūtų socrealizmo ir kad niekas jo tenai nepasigestų?..
Truputėlį sulėtinkime žingsnį: dėl ko tada skaudžiausiai kentėjome?
Ne, čia nė kiek nepolitizuosime B. Radzevičiaus kūrybos. (Bet juk negalime užsimerkti ir šioje vietoje, kai politika persmelkia visą mūsų galeriją – nuo pirmo iki paskutinio portreto.) Nei Bronius, nei aš įdėmiau politika nesidomėjom. Bet buvom žmonės, todėl be idėjų, be tiesos ir laisvės dusom. Kalbėdavom: kodėl respublikos generalinį prokurorą į darbą priima ir atleidžia visos šalies generalinis prokuroras? Ir pažirdavo visi kiti klausimai…
Jautriam literatui pagaliau reikėjo susivokti ir apsispręsti, kur neiti. Daugybė kelių – ir visi netikri. Visą visuomenę kontroliuoja Maskva… Į kokią nuošalę brautis?.. Kokiu žanru prabilti?.. Novele!.. Tačiau vėl: kur skverbtis?..
Respublikinėje bibliotekoje ilgą laiką pastebėdavau Bronių skaitantį M. Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“. Man atrodė, kad jo giliau nedomino tokie rašytojai kaip, sakykim, Voltaire‘as, apie kurį jam pasakojau, cituodamas šio satyriko patarimą „Meskite strėles, neparodydami rankos“ ir nuo savęs pridurdamas, kad mūsų laikas sunkesnis net už XVIII amžių – išties mes niekaip negalime svaidyti strėlių… Bet abu esame vienodai suklusę prie F. Dostojevskio, beje, kurio gausioje kūryboje – koks nesuprantamas reiškinys! – nėra jokių gamtovaizdžių, vien tik retkarčiais „šlapias sniegas“.
Iškyla dar sudėtingesni literatūros dalykai, susiję su paties autoriaus menine prigimtimi, su jo asmenybe, jautrumu žodžiui, to žodžio skaidrumui. Kartą savo darbo kabinete atsivertė ant stalo gulintį „Pergalės“ žurnalą, pavartė ir, viename labai iškiliame romane suradęs anksčiau pastebėtą sakinį „Liepų lapai vebleno“, pasakė: „Parašė „vebleno“, o kitas niekada tokio žodžio neparašys, reikia kažkaip kitaip.“
Tada moderniąją poeziją, labiausiai S. Gedą, kurį jau nekart minėjau, puolė visa Lietuva, visi mokytojai, netgi dėstytojai. Bet mes, literatūros studentai (be vienos išimties), savaime suprantama, šį poetą gynėme, aš buvau nejučiomis iš literatūrinės spaudos ir „Tarybinio studento“ laikraščio atmintinai išmokęs visus jo eilėraščius (netrukus jie buvo sudėti į rinkinį „Pėdos“). Kažkokioje balaganinėje šventėje prie berželio merginos inscenizavo mano dialogą („Senosios literatūros nesuprantam…“ – „O dėstytojai nesupranta naujosios literatūros!..“), kuriam šypsenėle pritarė Bronius ir kurį paskui, sužinoję, kad tai mūsų kurso kūryba, per savo paskaitas ypač smagiai prisimindavo politinių mokslų dėstytojai.
Grįžęs anksčiau, Bronius ant spintelės atsiversdavo sąsiuvinį ir išsirašydavo ten žodžius iš dviejų suglaustų knygų – H. Böllio romano „Biliardas pusę dešimtos“ lietuvių ir vokiečių kalba. Buvo įdomu žiūrėti, kaip toks vyriškas žmogus taip susikaupęs trimis pirštais laiko mažą pieštukėlį; ramiai judėjo gražus jaunas sfinksas.
Bronius ramindavo mane, kai kuri nors redakcija išbraukdavo aštresnį aforizmą ar kai vėliau „Vagos“ leidykla du kartus atmetė jų rinkinį. Pats atvirai padūsavo, kai kažkuris periodinis leidinys atsisakė spausdinti jo pirmąją recenziją (aš jau buvau keletą savųjų paskelbęs), skausmingai ištarė: „Kaip sunku rašyti…“
Paskui, jau palikę kambarį, retkarčiais Vilniuje susitikdavome net keliolika metų; bendravome ir tada, kai pasirodydavo jo kūriniai (novelės spaudoje, jų rinkinys „Balsai iš tylos“, romanas „Priešaušrio vieškeliai“), kurie nepaprastai suglumino ir pranoko visą tuometinę mūsų literatūrą ir skambėjo vis plačiau, kai jis pats, iš pradžių tarsi dar netikėdamas savo sėkme, ką nors pratardavo atlapaširdiškai, trūkčiojamai, nustebindamas nuoširdumu ir aistra. Dažniausiai sėdėdavome kurioje nors jo parinktoje ramioje vietoje, tuštesnėje kavinėje ar restorane, kartą pakvietė į savo butą Vykinto gatvėje, supažindino su žmona, pavaišino vynu.
Kito pokalbio metu kažkaip lengvai paklausė:
– O kokia tavo tėviškės upė?
– Jokia, – atsakiau aš. – Mano žemė kitokia: daug ąžuolų, sesers darželis ir kietas bekraštis kiemas, nužertas mažais raudonaisiais dobiliukais… Bet visąlaik man ošė Dubysa ir Nemunas.
Bronius nudžiugo, susimąstė. Gal iš tiesų jį traukė tolimesnių žmonių likimai, kurių jis negalėjo aprėpti?