Sodžiuj yra 20 grinčių. Tvartai, kluonas, svirnas ir daržinė stovi netoli grinčios. Prie tvartų yra pastogės, kur būna vežimai. Kaip gaspadoriai, teip ir kampininkai gyvena trobose – gorinčiose, kurios turi tik vieną stanciją. Yra namai ant abiejų galų: vienam gyvena visa šeimyna. Ne vienas galas nepadalintas ant stancijų. Kitas gi galas daugiausia būna tiktai padėliu. Tarpe tų abiejų galų yra priemenė ir kamara dėl padėlio. Abelnai, grinčios prastos ir dengtos šiaudais. Grinčia ūkiniko abelnai turi 3 sieksnius ilgio; 2,5 pločio; 3,5 vuolaktų aukščio. Kur gyvena, už stalo ant sienos kabo abrozai šventų. Dėl virimo mašinų jokių nėra, ba verda kaminuose. Dūminių grinčių jau nėra; su padlagom grinčių grinstų nėra; iš plytų nč iš akmens statytų teipgi nėra. Kaip vasarą, teip ir žiemą žmonės valgo grinčioj ant stalo, kuris stovi kampe. Gaspadoriai valgo sykiu su visa savo šeimyna ir su bernu, merga ir su piemeniu.
Šiaučiai po sodžius nevaikščioja, jei tiktai kriaučiai. Kriaučiai – žydai valgo ant vieno galo stalo kaip dirba pas gaspadorių, o gaspadorius su šeimyna ant kito galo stalo. Ar svečią, ūkininką ar aukštesnį sodina vis už to paties stalo. Per dieną valgo trissyk žiemą ir 4 ar 5 syk vasarą. Ant pusryčių gaspadorius su šeimyna valgo rūgštį ir prėską, žiemą 8 adiną, vasarą, jei moterys eina pjaut, tai valgo dar prieš darbą 5 adiną, o pusryčiai vyrų – šienpjūvių ir moterų 8 adiną. Rūgštys: kopūstai, barščiai arba kitas kokis daiktas. Prėskas: kruopos, buiza ir t. t. Ant pietų valgo tą, kas liko nuo pusryčių ir valgo 1,5 adynos. Vakarienę valgo 7-8 adiną prėską: kruopas arba bulbes, arba buizą ir t. t., bet tiktai vieną daiktą. Jei kas turi pieno, tai ant vakarienės, ant pietų ar ant pusryčių valgo. Didžiausiu priėmimu ir slauniausiu yra arbata, jei kas negeria degtinės. Jei ir geria, tai mielam svečiui turi būt. Be arbatos ne viešnagė. Tuo pačiu, t. y. arbata ir degtine, priima ir aukštesnį už save, ir kunigą. Žinoma, prie arbatos duoda sviesto, sūrio arba mėsos. Jei turtingas ūkininkas, tai turi ir samavorą. Gaspadorius vasarą ir žiemą guli grinčioj. Visa gi šeimyna guli kur kam papuola: kas joja naktigonėn, kas eina ant tvarto, kas kluonan. Mergos daugiausia guli grinčioj ir vaikai teip gi. Mergaitės su mergaitėm, vaikai guli atskyrium. Pasikloja virkščių arba šiaudų, ant kurių užsitiesia paklodę; vasarą gulėdami kur ant tvarto arba kluone nesikloja nieku; po galva turi arba padušką arba, kaip služauninkai, pasideda sau po galva kokį drabužį, užsikloja kailiniais ar pakloti, arba kitu kokiu drabužiu; retai turi patalus, jei jaunaženiai arba niekurie ūkininkai, paskutiniai labai retai juos turi.
Trobų stogus dengia šiaudiniais dvikuliais arba trikuliais. Naujose trobose langai dideli, o senose pas biednus maži. Dideli langai turi 22 colių aukščio ir 19 pločio, maži langai turi 12 colių aukščio ir 16 pločio. Grinčias šildo ir verda valgyt malkomis. Koklinių pečių nėra niekur. Grinčiose žibina lempomis ar lempukėmis niekur balanomis. Nekurie gaspadoriai per žiemą laiko grinčioj avis, o kiaules peni visi grinčiuose.
Vandenį žmonės ima iš šulinių ir iš balų. Iš gėrimų vasarą daro duoninę arba obuolinę (iš duonos arba obuolių) girą. Sodžiuje karčiamos nėra nearti; du žydai sodžiuje laiko degtinę be patento. Žmonės geriau mėgsta gerti degtinę, nei alų. Žydai patys sako: „Ryliškiai gertų, kad tiktai turėtų už ką gerti“. Mačiau sodžiuje yra 4 girtuokliai. Krautuvės sodžiuje nėra; kalvių teipgi ir stoliorių nėra. Abelnai sodžiaus ūkininkai užsiima tiktai apdirbimu žemės. „Sberegatelnaja kassa“ yra Trakuose: jei nori kas įdėt pinigų, gali šitai padaryti ant Merkinės pačtos, kur priima pinigus. Bendros krautuvės nėra. Mūs sodžiuje pas ūkininkus 3 šaudyklės prastos, bet tie ūkininkai medžioja menkai ir šaudyklėm navet bilietų neturi. Žuvis gaudo balose tiktai bučiais, kad pėtnyčioj turėtų ką puodan įmesti, bet tiktai į pavasarį; o vėžių nėra. Pirkliauja žydai, pirkdami pas žmones javus. Karabelininko sodžiuje nėra. Kaip gaspadoriai, teip ir kampininkai mala namieje visi girnomis; į malūną, į kurį bus apie 5 viorstai, duoda malt tiktai pyragams ant Velykų arba ekzekvijų. Fabriko arti nėra; apie juos žmonės menkai ir žino. Uždarbiaut žmonės eina i Ameriką. Pradėjo nuo 5 metų. Žmonės malkas samdo, mokėdami už sieksnį malkų 6 rub., kūrina malkomis; yra pas mus ir durpės, bet nežino navet apie sunaudojimą jų.
Draugiški žmonių susinešimai
Sodiečių susiėjimai menki. Jei susieina kada šventomis dienomis bernai su mergomis, tai tiktai grūdasi. Retai lošia kortas ir tik vežiman. Jeigu nesigrūda su mergomis, tai sėdi tiktai ir šneka. Dainuoja mergos tiktai ir tai retai. Kas kart dainos eina retyn. Kuri merga nemoka skaityt ant knygų, tai moka dar dainų, o kuri moka skaityt, tai dainų suvis menkai moka. Dainos svietiškos yra ne patriotiškos. Tokią pas mus, kaip „Kur banguoja Nemunėlis“ arba kitų padabnų šitom nėra. Dainose minėjasi ne ,,Nemunėlis“ ale vis „Dunojėlis“. Maskoliškas dainas dainuoja bernai išsimokinę učiliščioj. Arba mergos, arba bernai dainuoja visi vienu balsu sykiu. Pasakas girdėt retai. Burtus užlaiko moterys ir tiki į juos, nors kunigas labai gina. Myslius mena tiktai vaikai. Vakarais žmonės neskaito nieko. Muzikantų kaime nėra. Vakaruškos sodžiuje esti tiktai ant Kalėdų, viena, o daugiausiai trys. Šoka valcius ir polkas, o senoviškų šokių jokių niekas nežino. Burtai nyksta: ant veseilijos teipgi susimažino, suvis ne teip, kaip, sako, buvo senovėje.
Vyrai šiokią dieną apsivilkę tiktai kelnėm audeklinėm ir marškiniais. Apsiavimas yra klumpės. Mergos su andarokais vaikščioja ir su marškiniais, apsirišę skepetaitėm. Žinoma, kaip moterys teip ir vyrai, jei eina kur, tai apsivelka gunčia arba kailiniais. Švendieninius rūbus niekurie turi bernai, jau turi susmanę kortavas kelnes ir žiponus, arba gunčias ir kailinius žiemą. Mergos nešioja žiemą baronus ir burnasus. Seni, žinoma, nešioja gunčias arba ką turi. Dar reikia pasakyt, kad vasarą mergos eina bažnyčion arba nažutkom apsivilkę arba vienmarškinės.
Vietos, su kuria būtų surišti kokie ypatingi atminimai arba dyvinos pasakos, nėra jokios. Ažeras yra ant 2 viorstų nuo mūs sodžiaus, bet apie ji nežinau jokių kalbų.
Juozas Šimtakojis
Lietuvybės saugotojo ir gaivintojo kun. Juozapo Čapliko, slapyvardžiu Šimtakojis, knyga „Trakiečių dzūkų dainos“ įėjo į lietuvių folkloristikos istoriją kaip pirmasis spausdintas dzūkų liaudies dainų tekstų rinkinys. Meilė Tėvynei ir pagarba gimtajai kalbai jauną kunigų seminarijos klieriką Juozapą Čapliką paskatino savo laisvą laiką skirti gimtojo krašto tautosakos rinkimui. Kartu tai buvo atkirtis carinės Rusijos Lietuvoje paskelbtam spaudos lotyniškais rašmenimis draudimui, taip pat noras parodyti skaitytojui, kokia poezija, grožis ir išmintis glūdi žodinėje liaudies kūryboje. Kunigas ir tautosakininkas Juozas Čaplikas-Šimtakojis dzūkams yra tas, kas Mažajai Lietuvai Liudvikas Rėza, Žemaitijai Simonas Stanevičius, Aukštaitijai broliai Antanas ir Jonas Juškos, o Suvalkijai Jonas Basanavičius. Jie visi rinko ir pirmieji paskelbė savo kraštų tautosaką.
Literatūros šaltiniai:
Česnulevičiūtė Petronėlė. Kovojanti Perloja. Varėna, 1998, p. 11, 12.
Česnulis Vytautas. Senoji Perlojos bažnyčia. Vilnius, 2006, p. 27, 28.
Kavaliauskienė Scholastika. Ryliškiai. Gyvenimas Nemuno vingyje. Alytus, 2008, p. 6, 7, 8, 9, 10.
Kiškis Stanislovas. Kristaus pašauktieji. Kaišiadorys, 1996, p. 145, 146.
Kondradas Benjaminas. Kūrėjų pėdsakais Kaišiadorių ir Širvintų krašte, kn. 22. Vilnius, 2022, p. 83, 84.
Kviklys Bronius. Lietuvos bažnyčios. Kaišiadorių vyskupija, kn. 6. Chicago (JAV), 1982, p. 83.
Lūžys Sigitas, Lūžytė Marija. Iš Perlojos Tavo sūnūs... Kaunas, 2008, p. 59, 62.
Pabaiga. Pradžia Nr. 87, 89