Šiais metais M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje pažymėtos 150-osios kompozitoriaus, dailininko gimimo metinės prasmingais renginiais, jų tąsa vyks ir kitąmet.
Iki metų pabaigos, viešėdami sostinėje, norintys dar spės apsilankyti renginiuose, kurie, kaip ir muziejaus lankymas, yra nemokami.
M. K. Čiurlionio namai Vilniuje atidaryti prieš tris dešimtmečius
Minint M. K. Čiurlionio 120-ąją gimimo sukaktį, 1995 m. rugsėjo 22 d., Vilniuje buvo atidaryti M. K. Čiurlionio namai – memorialinis kultūros centras. M. K. Čiurlionio namų steigėja – Vilniaus miesto savivaldybė, o lankymasis M. K. Čiurlionio namuose yra nemokamas.
M. K. Čiurlionio namuose veikiančios Algimanto ir Tauro Kensminų parodos „Čiurlionio Vilnius“ darbai
Šiame istoriniame Vilniaus senamiesčio pastate 1907–1908 m. gyveno ir kūrė lietuvių tautos genijus – kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).
Jau kelis dešimtmečius šie kūrėjo namai sostinėje lankytojus džiugina savo aura ir kviečia pažinti M. K. Čiurlionio gyvenimo Vilniuje laikotarpį, skatina pabandyti įsivaizduoti – koks jis buvo iš tiesų? Susimąstyti, kaip galėjo atrodyti M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos erdvė, kurioje gimdavo idėjos, mezgėsi svarbūs pokalbiai bei vyko kasdienis gyvenimas, pasitelkiant muziejuje sukauptą istorinę medžiagą, M. K. Čiurlionio eskizus, fotografijas, laiškų ir natų kopijas, paveikslų reprodukcijas.
Apsilankę M. K. Čiurlionio namuose, pamatysite menininko šeimos, bičiulių, bendramokslių nuotraukas, Čiurlionio laikų „C. Bechstein“ firmos pianiną. Kambario ir kitų patalpų interjeras sukurtas, vadovaujantis to laikmečio baldų pavyzdžiais. Apie memorialinio kambario ekspoziciją pasakoja daugiakalbis Čiurlionio namų audiogidas. Pasirinkta kalba išklausysite apie Čiurlionio muzikos ir dailės studijas, kūrybinio kelio pradžią, Mikalojaus Konstantino ir Sofijos pažinties ir meilės istoriją, jo amžininkų prisiminimus, apie Wolmanų šeimą iš Varšuvos, kuri svariai prisidėjo prie M.K. Čiurlionio intelektualinio augimo ir jo, kaip dailininko, savirealizacijos. Bronisława Wolman buvo paskutinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos mecenatė, nuo 1904 m. pabaigos iki 1907 m. ji rūpinosi menininko pragyvenimu ir skatino jo kūrybinius eksperimentus, domėjimąsi naujomis veiklomis – literatūriniais, fotografijos bandymais. Wolmanų namuose vykę kultūros vakarai turėjo reikšmės Čiurlionio pasaulėžiūros raidai. Šios šeimos remiamas menininkas pamatė Krymą, Kaukazą, Beskidus, meno kolekcijas penkiuose Vidurio Europos miestuose.
M. K. Čiurlionio namų kambariuose ant sienų kabo aukštos kokybės Čiurlionio darbų reprodukcijos, patalpose nuolatos rengiamos parodos, kamerinės muzikos koncertai, įvairūs kultūros, meno ir pažintiniai renginiai.
Parodose pristatomų dailininkų darbuose – kūrybiniai ieškojimai, sužadinti sąsajų su Čiurlionio pasauliu.
Koncertiniai vakarai taip pat glaudžiai siejasi su Čiurlionio paveldu ir jo siekiu matyti muziką gyva, nuolat kintančia ir svarbias dvasios įžvalgas perteikiančia kūrybos forma.
Kultūros vakarai – knygų pristatymai ar filmų peržiūros, teminės diskusijos – taip pat remiasi Čiurlionio palikimo idėjomis.
Čiurlionio namai yra parengę ir teminių pažintinių ekskursijų po Vilnių, supažindinančių su vietomis, kuriose Čiurlionis koncertavo ir repetavo su lietuvių choru, kur vyko jo tapybos darbų parodos, kur jie drauge su Sofija Kymantaite ir kitomis lietuviškojo judėjimo asmenybėmis kūrė Lietuvos kultūrai ir valstybei ateities pagrindus.
Kas dar čia vyksta
Iki metų pabaigos M. K. Čiurlionio namų darbo dienomis, vyksta dvi režisierių Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko sukurtos virtualios kelionės po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybinį palikimą: „Angelų takais“ bei „Pasaulių sutvėrimas“.
Iki sausio 10 dienos veiks Algimanto ir Tauro Kensminų paroda „Čiurlionio Vilnius“, skirta M. K. Čiurlionio jubiliejiniams metams paminėti. Menininkai unikaliai atskleidžia M. K. Čiurlionio ir Vilniaus miesto sąsajas, lankytojus kviečia patirti abstrakcijų ir čiurlioniškų simbolių kupiną erdvę, kuri tarsi sapnas apgaubia kiekvieną keliaujantį Čiurlionio Vilniumi.
Piešinių paroda skatina naujai pažvelgti ne tik į Čiurlionio biografiją, jo pažinties su Sofija Kymantaite istoriją, bet ir atkreipti dėmesį į kiek mažiau žinomą, tačiau nepaprastai svarbią menininko kūrybos pusę – eskizus, idėjas, nugulusias į užrašų knygeles, savotišką M. K. Čiurlionio vizualinį dienoraštį.
Parodos kūrėjams idėjų šaltiniu tapo Mildos Mildažytės- Kulikauskienės parengtas Čiurlionio piešinių, kompozicijų eskizų bei grafikos darbų katalogas (2007), taip pat Stanislovo Žvirgždo sudarytas Vilniaus fotografijų albumas „M. K. Čiurlionis ir Vilnius“ (2019).
Ieškodami, kaip turimą medžiagą atspindėti piešiniuose, autoriai raiškos būdu pasirinko japonų kaligrafijos bei ritinėlių tapybos tradiciją, kuri, jų manymu, užėmė svarbią vietą paties Čiurlionio estetiniame pajautime.
Piešinių ciklą sudaro dvidešimt didelio formato vertikaliai eksponuojamų ritinėlių, kurių kiekvienas vizualiai pratęsia prieš tai buvusį, nors kartu veikia ir kaip atskiras darbas. Piešiniuose atsispindi dailininko ir kompozitoriaus biografijos fragmentai, tačiau esminis siekis sukurti ne chronologiškai nuoseklią Čiurlionio rezidavimo Vilniuje iliustraciją, bet veikiau abstraktų, sapno logika grįstą, simbolizmo tradicijai artimą piešinių ciklą.
Miesto ženklai M.K. Čiurlionio paveiksluose
Pasak menotyrininkės, dr. Rasos Andriušytės-Žukienės, M. K. Čiurlionis, gyvenęs XX a. pradžioje, buvo gamtos vaikas. Jis dievino gimtosios Dzūkijos peizažą, iš natūros tapė Druskininkų apylinkes. „Miškas, debesys, nakties dangus, jūra Čiurlioniui, kaip ir XIX a. romantikams, tebebuvo ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Miestai jam niekada neatrodė tokie artimi, nors paties Čiurlionio gyvenimas, dar 1895 m. išvykus į Varšuvą, buvo kupinas miestietiško gyvenimo ženklų. Jo eskizuose užfiksuotos ir didmiesčio gatvės, ir žmonės begarsiame kine. Miestas, pirmiausia kaip gatvių, interjerų vaizdeliai, vėliau kaip vizionieriško fantazavimo erdvė, Čiurlionio kūryboje atsirado labai anksti. Pirmasis piešinys, vaizduojantis miesto užeigą su žmonėmis, datuojamas 1898 metais.
M. K. Čiurlionio susietumas su Vilniumi prasidėjo 1906 m., kuomet jis laiške broliui Povilui rašė, kad nusprendė „visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“.
Jis kartu su Petru Rimša, Antanu Žmuidzinavičiumi rengė 1906 m. pabaigoje įvykusią Pirmąją lietuvių dailės parodą, į kurią atsiuntė 33 savo kūrinius. 1907 m. M. K. Čiurlionis atsikraustė gyventi į Vilnių ir aktyviai įsijungė į Vilniaus kultūrinio gyvenimo sūkurį. Čia jis ruošė choristus, įsijungė į diskusijas dėl „Tautos rūmų“ kūrimo, tapė, kūrė muziką, rengė II, III dailės parodas ir susipažino su savo būsimąja žmona – Sofija Kymantaite.
Čiurlionio nutapyti miestai – senoviniai, fantastiniai, dažniausiai be žmonių. Jie spinduliuoja spalvingas emocijas – romantiški ir švelnūs, gąsdinantys ir alsuojantys dieviškąja paslaptimi, užkerėti, fatališki. Tai amžinieji miestai – belaikiai ir tylūs, pasiduodantys tik šviesos ir tamsos kaitai.
Čiurlionio tapyboje miestas dažnai matomas svajingai: išpuoštas auksiniais bokštais, nušviestas ryto gaisų. Filosofas Viačeslavas Ivanovas, Čiurlionio amžininkas, išgalvotus fantastinius lietuvių dailininko miestus pavadino Civitas Dei (Dievo miestais) ir apibūdino juos kaip „pagarbos ir maldos dangui“ pasaulį, perteiktą vaizduojant daugybę keistų bokštų. Tai tapybinė ir romantinė abstraktaus miesto vizija, susieta su tolimų šalių, egzotiškų kraštų, kuriuose, beje, lietuvių menininko niekada nebūta, įsivaizdavimu ir ilgesiu.
Kai kurie Čiurlionio miestų vaizdai yra šiek tiek bauginantys, netgi siurrealūs, pripildyti įvairių pasaulio religijų simbolių. Juose atsispindi lietuvių dailininkui buvęs artimas kultūrinis ir religinis sinkretizmas, toks populiarus XX a. pradžioje.
Miesto temą Čiurlionis atskleidė labai įdomiai ir savitai. Miesto motyvai, kaip ir gamta, jam tebebuvo neoromantinių ir simbolistinių vizijų šaltinis. Romantiko ir simbolisto genas neleido atsisakyti tapybinių vizijų ir filosofavimo architektūros vaizdiniais, todėl ir miestas jam – svajinga, paslaptinga arba bauginanti vieta, kurioje klajoja amžinybės dvasia.“
„…Paskutinis vakaras – nusprendėme sulaukti aušros ant Gedimino kalno. Vilnius vasaros naktį, Vilnius auštant stebėtas nuo Gedimino kalno! Tai buvo lyg jam sukurta. Ne veltui MKČ paveiksluose taip daug fantastingų miestų. Ir Vilnius tą naktį buvo lyg gražiausia pasaka.“ (Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė).