Mano gimtajame Aušrinės kaime buvo mada žiemos vakarais rinktis kaimynams pasišnekėti, aptarti kasdienius darbus, pasidalinti naujienomis, papolitikuoti. Kai mūs trobon sueidavo kaimynai, aš atsisėdu ant tėtės kelių ir klausausi. Matyt, mano tėtė, buvęs savanoris, didžiavosi, kad ir iš Dzūkijos, netgi netoli nuo jo tėviškės Gudakiemio, yra garsių žmonių, – ne tik rašytojas Vincas Krėvė, bet ir generolas Julius Čaplikas, daug pasidarbavęs dėl Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo. Taigi tėtės pasakojimai apie šį žmogų neišgaravo iš galvos.
1953 m., trūkstant kaimo mokyklose mokytojų, Druskininkų rajono švietimo skyriaus vedėjas (buvęs mano matematikos mokytojas) man pasiūlė padirbėti Ilgininkų septynmetėje mokykloje su pradinių klasių mokiniais. Tuo laikotarpiu kaimuose buvo tiek daug vaikų, kad vos ne kiekviename kaime galėjo būti mokykla. Mokykla buvo įruošta dideliame dviejų galų name su butu gyventi šeimininkui. Tuo metu čia gyveno Vytautas Čaplikas, antrų – ketvirtų klasių mokytojas, o man atiteko pirmokėliai su trečiokais. Septynmetė mokykla nuo mūsų mokyklos buvo tolokai, taigi visi mokytojai susirinkdavome tik į posėdžius, bendrus susirinkimus ar šventes. Mokytojas Vytautas man labai nuoširdžiai padėjo ne tik susiplanuoti mano klasių dėstymo darbus, bet ir patardavo, kaip geriau bendrauti su vaikais, ką vaikai turi būtinai išmokti. Tai va, bendraudama su juo aš ir prisiminiau tėtės pasakojimus apie generolą Čapliką. Visų pirma, Vytautas labai nustebo, iš kur tos žinios. Ne ypač noriai, bet štai ką papasakojo: „Mirus mano tėvui, dėdė Julius mane pasiėmė į Kauną, į savo šeimą. Taigi aš užaugau kartu su savo pusseserėmis Aldona ir Julija, su pusbroliu Algirdu. Mokiausi gimnazijoje, lankiau krepšinio treniruotes, taip pat dailės studijas. Visa šeima ėjome stebėti krepšinio varžybų, džiaugėmės Lietuvos krepšininkų laimėjimais“. Kai paklausiau, tai kur dabar dėdė, Vytautas tik liūdnai atsiduso, neatsakęs į mano klausimą.
1959 m. Varėnos švietimo skyrius mane perkėlė dirbti į Nedzingės vidurinę mokyklą dėstyti muzikos. Senesni šio kaimo žmonės, su kuriais mėgau pasišnekėti, išklausyti jų vargų ir gyvenimo istorijų, gyrėsi, kad mokykla labai sena, dvarininkų Žilinskų iniciatyva pastatyta, kad čia pirmuosius savo mokslus gavo ir labai gabus Nedzingės parapijos vaikas iš Vinkšninių kaimo – Julius Čaplikas, buvęs tarpukaryje Lietuvos generolas.
Iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nei spaudoje, nei knygose neužtikau kokių nors žinių apie šį žmogų. Plačiau apie šio įžymaus Lietuvos valstybės kūrėjo gyvenimą ir darbus dabar galima rasti ne tik istorinėse knygose, bet ir internete.
Julius Čaplikas gimė 1888 m. birželio 22 d. nedideliame Nedzingės parapijos Vinkšninių kaime (dabar šis kaimelis priklauso Alytaus rajonui, Daugų seniūnijai). Tėvai, matydami vaiko išskirtinius gabumus, nutarė leisti į mokslus. Tuo metu artimiausia mokykla buvo Nedzingės „narodnoje učilišče“. Baigęs šią pradinę mokyklą, toliau mokslus tęsė Merkinėje. Po to mokėsi Peterburge, kunigų seminarijoje. Baigęs ją, kunigu netapo. Privačiai mokė vaikus, dirbo vaistinėje. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas į kariuomenę ir nusiųstas mokytis į Vilniaus karo mokyklą. Po mokslų buvo išsiųstas į frontą Tblisyje. Kaukazo fronto lietuvių karininkai planavo suorganizuoti šio fronto lietuvių karininkų suvažiavimą, todėl buvo išrinkta komisija šiam renginiui įgyvendinti. J. Čaplikas irgi buvo išrinktas šios komisijos nariu. 1918 m. grįžo į Lietuvą, tapo Lietuvos savanoriu ir įsijungė į kovą dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Buvo paskirtas Alytaus pulko pirmuoju adjutantu, kurį laiką ėjo pulko vado pareigas. 1919 m. tapo bataliono vadu. Kovėsi su bolševikais Aukštaitijoje ties Salakais, Zarasuose išlaisvino raudonųjų nuteistus politinius kalinius. Už sėkmingą žygį prieš bolševikus J. Čaplikas apdovanojamas Pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi. Tada teko tėvynę ginti nuo lenkų. Po šių kovų J. Čaplikas buvo paskirtas Kėdainių karo komendantu, jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. Vėliau vadovavo Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkams. Didelį Lietuvai darbą nuveikė kartu su žemiečiu dzūku Vincu Mickevičiumi-Krėve, Klaipėdos kraštą prijungiant prie Lietuvos.
1923 m. išėjo į atsargą. Tapo Žiežmarių gimnazijos matematikos ir lietuvių kalbos mokytoju. Vėliau buvo šios mokyklos direktorius.
1927 m. Lietuvos vyriausybė nutarė pagerbti savanorius už kovas ir didelį pasiaukojimą dėl savo Tėvynės Lietuvos. Kaune įvyko pirmasis Savanorių kongresas, kurio pirmininku buvo išrinktas Julius Čaplikas. Vėl jam teko grįžti prie šalies karinių darbų. Po dvejų darbo metų jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis, o 1934 m. aukštesnis – generolo leitenanto laipsnis, ir jis paskirtas pėstininkų divizijos vadu. 1935 m. Julius Čaplikas tapo vidaus reikalų ministru ir šias pareigas ėjo iki pat sovietų okupacijos. Nors turėjo galimybę pasitraukti į užsienį, bet liko Lietuvoje. 1940 m. liepos 18 d. suimtas ir Maskvoje, Butyrkų kalėjime, dėl savo darbų gimtajai Tėvynei Lietuvai sušaudytas.
Už nuopelnus Lietuvai Julius Čaplikas apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio, Gedimino 3-iojo laipsnio ordinais, Skautų sąjungos ordinu, Savanorių kūrėjų ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliais, Klaipėdos atvadavimo ženklu. 1936 m. Estijoje jį apdovanojo 1-ojo laipsnio „Trijų žvaigždučių“ordinu. J. Čaplikas yra ir Lietuvos AERO klubo steigėjas, patvirtinęs jo statutą.
Generolo Juliaus Čapliko vardas ir jo iškilūs darbai Lietuvai neužmiršti. Jo vardu Kaune yra pavadinta gatvė, Vytauto Didžiojo karo sodelio prieigose kabo paminklinė plokštė.
Čaplikų pavardę užtikau, skaitydama Adolfo Ramanausko- Vanago knygą „Partizanų gretose“. „Nusprendžiau pas save priimti gyventi dar vieną partizaną. Pas mane atvyko Strazdas (Bronius Čaplikas iš Vinkšninių kaimo, generolo Juliaus Čapliko pusbrolis), kuris anksčiau ėjo skyriaus vado pareigas. Jis buvo puikus vyras ir daug nuveikė sąjūdžio labui, o tarp partizanų ir gyventojų turėjo didelį autoritetą,“ – rašė šios knygos autorius Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Bronius Čaplikas-Strazdas žuvo 1946 m. pavasarį netoli Purplių kaimo, prie Merkinės-Varėnos plento ruožo.