Knygoje „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia istorijos vingiuose“ publikuojamas aloviškės Auros Grigaravičiūtės-Česnulienės straipsnis „Ką liudija Alovės bažnyčios varpo dūžiai? Šioje publikacijoje moksliniais pagrindais ištyrinėtas ir aprašytas vienas iš buvusių Alovės bažnyčios varpų, kuris istorinių realijų eigoje nuo 1925-ųjų džiugina Kabelių parapijos tikinčiųjų širdis.
Varpų dūžiai nuo seno lydėjo žmogų jo gyvenimo kelyje: jie pasitikdavo gimusį, pranešdavo apie šventes ar nelaimes, kviesdavo į šv. Mišias, palydėdavo į paskutinę kelionę.
Kas gi tas varpas? Klausimas gali pasirodyti keistas. Tačiau kiek žmonių iš arti matė sunkiai prieinamus, kažkur aukštai, varpinėse, kabančius varpus? Pagal „Muzikos enciklopedijos“ siūlomą apibrėžimą, varpas yra stacionarus muzikos instrumentas. Dažniausiai būna tulpės žiedo pavidalo. Stacionarūs varpai atsirado senovės Kinijoje. Tačiau Europos varpai turi savitą ir unikalią istoriją. Jie pirmiausia pradėti lieti Pietų Italijoje, galbūt, dar V ar VI a. Jau VII a. varpai pradėti plačiau naudoti krikščionių bažnyčiose ir iki XI a. išplito po visą Europą. Popiežius Grigalius XIII (popiežiavo 1572–1585 m.) išleido įstatymą, kad visose katalikų bažnyčiose auštant, per pietus ir brėkštant vakarui skambintų poteriams; kiekvienas žmogus, tris kartus per dieną kalbėjęs „Angelo pasveikinimą“, gaudavo 40 dienų atlaidų.
Nuo XII a. Vakarų Europoje įsitvirtino varpų šventinimo tradicija, jiems suteikiant simbolinius, dažniausiai šventųjų asmenų, vardus. Varpuose dažnai įkomponuojami įrašai, datos, liejiko ar varpo fundatoriaus vardai ir pavardės. Nuo XIII a. įsigalėjo tradicija varpus puošti ornamentų juostomis, figūrinėmis reljefinėmis kompozicijomis. Dažniausiai varpai buvo liejami iš bronzos (apie 78 proc. vario ir apie 22 proc. alavo lydinys), nuo XIX a. plačiau pradėti naudoti geležies lydiniai – ketus ir plienas.
Lietuvoje varpai paplito nuo XIV a., kai buvo įvesta krikščionybė. Tačiau varpai buvo liedinami jau seniau – T. Narbutas nurodė, kad pagoniškame Vilniuje 1377 m. nuliejo K. S. Skobeltas. Visais laikais varpai buvo neginčytina vertybė, todėl dėl jų kovota, stengtasi užvaldyti. Vieni jų žūdavo žaibo ar žmogaus neatsargumo sukeltuose gaisruose, kitus pasiglemždavo karo ugnis. 1915 m. vasarą, Pirmojo pasaulinio karo metu, carinės Rusijos valdininkai suprato, kad varpai yra nemenkas strateginės spalvotųjų metalų šaltinis. Įsakyta skubiai juos nukabinti ir išvežti į Rusiją. Varis bei bronza – tai strateginė karo pramonės žaliava, kurios Vokietija itin stokojo. Iš kai kurių Lietuvos bažnyčių varpų išvežti nespėta. Atėję vokiečiai tuos varpus nukėlė ir perliedino.
Varpų evakuacijos mastą iliustruoja 1918 m. vokiečių okupacinės valdžios kontroliuojamo laikraščio „Dabartis“ žinutė „Bažnyčių varpų kapinės“. Joje rašoma, kad iš dabartinėje Ukrainoje esančio Charkovo važiuojantys keleiviai Borkų stotyje galėjo matyti vadinamas varpų kapines. Anot korespondento, „tai yra didis laukas, kuris kaip tik užmato akis, regi apgrįstą plotą įvairiausių rūšių bažnyčių varpais, nuo didžiausių iki mažiausių. Buvusioji Rusijos vyriausybė, pasitraukdama iš atiduotųjų dabar vokiečiams kraštų, paėmė bažnyčių varpus ir juos tenai sukrovė“.
Tačiau vokiečiai irgi suprato šių instrumentų reikšmę – ir jie negrąžinamai pasisavino daug varpų. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, atsikūrusi Lietuva susigrąžino tik palyginti nedidelę dalį į Rusijos gilumą išvežtų varpų, kiti liko Rusijoje arba buvo pasisavinti lenkų. Antrasis pasaulinis karas varpams taip pat grėsė dideliais nemalonumais, ir ne vien sukeltais gaisrais. Vėl sumanyta varpus panaudoti kaip strateginę žaliavą. Nacių okupacinė valdžia 1942 m. balandžio mėn. pradžioje paskelbė spalvotųjų metalų rinkimo vajų. Tas vajus oficialiai buvo vadinamas „Metalo rinkliava kovai su bolševizmu“. Iš karto susidomėta ir varpais, nes vokiečiai įsivaizdavo, kad Lietuvoje visi bažnyčių varpai nuliedinti iš bronzos. Pirmiausia buvo surinkta išsami informacija apie beveik visus Lietuvoje buvusius varpus. Kauno gebitskomisaras 1942 m. balandžio 14 d. išleido įsakymą iki gegužės 1 d. suregistruoti visų Lietuvos bažnyčių ir kitų maldos namų varpus. Jų registravimo priežiūra pavesta apskričių viršininkams ir jiems pavaldiems policijos pareigūnams. Žinias reikėjo surinkti per valsčių viršaičius ir klebonus. Telefonogramą užregistruoti varpus Alytaus apskrities viršininkas P. Kačinskas išsiuntinėjo balandžio 24 d., o jau kitą dieną „karo reikalams“ į Alytų nuvežtas 118 kg Daugų bažnyčios bronzinis varpas. Iš Ryliškių bažnyčios vietos policininkas su seniūno padėjėju ir kitais paėmė vadinamąjį „didįjį varpą“ ir signaturką. Nedzingės parapijos klebonas buvo priverstas atiduoti du nedidelius varpelius, o trečiąjį, sveriantį 16 kg, spėjo paslėpti. Senosios Varėnos klebonas taip pat buvo spaudžiamas atiduoti turimą varpą. Iš Butrimonių ir Pivašiūnų bažnyčių 1942 m. liepos 6 d. buvo paimta po vieną varpą. Greičiausiai tuo metu po vieną varpą buvo priverstos atiduoti Alytaus Šv. Liudviko bei Alovės bažnyčios. Iš viso Alytaus apskrityje buvo rasti 47 varpai, svėrę 3613 kg. Iškilus didelei grėsmei Lietuvos varpams, žygius juos apsaugoti pradėjo daryti Kultūros paminklų apsaugos įstaiga. Sunkiomis karo sąlygomis buvo pradėta pirmoji Lietuvos varpų inventorizacija. 1942 m. birželio 13 d. Kaišiadorių vyskupijos kurija išsiuntinėjo bažnyčių klebonams Kultūros paminklų apsaugos įstaigos parengtas rotatoriumi atspausdintas anketas „Lietuvos bažnyčių varpų žinios“, kurias pildė parapijų klebonai. Reikėjo nurodyti varpų dydį, medžiagą ir pastatą, kur jie saugomi; pažymėti, ar varpai turi istorinę ir religinę vertę. Į 1942 m. anketas panašios anketos, tik jau spaustuvėje spausdintuose blankuose, 1944 m. pavasarį pateiktos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Dailės skyriui. Ši įstaiga ėmėsi kai kurių žygių varpams apsaugoti. Dabar šios žinios ypač svarbios, norint atkurti trūkstamus varpų istorijos puslapius.
Alytiškė muziejininkė Anelė Šmigelskaitė-Kalašnikovienė 2009 m. rašė: „Klebonas kunigas Petras Lastauskas, stengdamasis išsaugoti bažnyčios varpą, ėmėsi gudrybės. Mažajame bažnyčios bokšte buvo mažas varpas, nukabinęs jį atidavė vokiečiams, o didįjį – paslėpė saugioje vietoje. Taip buvo išsaugotas varpas, kuris ir dabar skamba bažnyčios bokšte, – pasakojo alytiškė M. Tunylaitė-Černiauskienė“.
1849 m. Alovės filijinės bažnyčios, priklausiusios Merkinės dekanatui, kronikoje nurodoma, jog bažnyčia jau turėjusi tokius varpus:
1. Didelis, sveriantis keturis pūdus, su užrašu „IESUS ET MARIA SONET IN CORDIBUS NOSTRIS. ANNO 1750 DIE 6 AUGUSTA“ (Jėzus ir Marija skamba mūsų širdyse. 1750 metų rugpjūčio 6 diena). Kraštotyrininkas Vytautas Valentinas Česnulis papildomai nurodo, jog šį varpą puošė viena ornamento juosta, o ant liemens buvo nuliedinti reljefai, vaizduojantys Jėzų bei Šv. Pranciškų. Tyrinėtojas Gintautas Žalėnas šį varpą aprašo dar išsamiau, teigdamas, jog varpas buvo vidutinio dydžio, jo korpuso aukštis buvo 42 cm, skersmuo 51,5 cm, tačiau svėrė palyginti nedaug – 3 pūdus. Iki 1915 m. varpas priklausė Alovės bažnyčiai, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas į Rusiją. 1916 m. buvo saugomas Maskvos Kremliaus arsenale, bet vėlesnis jo likimas nežinomas. 1926 m. kovo 16 d. Alovės parapijos klebono kun. N. Sabaliausko rašte nurodoma, jog šio Rusijoje pradingusio varpo svoris buvo 50 kg.
2. Sveriantis vieną pūdą ir 20 svarų, be užrašų. 1915 m. buvo saugotas Maskvos Kremliaus arsenale, vėlesnis jo likimas nežinomas.
3. Signaturka, sverianti 20 svarų.
V. V. Česnulis, taip pat ir G. Žalėnas pateikia informaciją apie 4-ąjį varpą, svėrusį 5 pūdus. Šis varpas vidutinio dydžio, jo aukštis 44,5 cm, skersmuo 58 cm, dailiai ir gerai techniškai nulietas. Varpo liemens viršų juosia rumbeliais įrėminta įrašo juosta. Joje nurodytas varpą pagaminęs meistras: „W WJLNIE LAŁ KAZIMIERZ DRUSZKOWSKI ZA W CZISCU DUSZE“ (Liejo Kazimieras Druškovskis Vilniuje už sielas skaistykloje). Juostos apačioje išlieta banguota vynuogienojo šaka su lapais ir uogų kekėmis. Jos viduryje, apskritame medalione pavaizduota soste sėdinti Dievo Motina su Vaikeliu ir mažu Šv. Jonu Krikštytoju. Medalionas atkartoja Raffaello Sanzio paveikslo „Madonna della Seggiola“ kompoziciją. Abipus medaliono įrašas „DZWON OFJAROWANY 1859 ROKU DO KOSCJOŁA OŁAWSKIEGO./ LJPCA 25 PRZEZ ANIELĄ Z GIEDIMINOW TANSKĘ (Varpas paaukotas 1859 metais Alovės bažnyčiai. Liepos 25 Anelės Gediminaitės-Tanskos). Nedaug varpų nuliejo XIX a. viduryje Vilniuje dirbęs varpų liejikas Kazimieras Druškovskis (lenk. Druszkowski). Žinoma, kad jis 1839 ir 1841 m. nuliejo kelis varpus Vilniaus bažnyčioms, tačiau jie 1915 m. buvo išvežti į Rusiją ir ten pradingo. Šiuo metu tėra žinomas vienintelis pastarojo meistro 1859 m. Alovės bažnyčiai nuliedintas varpas. Šis varpas iki 1915 m. priklausė Alovės bažnyčiai, vėliau išvežtas ir saugotas Mask-vos Kremliaus arsenalo saugykloje. 1924 m. pabaigoje varpą parsivežė Lenkijos valdžios atstovai, bet jis atiteko tuomet Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte atsidūrusiai Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai, kurioje ir dabar yra. Šis varpas laikytinas bene meniškiausiu XIX a. Lietuvoje nuliedintu varpu.
Norint suprasti varpų „migraciją“, reikia šiek tiek prisiminti istorijos įvykius. Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenei labai trūko spalvotųjų metalų šaudmenims gaminti, todėl metalai buvo renkami visokiais būdais. Rusijos karinė vadovybė, nenorėdama vokiečiams palikti varpų kaip tinkamos žaliavos, nusprendė juos evakuoti kuo toliau į Rusijos gilumą, tikintis, jog pasibaigus karo veiksmams, jie bus grąžinti atgal.
1918 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, imta rūpintis varpų grąžinimu bažnyčioms. „Per karą Lietuvos bažnyčios neteko daugumos savo varpų, – rašė „Vienybės“ laikraštis. – Išvežtuosius į Rusiją vargiai bepavyks atgauti, kyla klausimas, kokius ateityje taisyties: geležinius ar varinius. Profesorius Dr. Dethless nepataria parapijoms taisyties plieninių varpų, jie netiktai neprilygsta variniams varpams savo balso gražumu ir skambumu, bet ir pigumu... Plieniniai varpai daug sunkesni, reikalingi daug tvirtesnio pakabinimo ir skambinimas jais daug sunkesnis, sudužus, belieka sena geležis, už kurią parduodant, mažai mokama, be to – jie rūdija. Geriau esą kelis metus palaukti ir ilgainiui įsigyti gerus varinius varpus“.
Iš archyvinių šaltinių žinoma, jog 1915 m. rugpjūčio 11 d. iš Alovės Švč. Trejybės bažnyčios į Rusijos gilumą buvo išvežti trys varpai, kurių bendras svoris buvo 172 kg, o vertė 2955 Lt. (įvertinta 1925 m.). Alovės parapijos klebonas kun. N. Sabaliauskas 1925 m. liepos 1 d. rašte Kaišiadorių vyskupijos vyskupui rašė, jog nė vienas varpas iš Rusijos nėra sugrąžintas, o tų metų Šv. Velykoms parapija įsigijo vieną varpą už 1867 Lt. Rašte dar teigiama, jog Varšuvoje yra vienas (buvęs Alovės bažnyčios) varpas, kuris svėrė apie 1 centnerį, buvo išpirktas už 109 zlotus, kainavo „ne mažiau vieton pargabenimas“. „Pargabenimas vieton“ reikia suprasti – į Lent-vario stotį.
Dalis Lietuvos šventovių varpų buvo pasisavinta Lenkijos pagal 1921 m. tarp Lenkijos ir Rusijos Rygoje pasirašytą sutartį. Tačiau su Lietuvai skirtais varpais 1924 m. suformuotas traukinio sąstatas iš Maskvos kažkodėl buvo nukreiptas ne į Kauną, o į Varšuvą. Į Vilniaus kraštą atgabenta ne mažiau kaip 13 aštuonių Lietuvos teritorijoje likusių bažnyčių varpų (tarp jų ir Alovės bažnyčios varpas), bet jie atiteko Vilniaus vyskupijos bažnyčioms. Lenkijos administracija neleido tų varpų pervežti į Lietuvą. Tam nepritarė Vilniaus arkivyskupijos vyskupas sufraganas Kazimieras Mikalojus Michalkevičius, pareikalavęs iš Lietuvos grąžinti tariamai lietuvių pasisavintus Vilniaus Katedros varpus. Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Juozapas Kukta 1927 m. vasario 25 d. kreipėsi į Apaštališkojo Sosto nuncijus Lietuvoje ir Lenkijoje, prašydamas tarpininkauti, kad Vilniaus arkivyskupijos vadovybė grąžintų varpus Lietuvos bažnyčioms, tačiau pritarimo nesulaukė.
Rengiant knygą „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia istorijos vingiuose“, šių eilučių autoriui G. Lučinskui pavyko pabendrauti su dr. Gintautu Žalėnu – knygos „Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios varpai“ (Kaišiadorys, 2008 m.) autoriumi. Menotyrininkas Gintautas Žalėnas pasidalino savo įžvalgomis:
„Alovės bažnyčios 3 varpai buvo išvežti į Rusiją 1915 m. Didesnysis varpas 1924 m. pabaigoje buvo parsivežtas iš Maskvos į Lenkiją, kartu su kitais Lietuvos pusėje likusių Trakų dekanato bažnyčių varpais. Juos Varšuvoje 1925 m. vasario 18 d. išpirko Trakų dekanas kun. K. Maliukevičius, tarp jų ir didesnį Alovės bažnyčios varpą. Alovės bažnyčia jokių varpų Varšuvoje 1925 m. nenuliejo. Minėti varpai buvo atvežti į Lentvario geležinkelio stotį, tačiau Lenkijos valdžia uždraudė juos grąžinti į Lietuvą. Vėliau aprašomasis varpas buvo perleistas Kabelių bažnyčiai, kurioje ir dabar yra saugomas. Alovės bažnyčiai 1925 m. buvo nupirktas naujas varpas iš bendrovės „Pramonė“ – dabar žinau dar du išlikusius šios bendrovės varpus, tačiau nežinau, kur jie buvo liedinti, gal Kaune, Siaurųjų geležinkelių dirbtuvėje, o gal pagal užsakymą užsienyje? Pastarieji varpai neturi įrašų (skirtingai nuo dingusio Alovės varpo) ir puošti vienodais „lietuviškais“ tulpių motyvais. Manytina, jog Alovės bažnyčios „Pramonės“ varpas galėjo būti arba per Antrąjį pasaulinį karą – 1942 m. konfiskuotas vokiečių, arba vėliau suskilti ir būti utilizuotas, o galbūt perduotas kokiai kitai bažnyčiai (?). Akivaizdu, kad Antrojo pasaulinio karo metais Alytaus apskrities administracijoje vyravo pataikūniškos okupantams nuotaikos, todėl nemažai varpų buvo atiduota vokiečiams (geriausiai žinomas Daugų bažnyčios varpo atvejis).
Bus daugiau