Patekti į Vilniaus kraštą, tuo tarpu ne taip lengva, bet vis dėlto Alytaus žemės ūkio dr-jai atidarant Eišiškėj savo skyrių pasisekė pasinaudoti proga.
– Sveiki, atvykę iš Nepriklausomos! – sušuko pilka rudine dėvįs inteligentiškos išvaizdos žmogus.
Susipažįstam. Tai mokytojas Jerukėnas, kuris slaptai Zirvinų sodžiuj ir apylinkėse mokino gyventojų vaikus lietuviško rašto. Dabar jis paskirtas Zirvinų sodžiuj mokytoju.
– Kokiu būdu tamsta mokydavai? – paklausiau sunkių pergyvenimų spindinčiomis žymėmis mokytoją.
– Visai kitaip kaip reikia, – nusišypsojo mokytojas. – Aš vaikščiojau pas mokinius atlikti pamokų, o ne mokiniai pas mane. Metus pamokini, kitus atsėdi kalėjime, o kai paleidžia ir vėl mokinu. Nu, bet pasibaigė kančios.
Vidurkely tarp I ir II Varėnų užtinkam karo pėdsakų – tiltas per upę sudegintas, kurį dabar atstato.
Varėna II turi gražią ir sveiką gamtą, todėl lenkų karininkai čia pamėgo statyti vilas ir vėjo pustomam smėlyne išaugo gražus miestelis. Gat-vėse minia labai įvairi. Čia svyruoja vyžuotas dzūkas, šalia jo basa šimtakvoldžiu sijonu dzūkė. Čia karakulo paltu vilos gyventoja – karininko žmona. Prie buvusio lenkų karininkų kooperatyvo tokios pat publikos uodega laukia reikalingų prekių, nors jos dar tik atvežamos.
Plentas Eišiškių kryptimi vingiuotas per neužaugas pušynus ir smiltingas lygumas. Kaimai neišskirstyti į viensėdžius, todėl po laukus slankioja didelės bandos galvijų. Ant kalnelio smurkso lenkiška miline, apsiraičiusiais aplink kepurę plaukais ir ilga susukta dūda kerdžius, apie kurį lankstosi piemenų būrys. Pakely sutikti valstiečiai vieni vyžuoti, kiti basi neša ant lazdos batus.
Ties Barčių, Vidėnų kaimais, Kalesnykų bažnytkaimiu nepaliesti stovi garbės vartai, vainikais apipinti ir virš plevėsuoja trispalvės. Trispalvėmis pasidabinę ir daugelio sodiečių bakūžės, nors jau nuo tos džiaugsmo valandos praslinko su viršum dvi savaitės. Kapuose ant paminklų užrašai lietuviški. Kaime girdėti lietuviškos dainos garsai. Galakiemy sustojęs jaunimo būrelis, pamatęs lietuvišką užrašą ant mašinos, mosuoja rankomis ir šaukia „valio“, lyg kokiems nugalėtojams.
– Sveiki videniečiai! – sušunku, o skruostai aprasoja džiaugsmo ašaromis.
Sodiečiai gyvena primityviai, skarda dengta stogo nematyti. Gryčios be čytų ir kai kur be kaminų. Prasideda akmeningos miškų apsiaustos lygumos, bet matyti našios žemės. Artėjant į Eišiškes išplaukia normalių žemių plotai, o toliau ir gana geros žemės apylinkės.
Eišiškių miestelis turi apie 4.500 gyventojų. Didelė keturkampė rinka apstatyta daugiausia dviejų aukštų mūriniais namais. Vidury rinkos keliasdešimties patalpų miesto halė, kuri priklauso perpus valsč. savivaldybei ir privatiems asmenims. Krautuvės visame miestelyje uždarytos, nors pilna turgavietė vienkinkių, medinėmis ašimis, vežimų. Tai apylinkės gyventojai suvažiavę į turgų. Vežimuose matyti įvairių ūkiškų gėrybių. Krautuvių lenkiškos iškabos nuplėšytos, o lietuviškos dar nepadirbtos, todėl pirmą kartą patekęs dairaus, kaip paklydėlis miške. Prisistato su šautuvu ir raiščiu ant rankovės milicininkas. Kai su juo pradėjau lietuviškai kalbėtis, ėmė rinktis minia ir pagaliau keli šimtai taip apsupo, kad galėjo užkamuoti klausimais.
– Vy z Litvy? Paklegėk man, panok, kap cia bus z dvarais? Ar treba bus grąžint? – teiravosi prisispyręs, matyt, sugudėjęs lietuvis.
– Bus žemės reforma ir dvarus išdalins. Jau rengia, – garsiai atsakau.
– Niech gyvenuoja broliai lietuviai! – sušuko kažkas tolumoj.
– Lai gyvuoja Lietuva! – kažkas pataiso. – Gerai šnekec cia apie Eišiškes ne visi moka, bet suprasc kožnas supranta, cik šlektai neišsiduoda. Cik, sčėscis, nedaug čia jų yra. Lietuviai ir gudai prasti žmonės.
– Kap nebuvo gosudarstvy, gaspadoriai kirto miškus, ar nekoravos už tai? – spyrėsi, kad atsakyčiau ūsotas valstietis. – Jau liesnyčiai surašinėja.
Atsakiau, kad, tur būt, ne, tik gal apdės valdiška taksa ir reiks užsimokėti. Toliau klausė, ar tuoj bus druskos, žibalo, muilo ir kitų prekių.
Prekybininkai už centnerį javų duoda tik 3 kg druskos, už pusbonkį žibalo reikia duoti 1 kg sviesto ir taip toliau. Gyvulių niekas neperka, o gyvulių ir javų visi turi.
Pasakiau, kad Alytaus žemės ūkio draugija atidaro čia skyrių, jau šiandien visokių prekių atvežėm ir ryt pardavinės. Minia sujudo ir apgulė sunkvežimį, klausinėdami kokiomis sąlygomis pardavinės. Sužinoję, kad pigiai ir mainys į ūkiškus produktus, visi nušvito džiaugsmu.
Atvežtas prekes iškraunant į sandėlį, apspito ne tik ūkininkai, bet ir miesčionys. Aikštė pavirto žmonių jūra. Benešiojant maišus vienas plyšo ir keli kilogramai druskos išbiro. Minia susiūbavo ir pirmuosius prilipdė prie sunkvežimio. Suspaustieji ėmė rėkti, tik darbininkas išgelbėjo, nes liepė paruošti skaras, kepures ir po žiupsnį druskos apdalino.
Nemažiau nušvito ir ten nusiųsti mūsiškiai pareigūnai: savivaldybininkai ir policininkai, kai juos apdalinau po laikraštį, nes spauda nesuspėjo normaliai jų pasiekti ir gyveno be žinių.
Policijos durys neužsiveria, interesantų pilna dieną ir naktį. Kamuoja įvairiausiais paklausimais, o klausimų pasitaiko, kuriuos tik tribunolai gali aiškinti. Štai prisistato dvarininkas ir skundžiasi, kad užėjus rusams, susidarė komitetas, kuris išsidalijo jo galvijus, iškirto ir išsivežė jo miškus. Dvarininkas spiriasi, kad pasakytų, ar galės susigrąžinti paimtą iš jo turtą, nes kai kurie, ypač gyvulius, pardavinėja.
Vėl milicininkas užvaro apie dešimtį vilniečių žydų, kurie vyksta į SSSR pusę su leidimais, bet vežimu gabenasi mantą. Pabaigė su šiais, vėl priguža kambarys: vienas leidimo, kitas skųstis, trečias aiškintis. Turi darbo ir galvosūkių valsčiaus sav-bės personalas, bet vis dėlto visi raminasi, kad tos bėdos pasibaigs. Tvarkytis padeda vietos milicininkai. Pradžioje jų buvo 16 asmenų, dabar liko tik 10.
Eišiškėse ir kitose srityse reikia organizuoti spaudos talkininkus, kurie platintų spaudą, nes anksčiau retas kas skaitė laikraštį, o dabar niekas nebegauna, todėl tenai tenkinamasi tik įvairiais gandais, kurių netrūksta.