Nuotrauka (straipsnio apačioje-red.) daryta 1956 m. rugpjūčio 19 d. Varėnoje po pirmojo rajono literatų būrelio narių viešo literatūrinio vakaro rajoniniuose kultūros namuose. Joje grupė vakaro dalyvių bei svečių. Tai (pirmoje eilėje iš kairės): mokytojas, rajono laikraščio „Tarybinis balsas“ bendradarbis S. Čižas, laikraščio redaktorius J. Dzenajavičius, B. Mackevičius, J. Laniauskas, stovi: literatas R. Sadauskas, J. Ūdras, A. Česnulytė, V. Giedra, P. Širvys, Onuškio vidurinės mokyklos moksleivis J. Laurinavičius, E. Strumkevičiūtė, D. Staselis, D. Jankauskas. Nuotrauka pirmą kartą buvo publikuota „Švyturio“ žurnale (1976, nr, 5, p. 16), po to keliuose kituose periodiniuose leidiniuose, taip pat ir „Merkio krašte“ (1989 07 15) prie mano prisiminimų „Spausdinto žodžio trauka“ (apie Varėnos rajono literatų būrelį 1950-1961 metais). Naujausia nuotraukos publikacija – Varėnos rajono literatų klubo „Jievaras“ almanache „Merkio lieptai-4“ (2025), 168 p.
Berengiant almanachą, man kilo mintis pasidomėti, koks likimas ištiko tų pirmųjų Varėnos rajono literatų, kurie dalyvavo pirmajame literatūriniame vakare, o labiausiai tų, kuriuos matome nuotraukoje, darytoje prieš... 67 metus! Užintrigavo A. Česnulytė. Kas ji? Aš jos visiškai neprisimenu, nebuvo jokio bendravimo su ja. Net jos vardas atmintyje neišliko, nes publikacijose prie pavardės buvo rašomas tik vardo inicialas A. Tačiau taip atsitiko, kad „Tarybinio balso“ laikraštis literatūriniame puslapio (1957 08 11) poezijos skyrelyje įdėjo tris mano eilėraštukus, portretinę nuotrauką ir... A. Česnulytės pristatomąjį žodį apie autorių. Tai buvo keliolikos eilučių rašinukas – pirmas trumpas mano trumpos biografijos paviešinimas. Buvau devintokas.
Parašiau Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliografei Laimutei Cibulskienei, kad padėtų man rasti A. Česnulytę. Po kiek laiko Laimutė paskambino, pranešdama, kad tai Antanina Česnulytė, vėliau ji Lūžienė. Ji buvo literatė, rašė eilėraščius. Kurį laiką dirbo Voriškių bibliotekos vedėja.
Vis dėlto istorija su A. Česnulyte dar nesibaigė, kaip iš pradžių atrodė. Po kurio laiko Laimutė vėl paskambino: netikėtai atsirado kita A. Česnulytė, tačiau jos vardas ne Antanina, bet Adelė! Teko papildomai aiškintis: tai katra iš judviejų grupinėje nuotraukoje, katra trumpai parašė apie mane rajoniniam laikraščiui? L. Cibulskienė netrukus sužinojo, kad Adelė Česnulytė-Zienienė (ji buvo ir Būtėnienė) gyvena Baltojoje Vokėje (Šalčininkų r.), nuo pat Varėnos II vidurinės baigimo iki išėjimo į pensiją dirbo mokytoja. Buvo aktyvi visuomenininkė, etnografinio ansamblio vadovė, subūrė vaikų etnografinį būrelį „Kai aš mažas buvau“, Baltosios Vokės kultūros namuose įkūrė kraštotyros muziejų. Išleisti du jos eilėraščių rinkiniai: „Eilės“ 2021) ir „Eilės II“ (2024). Remdamasi Adelės Česnulytės-Zienienės pateikta medžiaga, L. Cibulskienė parengė platų fotopasakojimą apie ją „Merkio krašto“ skaitytojams: „Adelė Ūla Česnulytė: „Mano eilės – tai mano vidiniai išgyvenimai. O mano draugai – Dzūkijos miškai, šilas ir Ūla“ („Merkio kraštas“, 2025 10 10, nr. 79, 4-5 p.).
Aš irgi susisiekiau su p. Adele. Ilgai kalbėjome. Buvo be galo miela, įdomu, malonu. Aibė prisiminimų, bendrų pažįstamų, neužmirštamų įvykių. Net graudu darėsi. Ypač kai išaiškėjo. kad mus kadaise siejo – kad ir netiesiogiai – glaudūs ryšiai, kad tie patys žmonės pasuko mus lemtingais gyvenimo keliais, nors mes tik dabar apie tai išsiaiškinome, pasidalijome savo mintimis. Adelės Česnulytės lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas buvo Stasys Čižas. Kai paskaitai Adelės eilėraščius, išspausdintus daugiatiražiame spaustuvėje spausdintame laikraštyje „Varėnos moksleivis‘ (1958 06 08), tai nuostabą kelia, kad taip palyginti tobulai įsisavinusi klasikinės eilėdaros taisykles aštuoniolikmetė abiturientė. Tai mokytojo S. Čižo triūso rezultatas. Aš taip pat iš to paties mokytojo išmokau, tik ne klasėje, kaip Adelė, o laikraščio redakcijoje, per literatų susirinkimus. Adelė rajono literatų būrelyje nedalyvavo, tik mokykloje pasireikšdavo.
Mudu tais pačiais metais (1958) baigėme savo vidurines mokyklas, mudu stojome į aukštąsias studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros ir abu pirmaisiais metais neįstojome. Reikėjo ieškoti darbo.
Pirmoji tai darė Adelė. Tas pats mokytojas S. Čižas, sužinojęs, kad Šalčininkų rajono redakcijai „Tarybinė tėvynė“ reikalingas literatūrinis darbuotojas, tačiau laisvas yra tik korektoriaus etatas, todėl įdarbins korektoriumi, o dirbs korespondentu, S. Čižas Adelei įdavė raščiuką - rekomendaciją nuvežti redaktoriaus pavaduotojai Leonorai Čyžiūtei, su kuria S. Čižas susitarė telefonu, kad ji Adelę priims dirbti. Adelė nuvažiavo. Įėjo į Tarybų rūmus, kuriuose buvo įsikūrusi ir rajono laikraščio redakcija, ten pat ir rajono švietimo skyrius. Dairėsi, kur L. Čyžiūtės kabinetas. Tuo metu iš kito kabineto išėjo kažkoks vyriškis. Jis klausia, ko toji mergužėlė ieško. Adelė pasakė... Jis išklausęs jos pareiškė:
– Tau klampoti po kolūkio laukus, po fermas su guminiais batais turbūt ne kaip seksis... Einam pas mane į kabinetą, aš tau pasiūlysiu kitą darbą...
Tai buvo rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjas. Jis tuoj pat Adelę įdarbino į Žižmų pradinę mokyklą lietuvių dėstomąja kalba, Dieveniškių apylinkėje. Taip Adelė Česnulytė iš žurnalistės, net neįžengusi į redakciją, tapo mokytoja... Neakivaizdžiai studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute.
Aš irgi nenorėjau likti savo gimtajame kaime, nuošaliame „Aušros“ kolūkyje (buv. Daugų, dabar Trakų r.). Reikia ieškoti darbo kur nors mieste. Bet kur? Ir aš irgi skubu pas S. Čižą.
– Važiuok į Šalčininkus... – tarė jis. – Ten laisvas korektoriaus etatas, bet dirbti reikės ir žurnalistu...
Tai buvo man visiškai nepažįstamas kraštas, nebuvęs jame. Bet lyg ant sparnų skubėjau ten, juk dirbsiu redakcijoje!
Įėjau į tuos pačius rūmus, pro kuriuos buvo įėjusi Adelė, apsidairiau, rajono švietimo skyriaus vedėjo nesutikau, todėl iškart įžengiau į redaktoriaus pavaduotojos kabinetą. Įėjau ir... žurnalistu likau 55-erius metus iki pat šios dienos, tik dabar jau namudininkas, į tarnybą nebeinu.
Buvau baigęs vidurinę mokyklą lietuvių kalba, tačiau gimęs ir augęs trikalbiame (lietuvių, lenkų, rusų) kaime, todėl skaityti, kalbėti buitine kalba galėjau visomis trimis kalbomis. Šalčininkų krašte pasijutau lyg ir įprastoje aplinkoje, bet visgi mane traukte traukė Dieveniškės, jų apylinkės – vienintelis rajone lietuviškas arealas, kur galėjau lietuviškai susikalbėti ir su kolūkio pirmininku, ir su apylinkės vadovais, su mokyklų direktoriais. Vos už kelių kilometrų Poškonių aštuonmetė, o Žižmų pradinė (abi lietuviškos) čia pat, ranka paduoti. Važiavau, kalbinau jų vadovus, galbūt ir Adelę buvau susitikęs, bet nei aš, nei ji neprisimename. O taip tada būtų tikę padėkoti jai, kad ji sutiko čia dirbti mokykloje, kaip tik Šalčininkuose atverdama man platumas į tolimą gražią žurnalistikos kelionę. Tai pasakiau jai tik dabar telefoniniame pokalbyje daugiau kaip po 65 metų! Atrodo, likimo pirštas, nurodęs gyvenimo kryptį, buvo mums abiem palankus, laimingas...
O kaip su nuotrauka, kaip su A. Česnulyte?
Turbūt jau supratote, kad joje vis dėlto ne Adelė Česnulytė, o kita jos bendrapavardė – Antanina, kurią pirmiausia ir išaiškino L. Cibulskienė. Deja, Antanina jau mirusi...
Paieškos buvo įdomios – ieškojome Antaninos, o radome Adelę...
Kadangi Adelei – 86-eri, man – 88-eri, tai gyvai bendrauti nebeužtenka jėgų, tačiau nuotoliniu būdu sekasi kuo puikiausiai. Pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai tame pačiame Šalčininkų krašte, toje pačioje artimoje aplinkoje sukelia malonius prisiminimus...
Mudu tikimės dar susitikti, susipažinti...