Praėjusių metų rugpjūtį Nedzingės kaimas iškilmingai atšventė 450 metų jubiliejų – pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Nedzingė paminėta 1575 metais.
Kadaise čia būta Žilinskių dvaro, o dabar kaime galima pamatyti dvaro sodybos liekanas, Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčią, paminklą Lietuvos partizanams ir kovotojams už tėvynės laisvę, čia veikia biblioteka, kultūros centras, gyvuoja kaimo bendruomenė. Atvykus eilinę dieną, kaimas gali pasirodyti nuščiuvęs ir tylus, o juk nuo 1920 m. Nedzingėje veikė lietuviška pradinė, 1923–1950 m. – septynmetė, o 1950–2001 m. – netgi vidurinė mokykla.
Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčia, 1978 m. © Vytauto Didžiojo universitetas. Nuotrauka iš epaveldas.lt
Būtent su Nedzingėje ilgus dešimtmečius kunkuliavusiu mokykliniu ir kultūriniu gyvenimu yra glaudžiai susijusi mūsų herojė – ilgametė Nedzingės vidurinės mokyklos muzikos mokytoja, įvairių muzikos, šokių ir dramos kolektyvų vadovė, kraštotyrininkė Vanda Mockevičienė, 1998 m. už kultūros tradicijų puoselėjimą bei Varėnos krašto garsinimą Lietuvoje ir užsienyje įvertinta Varėnos rajono savivaldybės ženklu „Sidabrinė bitė“, o 2019 m. už aktyvią pedagoginę ir kultūrinę veiklą pagerbta Varėnos rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopenus Varėnos kraštui“.
Kviečiame skaityti pokalbį su gerbiama Vanda, alsuojančia meile savo mokiniams, muzikai, savajam kraštui ir jo žmonėms, galinčia tapti įkvėpimu daugeliui šiandienos mokytojų. Pokalbis nufilmuotas Varėnos kultūros centro Nedzingės filiale, veikiančiame buvusios mokyklos pastate.
Liškiava. Nežinomas fotografas XX a. 3 deš. – XX a. 4 deš. © Alytaus kraštotyros muziejus. Nuotrauka iš epaveldas.lt
Pradžia – Aušrinės kaime netoli Liškiavos
Gerbiama Vanda, Jūs gimėte 1934 m. vasario 12 d. Aušrinės kaime, Varėnos rajone. Ką atsimenate iš vaikystės ir jaunystės dienų?
Vanda Mockevičienė. Aš ir pradėsiu nuo Aušrinės. Visa žemė ten priklausė Liškiavos Aukštojo dvarui, dvarininkui Vladislovui Jurgiui Kosylai. Jis fundavo ir Liškiavos bažnyčios bei vienuolyno pastatymą. Po 1918 m., kai jau kūrėsi Lietuva, tą Kosylos žemę išdalino savanoriams. Mano tėtė Juozas Gudelionis buvo savanoris, kilęs iš Gudakiemio kaimo netoli nuo Nedzingės, ir jis gavo 12 ha žemės Aušrinės kaime, ant Bedugnio ežero kranto. Pirmoji žmona Ona Dzidzevičiūtė, kilusi iš Merkinės, labai anksti mirė, palikusi keturis vaikus. Tada tėtė vedė mano mamą, Viktoriją Šimkonytę iš Liškiavos. Ir 1934 m. per Užgavėnes gimiau aš.
Sakmė apie Bedugnio ežerą
Mes gyvenome prie Bedugnio ežero. Kaimynės pasakodavo, kad tame ežere yra nuskendęs miestelis ir per šventą Joną, o gal per šventą Petrą, girdėti, kaip skamba varpai. Tai vaikas būdama eidavau klausytis. O legenda tokia: ganė žmogus jaučius. Ir girdi, kad atūžia kažkas: baisus juodas lietaus debesis, ir užliejo visą kaimą. O tame kaime buvo bažnyčia. Toliau pasakojo kaimynė Kalpokienė: tenai buvo labai graži jauna mergaitė, vardu Aušrinė, pamilusi vaikiną našlaitį, tarnavusį bažnyčioje. Senas kunigas jį išlaikė. Sako, kad miestelyje būta ir turtingų žmonių. Ir vieno turtingo krautuvininko sūnus įsimylėjo tą mergaitę ir panoro ženytis. Bet mergina nenorėjo už jo tekėti, nes mylėjo tą jauną varpininką. Bet jau ją per prievartą nori išleisti, jau ir suknelę turi. Tai ji naktį prieš dvyliktą nuėjo pas kunigą ir jam viską papasakojo. O kunigas buvo geras ir juodu su tuo našlaičiu suvinčiavojo. Išgirdusi to krautuvininko mama supyko, kaip šoko, mostelėjo juoda skepeta, ir sako: čia nieko nebus, tik ežeras! Tada pakilo tas juodas debesis ir viską užliejo. Pasirodo, ji buvo ragana.
Vaikystės namuose – didelė darni šeima
Kokia buvo Jūsų šeima, kaip Jus auklėjo tėvai? Kokios buvo šeimos vertybės ir tradicijos?
Mano tėvukas irgi buvo našlaitis, nuo aštuonerių jį augino dėdės. Anksti mirė jo tėvas ir mama. Jis buvo iš biednųjų, o mano mamos tėvai Mikas ir Antanina (vėliau, Antaninai mirus – pamotė Valerka) Šimkoniai jau buvo ūkininkai, gyveno pasiturinčiai, turėjo malūną ant Krūčiaus upelio, jų ir namai buvo dideli, dviejų galų.
Mano tėvų šeima buvo didelė, visa tvarka buvo tėvo. Jis mus ir auklėjo, ir išlaikė šeimą. Mama labiau rūpinosi buitimi: gamino valgyti, prižiūrėjo vaikus ir laukuose dirbo. Tėvas būtų galėjęs tapti labai geru mokytoju. Pas mus visada būdavo pilna vaikų. Kai aš gimiau, mūsų šeimoje jau buvo trys seserys ir du broliai – iš pirmosios tėvo santuokos. Tėvas bendraudavo su savo pirmosios žmonos giminėmis, jie atvažiuodavo. Tais Smetonos laikais šeimos buvo tvirtos. Mūsų kaimas buvo sudarytas iš savanorių, visos šeimos labai darnios. Tėvas labai rūpindavosi vaikais. Sekmadieniais paaugliai sueidavo mūsų kieman ir žaisdavo ripką – lazdomis varinėdavo tokį medinį skritulį, tai mano tėvas su kaimynu irgi žaisdavo.
Žiemą sekmadieniais pas mus vykdavo šokiai paaugusiam jaunimui, nes kaime buvo daug bendraamžių. Tai tėvas prižiūrėdavo tuos mūsų šokius, pats rodydavo, kaip reikia šokti – pavyzdžiui, „Mikitą“. Jis buvo lyg mūsų mokytojas. Mama irgi yra išmokiusi šokį „Šoka šarka ir genys“, bet daugiausia viskas iš tėvo. Smuiku grodavo kaimynas Jonas Kalpokas. Jis ir Liškiavos bažnyčioje grodavo vargonais. Jį patį buvo išmokęs patėvis Česnulevičius, kuris buvo labai geras muzikantas, kilęs iš Radyščiaus. Jis savo posūniui pats padirbo smuiką. Tai tas Kalpokas mūsų šokiuose grodavo polką, valsą, „Grėbiau šieną“. Sueidavo iš mūsų kaimo kokie aštuoni vaikai, dar kartais ateidavo jaunimo ir iš Vilkiautinio.
Tėvo šeimoje aš gimiau šešta, jau radau brolius Algirdą ir Vytautą, seseris Onutę, Aldutę ir Danutę, o po manęs užaugo dar penki vaikai: Milda, Nijolė, Birutė, Irena ir Kęstutis. Mirė Angelytė, Gražinutė, Algimantas. Užaugom iš viso vienuolika vaikų. Mes niekada tarpusavyje nesibardavom. Kažkaip mokėjo tėvai išlaviruot, kad tų barnių nebūdavo. Tėvas gal buvo griežtesnis, bet labai rūpinosi vaikais: į mokyklą arkliu nuveždavo ne tik savo, bet ir kaimynų vaikus, nes iki mokyklos Liškiavoje buvo keturi kilometrai.
Jeigu nueidavom su tėvu kokian baliun ir netinkamai pasielgdavau, jis nebardavo, tik paskui pasakydavo: „Vandula, tu čia nelabai gražiai padarei“.
Gabumai muzikai – iš tėvo, šokiams – iš mamos
O iš ko Jūs paveldėjote gabumus muzikai?
Tėtė turėjo absoliučią klausą, labai gražiai dainavo ir mus mokė. Jis pats nuo dešimties metų giedojo Merkinės bažnyčios chore. Merkinės bažnyčioje dirbo labai geri vargonininkai, o jis giedodavo pačiu aukščiausiu balsu, diskantu. Jis ir iš mūsų reikalavo to gražaus dainavimo: ne rėkti garsiai, kaip kaime įprasta, o dainuoti subtiliai, švelniai… Mokėjo ir pritarti antru balsu. Mano seserys taip pat dainavo bažnyčios chore. Tėtė mus ragino stoti į muzikos mokyklą, bet paskui pats sulaikydavo: neuždirbsit, kiek gi ten muzikos mokytojui mokės… Bet aš visgi pabaigiau Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, o mano sesuo Birutė baigė konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – A. G.). Mano ir duktė baigė muzikos mokyklą ir konservatoriją (aktorė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė Vitalija Mockevičiūtė – A. G.), sesers Mildos abi dukterys muzikantės… Kažkada apskaičiavom, kad mūsų giminėje yra devyni muzikantai, baigę Lietuvos nacionalinę muzikos ir teatro akademiją. O baigusių Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą dar yra ir daugiau.
Apie tėvo giminę žinoma nedaug, tik tiek, kad jo senelis atsikėlė greičiausiai iš Gudijos ir XIX a. pradėjo gyventi Gudakiemyje. O savo tėvų tėtis neprisiminė, nes jie anksti mirė. Tad neaišku, iš ko jis pats paveldėjo tuos gabumus muzikai. Tėčio mama tai kilusi iš Galintėnų kaimo, netoli Ilgininkų, Alytaus rajone, jos giminė – Kirvelevičiai, gabūs žmonės. Gyvenime mano tėvai man padarė labai didelę įtaką. Mama tik atrodė nuolaidi, o iš tikrųjų ji padarydavo taip, kaip jai reikia. Mama buvo labai gabi šokiams, lengvai šoko. Po daugelio metų buvę Liškiavos bernai prisiminė, kad varžydavosi, kuris pirmas mano mamą Viktoriją išves šokti.
Ar Jūsų tėviškėje Aušrinės kaime yra likę giminių?
Yra. Toje pačioje tėvų sodyboje gyvena brolis su savo šeima. Kiekvieną vasarą mes ten visi suvažiuojam. Mano knygos „Aušrinės ir Nedzingės kelaliais“ viršelio nuotraukoje (fotografas – mano sesers sūnus Giedrius Abromavičius) – takutis, vedantis iš tėvų sodybos.
Bus daugiau