Pradinė mokykla Liškiavoje
Gerbiamoji Vanda, kaip prisimenate pradinę mokyklą Liškiavoje? Ar buvo mokytojas (-a), kuris (-i) padarė Jums įtaką, paliko įspūdį?
Mokytojai man padarė labai didelę įtaką. Liškiavos pradinėje mokykloje, kurią pradėjau lankyti 1941 m., buvo geras mokytojas Zigmas Prapiestis, buvęs savanoris, šaulys, mokė mus lietuvių kalbos, matematikos, geografijos. Geografijos žinios iš pradinės mokyklos mane lydi iki šiol, puikiai viską atsimenu, kur kokios upės, aukštumos, žemumos. Kai pasikeitė laikai, grįžo rusai, Prapiestį suėmė, greičiausiai jis kalėjime ir mirė. Ateidavo kunigas Grėblikas, dėstė mums katekizmą, bet tada nieko nesupratau, tad nieko ir neatsimenu. Z. Prapiestis davė labai gerus pagrindus.
Paskui, kai Prapiestis dingo, mus mokė tokia Kudirkienė, kurios vyras slapstėsi nuo išvežimo. Tai ji per pertraukas ir po pamokų ruošdavo liaudies šokius ir vaidinimus. Tai aš jau tada pasireiškiau kaip artistė. Pasirodydavome mokyklos vaikams. Bet mokytoja Kudirkienė dirbo trumpai, po jos atėjo tokia jaunutė mokytoja, gal tik vidurinę pabaigusi, reikėjo mokytis rusų kalba, o ji pati ne kažin ką temokėjo. Bet mes jau buvome gerai paruošti ankstesnių mokytojų ir išlaikėme egzaminus Kibyšiuose.
Druskininkuose mokytojai dar užeidavo į bažnyčią pasimelsti
Druskininkų mokyklą pradėjau lankyti 1946 m., o baigiau 1953 m. Ten dirbo labai geri mokytojai – pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kvaraciejienė. Jos vyras, Smetonos laikų karininkas, dėstė mums fizinį lavinimą, buvo labai puikus mokytojas. Jo seserį išvežė, o jis pats kažkaip išsisuko. Niekas nevertė stoti nei į pionierius, nei į komjaunuolius. Dar mokytojai patys užeidavo bažnyčion. Eidama į mokyklą užbėgdavau į bažnyčią pasimelst, kad nepakviestų atsakinėti, jei nebūdavau pasiruošusi. Tai pamatydavau bažnyčioje ir mokytoją Kvaraciejienę, ir geografijos mokytoją Jurgionytę. Labai patiko muzikos mokytojas Jonas Stravinskas. Jo žmona mūsų mokykloje vadovavo šokių būreliui, buvo labai kūrybinga, rašė eilėraščius. Buvo geras fizikos mokytojas. Aš buvau linksma, jam gal patikau, tai man rašydavo penketą už nieką. Matematika man sekėsi, o fizika – nelabai.
Aš buvau nekonfliktiškas vaikas. Padarydavau klaidų, bet mokytojai man buvo labai atlaidūs. Kadangi dėl ligos praleidau vienus metus ir iškart turėjau pradėti mokytis šeštoje klasėje, tai mokytoja Kvaraciejienė man padėjo su anglų kalba. Eidavau pas ją į namus. Tuo laiku tėvai išlaikydavo mokytojus, skirdavo jiems maisto. Vaikų šeimos gyveno kaimuose, visko turėjo, dar nebuvo kolūkių.
Vanda Gudelionytė-Mockevičienė (kairėje) su šio staripsnio autore
Baigusi vidurinę, mėginau stoti į Kūno kultūros institutą. Iš fizikos gavau trejetą, o visi kiti – ketvertai. Buvo didelis konkursas. Bet dėl savo pačios klaidos, kad nepateikiau laiku pažymių kortelės, manęs nepriėmė į tą institutą. Tada labai verkiau. Parvažiavau namo, ir tėtė verkė, ir mama. Tačiau po daugelio metų mano svajonę sportuoti įgyvendino mano vyriausia dukra Audronė, tapusi bėgike, sporto meistre, Lietuvos ir Pabaltijo čempione.
O tada, po nesėkmingo stojimo į Kūno kultūros institutą, mano matematikos mokytojas Petras Gvazdaitis tapo Druskininkų vykdomojo komiteto Švietimo skyriaus vedėju ir pasiūlė man kaimo mokytojos vietą Ilgininkų kaime netoli Merkinės.
Mokykloje visą laiką lankiau chorą, šokau šokių kolektyve, vaidinau.
Dirbti man buvo didelis malonumas
Iškart po vidurinės mokyklos pradėjote dirbti pradinių klasių mokytoja iš pradžių Ilgininkų kaime, vėliau – Masališkių, Montvilų, Gudakiemio kaimuose, kol galiausiai įsikūrėte Nedzingėje. Nuo 1959 m. iki 2004 m., keturiasdešimt penkerius metus, dirbote Nedzingės vidurinės mokyklos muzikos mokytoja, o vadovaudama įvairiems meno kolektyvams su vaikais ir jaunimu išdirbote dar gerokai ilgiau. Kas buvo sunku, o kas – malonu ir prasminga mokytojos darbe?
Mėgau savo profesiją, tad darbas man buvo atgaiva. Galėjau dirbti be poilsio. Kai gimė vaikai, aš juos vesdavausi į repeticijas, jie dainuodavo drauge. Man pasisekė su anyta, ji man labai padėjo su buities darbais. Galėjau dirbti, niekas netrukdė. Dirbti man buvo didelis malonumas. Ne pinigai rūpėjo, ne kokie pagyrimo raštai. Žinoma, stokodavau laiko, ypač kol vaikai buvo maži, bet vėliau visur juos imdavau kartu. Mano vaikai – dukros Audronė, Jūratė, Vitalija, sūnus Darius – ir dainavo, ir šoko, ir vaidino mano ansambliuose. Mes pusę Lietuvos apkeliavom.
Mano vyras anksti mirė, gyvenom kartu tik 15 metų. Vyras buvo sportininkas, visam rajone jam nebuvo lygių, bet ir labai gerai vaidino. Tad vaikų artistiniai gabumai – ne tik mano nuopelnas. Kai vyras mirė, sūnui Dariui buvo tik metukai.
Aš labai su mokiniais sutardavau ir jų neskųsdavau. Padarydavo vaikai ir visokių kliaudų. Aš mokinius labai suprasdavau. Žinoma, ir mano dalykas, muzika – tai ne matematika. Mes labai daug dainuodavom per pamokas, daugiausia liaudies dainas. Turėjau tokio artistiškumo, mokėjau vaizdžiai papasakot, tai vaikai klausydavo. Su mokiniais buvo labai geri santykiai. Mokiniai man kartais ir pastabų duodavo, patardavo, ir aš tą priimdavau. Sakyčiau, kad mokytojas turėtų būti mokinio draugas.
Turėjau ir išdykusių mokinių. Pavyzdžiui, vienas vaikas iš ansamblio „Piemenukai“, dykas kaip velnias, va čia, iš Gudakiemio, sykį dėl jo išdaigų jau net apsiverkiau. Jis atėjo, apsikabino, sako, mokytoja, dovanokit. Ir viskas! Ir dabar susitinkam, esam draugai. Svarbu žmoniškumas.
Dirbote ne tik mokytoja, sukūrėte ir vieną iš pirmųjų Lietuvoje vaikų folkloro ansamblį „Piemenukai“ (pirmasis pasirodymas – 1984 m., ansamblis gyvavo iki 2014 m.), rengėte jo programas, jam vadovavote, ir šis ansamblis sulaukė dėmesio ir įvertinimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje...
Mums labai pavyko Lenkijoje, dalyvavome festivalyje Zeliona Gura miestelyje. Dalyvavo ansamblių iš visos Europos, taip pat iš Amerikos, Meksikos. Vykdavo aptarimai, tai visada mus paminėdavo, nors ir neskirstė vietų.
Būdavo svarbu parengti gerą programą. Daug ką perėmiau iš tėvo repertuaro. Per repeticijas būdavo daug dūkimo, išdykavimų, vaikai atsipalaiduodavo. Ir kai jau reikdavo pasirodyti scenoje, jie būdavo tokie tikri, atsipalaidavę. Visko mokėmės per žaidimą. Visi vaikai mokėdavo programą, ir jeigu vienas pamiršdavo, tai kitas galėdavo atsistoti į ano vietą. Tas laisvumas visiems patikdavo.
Dažnai vaikų folklorinių ansamblių vadovai nemokėdavo parinkti programų, sudarydavo tokią suaugusiųjų programą. Jeigu mažiukai vaikai dainuoja romansus apie meilę, tai jau atsiprašau… Kas netinka, tai netinka. Mano ansamblio mergaitės, kai užaugo, irgi dainavo romansus. Rinkdavome ir vietinę tautosaką, tiesiog pas mane į namus ateidavo padainuoti moterys.
Nedzingė – muzikinės ir artistinės kultūros židinys
Vadovavote ir Nedzingės vidurinės mokyklos bei kultūros namų chorų, liaudies šokių, dramos, vokalinių ansamblių kolektyvams. Iš kur toks nedzingiškių polinkis į meninę saviraišką, dainą, šokį?
Nedzingėje jau iki manęs buvo labai gyva muzikavimo tradicija, nes čia nuo 1920 m. veikė lietuviška mokykla, kurioje dirbo muzikuojantys mokytojai, jie ir padėjo pagrindus. Be to, čia buvo dvaras, kurio šeimininkai mėgo meną, koncertus ir šokius. Galima sakyti, kad Nedzingėje nuo seno gyvavo muzikinė kultūra.
Kai aš atėjau dirbti, įkūriau chorą, ir kaimo žmonės, nors reikėdavo ir po keletą kilometrų pėsčiomis ateiti, lankė repeticijas, – o jos prasidėdavo po darbo ir užtrukdavo iki vidurnakčio. Visi labai norėjo kur nors išvažiuoti, pasirodyti. Tai yra išskirtinis bruožas. Mokytojai labai artimai bendravo su kaimo žmonėmis. Kaimas, mokykla, vaikai – visi veikė sutartinai. Tokie mokytojai pasitaikė. Mokytojas Vytautas Dunderis organizavo chorus, o aš jiems vadovavau. Suorganizavo kapelą, pats grojo akordeonu ir gitara. Įtraukė visus, kas bent kiek mokėjo groti kokiu nors instrumentu. Tai ne vieno žmogaus darbas, o buvo susikūręs toks kultūros židinys.
Iš mano mokinių, ansambliečių, choristų yra tapusių chorvedžiais, muzikantais, šokėjais.
Iš Nedzingės yra kilęs ne vienas aktorius, ne tik mano dukra Vitalija Mockevičiūtė. Jau mirę Balys Juškevičius, čia mokęsis Tomas Vaisieta. Dar vienas vaikinas, Albertas Jaruševičius, buvo įstojęs į aktorinį, bet žuvo, baigęs vieną kursą. Žodžiu, čia dar ir artistų kaimas (juokiasi).
Gimtojo krašto istorijų užrašinėtoja
Jums rūpėjo ir teberūpi nykstančių kaimų likimas, renkate medžiagą apie papročius, buitį, esate užrašiusi ne vieną istoriją, tradiciją, Varėnos rajono laikraščiuose „Giružis“ ir „Merkio kraštas“ paskelbėte ne vieną straipsnį: „Nedzingė tūkstant-metyje“, „Nykstantys kaimai: Panedzingis“, „1930 m. – Vytauto Didžiojo metai“, „Išskirtinis vasaros sekmadienis Nedzingėje“, „Burokaraisčio kaimo šviesuoliai“, „Jie Nedzingėje kūrė Lietuvą“ ir kt. 2017 m. pasirodė Jūsų knyga „Šoka šarka ir genys: Dzūkijos kaimo autentiški vaikų žaidimai“, o 2024 m. išleidote prisiminimų ir kraštotyros tekstų rinkinį „Aušrinės ir Nedzingės kelaliais“. Kada jums kilo noras užrašyti, ką matėte, girdėjote, patyrėte?
Baigusi pradinę mokyklą, susirgau, man pripažino džiovą. Mama manęs neleido prie kitų seserų, bijojo, kad neužsikrėstų. Negalėdama su seserimis žaisti, ėmiau užrašinėti visokiausius įvykius: pavyzdžiui, kad kaimyno avys pabėgo, o paskui garsiai paskaitydavau, tai visiems būdavo juoko. Padavimus apie Bedugnio ežerą, kaimo pavadinimą aš jau vaikystėje užrašiau, ką buvau girdėjusi. Kai pradėjau mokytojauti, taip pat ėmiau užsirašinėti įvairiausius nutikimus. O Nedzingėje kai pradėjau dirbti, pamačiau, kad niekas nieko neužrašinėja. Be to, ir Varėnos laikraščio darbuotojai mane paskatino rašyti.
Prisiminimų knygą „Aušrinės ir Nedzingės kelaliais“ paragino išleisti mano buvęs mokinys, žinomas kultūros darbuotojas Petras Zurlys. Knyga yra skirta giminėms, bet ne tik. Joje daugiausia rašau apie savo giminę, taip pat sudėjau straipsnius apie Nedzingės mokyklą, apie aplinkinius kaimus.
Ar matote dar neatliktų darbų savojo krašto tyrinėjimuose, ar daug dar yra likę neužrašytų istorijų? Ar, be Jūsų, Nedzingėje yra rašančių žmonių?
Šiuo metu rašau apie patį Nedzingės kaimą. Norint aprašyti, reikia pažinti, reikia toje vietoje gyventi. Šiemet paskelbiau straipsnį „Merkio krašte“ apie Karužų kaimą, esantį 3 km nuo Nedzingės, taip pat Druskininkų laikraštyje „Druskonis“ aprašiau, pas kokius žmones gyvenau besimokydama vidurinėje mokykloje Druskininkuose, nes man tėvai samdė butą, būta visokių atsitikimų, kaip lietuviai berniukai mušėsi su lenkais – 1953 m. vyko tikras karas.
Yra čia gyvenančių ir rašančių žmonių: dabartinis Nedzingės kultūros namų direktorius Albertas Jakubavičius, mano buvusios mokinės Pilvingių bibliotekininkė Ona Jauneikienė, Nedzingės bibliotekininkė Irena Krutulienė – puikiausiai rašo.
Mano tėvas buvo razumnas, sakė: vaikai, ką radot gyvenime, tą ir palikit, bet aprašykit, kaip jūs gyvenot. Tai ir pildau jo prisakymą. Gal niekas ir neskaitys, o gal ir skaitys. Mano gyvenimas, mano tėvų gyvenimas – tai visas XX a. su dviem pasauliniais karais. Tai juk istorija.
Dar prieš keletą metų buvote Nedzingės kaimo vyresniojo amžiaus žmonių asociacijos „Nedzingėnai“ vadovė, taip pat Nedzingės etnografijos ansamblio dalyvė. Iš kur jūs semiatės energijos? Kuo šiandien gyvena Nedzingė?
Asociacijos jau nebėra, bet mes aktyviai veikėm: kūrėm tautinius drabužius, vykdėm projektus, kasmet surengdavome po didelį renginį. Taip, matyt, man jau duota. Bet man labai smagu, aš labai mėgstu bendrauti su žmonėmis. Man jie labai atsiveria, manimi pasitiki. Nors ne visada pasiseka išpildyti žmonių norus.
Šiandien Nedzingėje gal ir liūdnoka. Kaime vaikų nebėra, gal tik koks vienas ar du. Bet mes sueinam – apie dvidešimt žmonių ratelis, atšvenčiam gimtadienius, Kultūros centras kartu su biblioteka paruošia vaidinimus.
Dabar lietuviai yra aukštybėse
Ką manote apie šiandieninę mokyklą ir kultūrinį gyvenimą Lietuvoje?
Šiandieniniams mokytojams labai sunku. Bet, kiek paskaitau ir kiek išgirstu, mokytojai yra neblogi, labai stengiasi. Kiek girdžiu, pavyzdžiui, Merkinės, Varėnos mokyklose – daug stiprių mokinių. Gal Vyriausybė turėtų daugiau dėmesio skirti mokytojams, nustatyti normalius atlyginimus.
O Lietuvos kultūra pasauliniu mastu tiesiog žydi, galim tik džiaugtis. Vis dėlto valdžia galėtų ja labiau rūpintis. Visi mūsų pasiekimai – iš kultūros srities, menas dabar aukštybėse. Labai daug žymių žmonių. Lietuviai dabar yra aukštybėse tikrai.
Pabaiga. Pradžia Nr. 8
Filmavo ir fotografavo vyresnysis multimedijų dizaineris Mindaugas Masaitis