Mūsų tėvas Florijonas Buckus buvo ne tik žemdirbys, bet ir siuvėjas, gerokai išprusęs kaimietis: per Pirmąjį pasaulinį karą jis apie dešimtį metų tarnavo caro kariuomenėje karininku-felčeriu.
Ir apskritai mūsų tėvas vertino mokslą ir spaudą, rašė kaligrafiškai, patardamas ir mums: „Vaikai, stenkitės teisingai parašyti žodį, nerašykite kaip vištos koja“. Tėvas juokaudavo, „kad tarnaudamas karo metais nė karto neišgėriau“, nes buvo ir kitų rūpesčių karo felčeriui.
Pranas Buckus
Iš Valkininkų, Čižiūnų kaimo (dabar gatvė), buvo kilusi ir mūsų labai rūpestinga mama Marija Saulėnaitė. Nors pati vos pasirašyti mokėjo, mama palaikė Prano ir kitų vaikų veržimąsi į mokslą. Taip šeimoje trys broliai įveikė aukštuosius mokslus, o brolis Leonas visą gyvenimą arė gimtinės laukus, būdamas MTS brigadininkas Valkininkų kraštui. Sesuo Genė buvo stipri moteris, sodino mišką, dirbo įvairius darbus kolūkyje, dirbo melžėja, iš motinos paveldėjo audėjos amatą ir kita.
Manau, kad ir mano broliui Pranui tėvų pavyzdys bei autoritetas įkvėpė darbštumą ir sąžiningumą, valią ir užsispyrimą. Šių bruožų Pranui prireikė, siekiant mokslo sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais, kai jau bene ketvirtąją karo dieną nuo hitlerinės aviacijos bombardavimo visiškai sudegė kilometrinis Užuperkasio kaimas tarp Merkio ir Šalčios upių. Visos šeimos liko be pastogės ir maisto, nes viskas sudegė iki pelenų.
Praktiškai buvo taip. Lėktuvo sviedinys pataikė į tanką, esantį Valkininkų miestelio centre, ir, esant stipriam šiaurės vėjui, ugnies kamuolys nulėkė apie 700 metrų tiesiai ant mūsų kaimyno šiaudinio stogo. Taip kaimas sudegė kaip degtukas. Tad ir Pranui, ypač besimokant Vilniuje, teko ir badauti, nes tėvai su mažais vaikais ne ką galėjo padėti, o jis tai gerai suprato. Su tėvais augome keturi broliai ir sesuo. Pranas buvo vyriausias. Beje, visi vaikai gavome skirtingas pavardes: Buckus, Butkevičius ir panašiai. Tai krikštą įforminančio kunigo nuomonė, tai krikšto tėvų tautybė, tai kitos aplinkybės, susijusios su gyvenimu Lenkijos okupuotame krašte. Tai polonizacijos pasekmės.
Buckų šeima 1950 m.: Pranas Buckus – pirmoje eilėje (sėdi) pirmas iš dešinės (su VU baigimo ženklu), priekyje – šio straipsnio autorius.
Pirmoje eilėje (iš kairės) sesuo Genė, tėvas Florijonas Buckus, mama Marija Buckienė-Saulėnaitė, antroje eilėje – broliai Leonas ir Juozas
Pradžios mokslus Pranas baigė Valkininkuose. Ta proga noriu pažymėti, kad 1940 m. Valkininkų valsčiuje buvo 3300 nemokančių nei rašyti, nei skaityti žmonių. Retas šio krašto jaunuolis galėjo toliau mokytis, nes tai buvo įmanoma tik Vilniuje, iki kurio iš mūsų gimtinės reikėjo keliauti per 50 km. Prano darbštumą, polinkį į mokslą ir ypač prisirišimą prie knygos matė visas kaimas. Griežtą tėvo auklėjimo „liniją“ Pranas taikydavo ir mums, jaunesniems: „iškrovai“ nukreipdavo mus malkų skaldyti, javų spragilais kulti, gyvulių ganyti, malti girnomis ir t. t. Didesniam malimui važiuodavome pas Norkūną į Krūminius „ant Versekos“ arba pas Politiką „ant Spenglos“.
Tėvas su Pranu prie daržo aptaria įdomų radinį
Kadangi tėvas turėjo tik bene 3 ha naudingos žemės, tai ne vienam iš vaikų teko tarnauti ir pas ūkininkus. Nors ir tarnavome, bet iš kaimynų duonos n i e k a d a n e s iskolinome. Aš ir pats nuo mažens ganiau kiaules, a v i s , k a r v e s , jojau į naktigones, o dienomis – į lauko darbus. Vėliau į įvairius darbus kolūkyje, nes š eima privalėjo turėti darbadienių, už kuriuos šeima nieko negaudavo. Tiesa, tik vėliau, sustiprėjus kolūkiui, už darbadienius pradėjo mokėti „natūra“, kurią žmogus atsinešdavo ant pečių. O Pranas dažnai pėsčias su džiūvėsių tarbele ant pečių keliaudavo į sostinę. Vienu metu Pranas sugebėjo baigti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, mokytis politechnikume ir kaip laisvas klausytojas lankyti Vilniaus universitetą, įgydamas organinės chemijos specialybę. Pranas, baigęs Vilniaus universitetą, 1950 m. pradėjo dirbti dėstytojo darbą fakultete, bet greitai išvyko į Maskvos M. Lomonosovo vardo universitetą, į aspirantūrą. 1954 m., būdamas vos 26 m., sėkmingai apgynė disertaciją ir grįžo į Vilniaus universitetą, Chemijos fakultetą, toliau pratęsti pedagoginį darbą. 1959 metais jam suteikiamas docento vardas.
Pranas, dar studijų laikais pagarsėjęs kaip nepataisomas darboholikas, išrenkamas pirmuoju VU Chemijos fakulteto studentų mokslinės draugijos pirmininku, o vėliau buvo paskirtas daugiatiražio VU laikraščio „Tarybinis studentas“ redaktoriumi.
1963 metais, Vilniaus universitetui rekomendavus ir tuometinei valdžiai spaudžiant, Pranas tampa Vilniaus pedagoginio universiteto prorektoriumi mokslo reikalams. Pranas šių pareigų imasi be entuziazmo, nes, jo nuomone, per anksti įtraukiamas į administracinę veiklą, praras galimybę dirbti mokslinį eksperimentinį darbą. Bet šioms pareigoms jis atidavė net ketvirtį amžiaus. Pranas nuo pat pirmųjų darbo dienų rūpinosi ir vyresniųjų, ir jaunesniųjų mokslininkų darbais, ragino rašyti ir ginti disertacijas, publikuoti monografijas, vadovėlius, straipsnius. Jo globojimo metais keli šimtai Pedagoginio universiteto darbuotojų apgynė disertacijas, gavo docentų, profesorių vardus. Jau buvo per dvidešimt daktarų ir profesorių. Tik taip tais laikais buvo galima pakelti mokslinį aukštosios mokyklos autoritetą. Nes, atėjus Pranui į šį institutą, ten dar nebuvo nė vieno habilituoto daktaro, nedaug buvo ir mokslų kandidatų. Kadangi jis ir pats dar tebuvo tik docentas – mokslų kandidatas, o prorektoriui derėjo parodyti pavyzdį kitiems.
1967 m. Pranas pirmasis institute apgynė antrąją jau habilituoto daktaro disertaciją, o dar po metų jam suteikiamas profesoriaus vardas.
1967 m. Pranas išrenkamas TSRS Pedagogikos mokslų akademijos akademiku, o 1974 m. jam suteikiamas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo titulas. Pranas yra paskelbęs apie 200 mokslinių straipsnių, parengęs spaudai darbų rinkinių, chemijos skaitinių.
Niekam nebuvo paslaptis humanitariniai Prano polinkiai. Jis gerai valdė plunksną, pažino pasaulio kultūros paminklus, domėjosi grožine literatūra. Daug ką nustebino jo erudicija, kai 2000 m. Pagyvenusių žmonių asociacijos išleistoje prof. H. Zabulio parengtoje rašytojų mokslininkų, gydytojų publicistikos knygoje „Nesenstanti senatvė“ perskaitė Prano straipsnį „Kaip žydėjimas vyšnios“. Tai speciali studija (keli šimtai vardų ir kūrinių) apie anksti mirusius pasaulio mokslo, meno, kultūros šviesuolius, jų tragiškus likimus ir nemirtingą kūrybos prasmę.
Nemažai jo straipsnių – žurnale „Mokslas ir gyvenimas“, laikraštyje „Tiesa“, „Merkio kraštas“ ir kitur.
Bus daugiau