Prie kraštotyriniu požiūriu vertingiausių priskirtini Pra no rašiniai Varėnos rajono laikraštyje „Merkio kraštas“. Čia išsamiai pasakojama apie valkininkiečius, dažnai tragiškus jų likimus. Straipsnyje „Gražus Čižiūnų kaimas“ Pranas rašo, kaip Valkininkų apylinkių pagyvenę žmonės prisimena didelę Čižiūnų kaimo tragediją, įvykusią 1936 m. gruodžio 24 d. Šio kaimo gyventojas Jankauskas (pra vardė Jančikė) nesugyveno su savo gausia šeima, kurioje buvo 7 vaikai. Prieš mirtį jis savo žemę užrašė jį globojusiam kaimynui Motiejui Dudučiui. Tokiu tėvo elgesiu vaikai pasipiktino. Jis buvo nesuprantamas ir daugeliui kitų kaimo žmonių. Tėvui mirus, nepriklausomoje Lietuvoje gyvenęs sūnus Antanas nelegaliai perėjo demarkacijos liniją ir kartu su broliu Juozu M. Dudutį nužudė. Buvo nušauti ir šio žemės perdavimo testamento liudytojai – Černiauskas, Varanauskas, tėvas ir sūnus Dzingeliai. Ši tragedija įvyko šaltą Kūčių vakarą, kai vyrai buvo tik ką sugrįžę iš pirties, o moterys – į ją išė jusios. Padarę šį nusikaltimą, abu broliai – penkių žmonių žudikai – pabėgo į Lietuvą, kur ir buvo teisiami.
Būtina patikslinti, kad daugelio apie Praną rašiu siuose leidiniuose jis buvo lygiai dvejais metais pa jaunintas: neteisinga gimimo data įrašyta jo asmens dokumente, kurį vokiečių okupacijos metais parūpino geras mokslo draugas Hendrikas Paliukevičius iš Kėdainių, taip apsaugojęs nuo mobilizacijos į reicho tarnybą (vietoj 6 dokumente pataisė į 8).
Pasakodamas apie kuni gą – Valkininkų kleboną ir poetą švietėją Silvestrą Gim žauską, caro laikais atkeltą į mūsų parapiją, – Pranas pradeda cituoti spalvingą to meto krašto gyvenimą, moralę, mąstyseną (žinoma, ir „donelaitišką“ dvasininko pamokslavimą) atspindin čias eiles:
„Kad aš nepažinęs tokių katalikų, Kokie yr pasileidę žmonės Valkinykų. Nepažįsta Dievo, be jokios šviesybės. Pas vilkus ir meškas dau giau yr teisybės. Arba: ir gimsta, ir miršta, ar jų mergos teka, Visi tą degtinę kaip pra garai laka. Prisigėrį kaip kiaulės bjaurius daiktus bliauna, Prispykį, priskeikį lig kraujo priskauna.“
Prano laidotuvės, (iš kairės) pirmoje eilėje anūkė Ada, žmona Ala Buckienė, dukra Marija – chemikė
Kaip žinia, tuo laiku Valkininkuose veikė apie 40 bravorų, dauguma jų buvo žydų dėka, tai jų biznis.
Noriu pažymėti, kad Pranas turėjo gerą pomėgį – dainuoti: ne kartą sveikino jį solo dainuojantį net su dainų ir šokių ansambliu „Šviesa“, o kolegos pobūviuose mėgo klausytis jo duetų su žmona, chemijos mokslų daktare, katedros docente Ala Buc kiene ir kitais.
Pranas daug ir mielai rašė skyrelyje „Vilniaus krašto moksleivio prisiminimai“: apie Valkininkuose gyvenu sius katalikų bažnyčios tradi cijų puoselėtojus, švietėjus, kunigus Pranciškų Beliaus ką, Silvestrą Gimžauską, Vladą Mironą, Varėnos kle boną Kazimerą Vasiliauską, Algimantą Keiną, prisimena tarpukario mokytojus, Valkininkų vidurinės mokyklos direktorės Antaninos Keršie nės tragišką žūtį pokario me tais. Keletą straipsnių parašo ir apie dzūkus mokslininkus akademikus Antaną Žmui dzinavičių, Aleksandrą Čižą, Tadą Ivanauską, nepamirš damas M. K. Čiurlionio, V. Krėvės-Mickevičiaus, gražios Dzūkijos krašto gamtos. Net keliskart rašė apie Mer kio grožį ir, žinoma, geros širdies dzūkus, gimtuosius Valkininkus, Užuperkasį ir t. t.
Kai Pranas rašė apie Tadą Ivanauską, jam impona vo akademiko žavėjimasis Dzūkija, išsakytas knygoje „Gamtininko užrašai“ „O kaip pavadinti Merkį, kuris man brangiausias ir gražiau sias iš visų pasaulio upių? Gal dėl to, kad tai pirmoji didesnė upė, su kuria aš, dar vaikas būdamas, pirmiausia susipažinau? Gal dėl to, kad jos pakrantėse auga pušys ir kadagiai, mano mėgstamiau si medžiai? O gal dėl to, kad pamerkiais plačiai pasklidę senoviniai kaimai samano tais stogais, po kuriais gy vena paprasti, atviros širdies žmonės?“ O prieš pat mirtį viename laikraštyje Pranas pats prisipažino: „Nuo 1942 m. gyvendamas Vilniuje bei Maskvoje ir siekdamas mokslo viršūnių, aš visada prisimindavau gražią Dzū kijos gamtą, geros širdies dzūkus, smėlėtą Valkininkų žemę, gimtąjį Užuperkasį, esantį tarp Merkio ir Šal čios“.
Būti kartu su žmonėmis, išsaugoti padorumą buvo jo gyvenimo credo. Viename iš straipsnių jis pabrėžė: „Neto limoje praeityje buvo visko. Bet svarbiausia – visada, bent kokiai valdžiai esant, likti žmogumi“. Šiuose žo džiuose sudėta mokslininko, rūpestingo pedagogo, pa tyrusio mokslo organizato riaus, nenuilstančio mokslo istoriko ir publicisto gy venimo credo, daugiametė patirtis ir išmintis.
Į mokslininko pensiją Pra nas išėjo turėdamas 45 metų mokslininko stažą, tačiau ir toliau lieka veiklus moksli ninkas ir publicistas.
1995 m. Pranas už nuo pelnus švietimui, mokslui ir kultūrai apdovanotas LDK Gedimino ordinu, kurį įtei kė LR Prezidentas Algirdas Brazauskas. Tai buvo svar bus įvykis Prano gyvenime. Tiesa, tarybiniais metais jis buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ir Tau tų draugystės ordinais.
Noriu dar pažymėti, kad Pranas pokario metais, mo kydamasis Vilniuje, aktyviai dalyvavo talkose atstatant ir vaduojant sostinę iš griu vėsių. Buvo apdovanotas net keturiais Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo Garbės raštais.
Žinau gerai, kad niekas iš Prano negirdėjo blogo žodžio. Jis buvo jautrus ir šiltas, netgi pernelyg pa žeidžiamas, neišmoko būti griežtas ir piktas, visiems buvo lengvai prieinamas, mielai bendravo su studen tais, dėstytojais ir visais žmonėmis. Pranas niekada nepiktnaudžiavo pažintimis ar užimamomis pareigomis. Ir artimųjų atžvilgiu laikėsi pozicijos, kad visas proble mas privalai susitvarkyti pats.
Baigdamas noriu visos mūsų šeimos vardu nuoširdžiai padėkoti Varėnos ra jono tarybai, Valkininkų seniūnijai ir, žinoma, visiems Užuperkasio gyventojams už Prano vardo gimtinėje įamžinimą. Valkininkuose jo vardu pavadintoje gatvėje tebestovi namas, kuriame jis gimė ir augo, atidengta memorialinė lenta, kurioje parašyta: „Šiame name gimė Pranas BUCKUS, 1926 03 17 – 2001 12 06. Akademi kas, profesorius, habilituotas chemijos mokslų daktaras, nusipelnęs mokslo veikėjas, Gedimino ordino kavalierius“.
Pabaiga. Pradžia Nr. 11