Jau esu Varėnos senbuvis. Tačiau galinga tėviškės trauka vis verčia važiuoti į gimtąjį Pabaronės kaimelį, regis, pasislėpusį šiluose. Per seniūnijos centrą Matuizas arčiau ir kelias geresnis, tačiau dažniausiai važiuoju per Kamorūnus. Ten mažose vadinamosiose Pa baronės kapinaitėse ant kalnelio ilsisi tėvai ir protėviai. Niekas nežino, kiek medinių kryžių nunyko, nepalikdami atminties, ką turėjo priminti gyviesiems apie išėjusius Anapilin.
J. Dringelio priesaika Seime
Betoniniai ir akmeniniai paminklai stojasi išretusių kryžių vieton. Naujoviškos mados pasiekė ir šį užkampį. O XIX amžiaus akmeninių paminklų tik keletas. Nors statyti lietuviams, tačiau užrašai tik lenkiški. Ir ne tik todėl, kad beraščiai lietuviai būtų neradę lietuviškų raštą mokančių meistrų. Kunigai mieliau šventindavo paminklus su lenkiškais užrašais. Vienas tų akmeninių su lenkišku užrašu įamžino ir mūsų giminės protėvį Joną, gimusį 1792 metais. Kas buvo jo tėvai ir protėviai, nei šiose kapinaitėse, nei aplinkinių atmintyje, nei archyvų knygose nepavyko rasti.
Vadinasi, rašytiniai giminės pėdsakai išlikę iš XVIII am žiaus pabaigos, kai Lenkijos ir Lietuvos valstybė nyko, o po trejų metų prasidėjo 120 metų trukusi rusų okupacija.
Šykštūs archyviniai įrašai, pažymintys tik gimimus, mirtis bei vestuves, rodo, kad giminės gyvenimas buvo kupinas tragizmo. Minėto protėvio sūnus, beje, taip pat Jonas, eidamas 33-uosius metus 1857 m. kovo 24 d., važiuodamas iš Senosios Varėnos, nuskendo pavasario potvynio galybės pritvinku siame Merkyje. Paliko jauną 27-uosius einančią žmoną Ievą Miliauskaitę-Dringelienę su trimis mažais vaikais. Vyriausiam iš jų Juozui, mano seneliui, ėjo šešti metai.
Jei apie jo tėvus ir protėvius jau mažai kas ką ir beprisiminė, tai apie Juozą, dar vadintą Juozele, teko girdėti įvairių prisiminimų. Pasakojama, kad jis buvo dukart vedęs. Pirmoji jo žmona, gimdydama kūdikį, buvo suparalyžuota. Kūdikis mirė, o ji, negalėjusi netgi vaikščioti, dar gyveno apie 20 metų.
Juozelė ją nešiojo. Netgi eidamas javų doroti į lauką neš davosi ir pačią. Pasodinęs gubos pavėsyje dirbdavo per dieną, o vakare vėl parsinešdavo namo. Mirus pirmajai žmonai, Juozelė vedė antrą kartą už save 21 metais jaunesnę Rožę Valackaitę iš Kamorūnų. Tai įvyko 1892 m. liepos 6 d. Tos vedybos apipintos legendomis.
Pagal tuometinius papročius Juozelė paprašė tėvus išleisti už jo Rožę. Šie sutiko, ir imta rengtis vestuvėms. Jaunosios sutikimo, kaip tuomet buvo įprasta, neklausė. Tačiau ji ne norėjo tekėti už senio, todėl ka morūniečiai girdėjo garsias jos aimanas: „Valiulis Juozelė – ne mano raunelė (man nelygus)“. Kaip ir daugeliui tuometinių nuotakų verksmai nepadėjo, ir ji tapo Juozeliene. Matyt, ilgai nesitaikė su nauja savo padėtimi, nes po kiek laiko Juozelė sutikęs uošvį Motiejų Valacką skundėsi:
– Tėvulia, ale joj su manim gulc tai neina.
– Juozulia, – mušk. Išmuši, tai bus tavo.
Neteko girdėt atsiminimų, pasinaudojo ar ne senelis šiuo patarimu. Manau, kad jis, garsėjęs išmintimi ir retu humoro jausmu, įspėjo savo jauną pačią, kad tėvas patarė „išmušti“ jos užsispyrimą. Matyt, tai padėjo, nes abu susilaukė 4 vaikų: dviejų dukrų – Onos, gimusios 1895 m. kovo 23 d., ir Janinos Antosės, g. 1903 m. lapkričio 3 d., bei sūnų Vincento, g. 1898 m. gegužės 18 d., ir Andriaus, g. 1900 m. gruodžio 11 d. Tai mano tėvas. Tačiau manau, kad vertė tų priminti vieną kitą žmonių pasakojimą apie senelį. Tarp giminaičių ir apylinkės žmonių ilgokai buvo minimi Juozelės darbai, nuotykiai, pokštai ir kt. Matyt jo būta labai gabaus ir veiklaus, nes reiškėsi daugelyje sričių.
Jis buvo plačiai pagarsėjęs giedorius. Juozelė vadovavo ne tik daugelyje kaimynų ir aplinkinių kaimų žmonių laidotuvių giedoriams, bet ir artimų, ir tolimų dvarininkų laidotuvėse. Antai jam teko vadovauti gie doriams prie Eišiškių buvusio stambaus dvaro savininko Sekliuckio laidotuvėse. Lietuviams giedodavo lietuviškai, lenkams – lenkiškai. Visų apylinkėse vartojamų kalbų jis išmoko gyvenimo universitetuose.
Jis buvo garsus medžiotojas. Ypač nuotykingos buvo vilkų medžioklės. Juozelė mokėjo vilkus „vobyc“, t. y. staugti „vilkės balsu“, kurį išgirdę į tą vietą rinkdavosi vilkai. Kiekvienos medžioklės išvakarėse „vobytojas“ nueidavo į vilkų mėgiamą vietą miške ir ten pastūgaudavo „vilkės balsu“. Į tą vietą rinkdavosi vilkai. Anksti rytą vilkų susirinkimo vieta buvo apsmaigstoma vėliavėlėmis, kurių vengdami vilkai neišsibė giodavo. Po tokių „vobijimų“ ir miško apkaišymo vėliavėlėmis vilkų medžioklės buvo daug sėkmingesnės.
Kaip Juozelė „vobija“ vilkus, magėjo išgirsti ir pamatyti daugeliui. Ypač kaimo vaikams ir paaugliams. Kartą jiems netgi pavyko priprašyti senelį leisti jiems eiti kartu „vobyti“. Sutemus nuėjo jis su būreliu kaimo vaikų ir paauglių į girią, atsistojo ant vadinamosios Nugaros kalvos, esančios už gero kilometro nuo Pabaronės, ir ėmė vilkus „vobyt“. Išgirdę panašų į vilkės staugimą iš visų pusių – Stangio, Samanyno ir kitų – atsiliepė vilkai. Jų staugimą išgirdę vaikai ir paaugliai visi kaip vienas nu dundėjo į namus. Senelis girioje liko vienas. Iš visur artėjo įvai riais balsais staugdami vilkai. Paprastai eidamas „vobyc“ Juozelė pasiimdavo šautuvą. Tąkart, eidamas su būriu palydovų, nepasiėmė. Teko pasirūpinti, kaip išnešti sveiką kailį iš vilkų apsupimo.
Juozelė vadovaudavo ne tik vietinių medžiotojų medžiok lėms. Pabaronės miškuose buvo gausu žvėrių ir paukščių: vilkų, lapių, kiškių, stirnų, kurtinių, tetervinų. Todėl į šiuos miškus atvykdavo Trakų ir Lydos apskričių, o kartais ir Vilniaus gubernijos ponai. Toms medžioklėms taip pat vadovaudavo Juozelė. Prisimenu tėvo pasakojimą apie vieną tokių medžioklių.
Atvažiavo į vilkų medžioklę ponai iš Vilniaus – gubernijos pareigūnai. Vieną jų pristatė kaip šaulį, kuris „mažiausio paukščiuko nepraleis“. Pastatyk, girdi, Valiuli, jį į gerą vietą. Senelis tą taiklųjį šaulį pastatė į geriausią vietą ant vilkų tako... Pats atsistojo netolies už kelias dešimties žingsnių.
Kai tik varovai su triukšmu pajudėjo medžiotojų link, vilkai ėmė bėgti link medžiotojų. Ir štai tiesiai ant išgirtojo šaulio skuodžia didžiulis vilkas. Senelis stebi, kaip ta „taiklioji akis“ paties plėšrūną. Tačiau tas nešauna, nors vilkas pribėgo gana arti. Pagaliau vilkas pamatė medžiotoją ir spruko atgal. Teko jį nušauti seneliui. Pasibaigus „varymui“, senelis priėjo prie taikliojo medžiotojo ir rusiškai paklausė, kodėl jis nešovė vilko.
– Man tos šakos trukdė, – teisinosi tas išblyškęs ir drebėdamas iš baimės.
Senelis daugiau nieko ne klausinėjo. Jis suprato, kad svečias, ko gero, pirmą kartą dalyvauja vilkų medžioklėje ir, pamatęs grėsmingą vilko snukį, matyt, užmiršo, kad turi šautuvą, kuriuo taip taikliai šaudė paukščius... Daugiausia nuotykių būdavo vilkų medžioklėse. Kartą pabaroniškiai nušovė vilkę ir parvežę paguldė Kazio Dringelio kieme. Naktį vilkai papjovė Kazio jaučius, besiganiusius prie namų. Iš kartos į kartą ėjo žmonių atmintis, kad Pabaronė – išeivių iš Kamorūnų kaimelis. Mat, Kamorūnų žemė buvo nutįsusi apie 8 kilometrus į šiaurę, beveik prie pat Matuizų. Kamorūniečiams daug vargo buvo taip toli gabent iš laukų ir pievų derlių, todėl labai apsidžiaugė, kai keli kaimiečiai Valiuliai, dar pravardžiuoti Dringeliais, sutiko tartum atsidalinti ir pasiimti tą tolimąją kaimo žemių dalį. Jie išsikėlė iš Kamorūnų ir kūrė savo sodybas netoli Barono upelio. Tad ir kaimelį imta vadinti Pabarone. Kaimelis nesenas. Senosios Varėnos parapijos civilinės būklės aktų įrašuose Pabaronė minima tik XIX amžiaus pradžioje.
Kaimelis augo lėtai. Ko lektyvizacijos pradžioje 1951 m. rudenį Pabaronėje buvo 14 sodybų su 72 gyventojais. viršūnė. 1951-ųjų rudenį buvęs Varėnos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Konstantinas Verenikinas kelių stribų padedamas organizavo Pabaronėje kolūkį. Jį pavadino „Spaliu“. Prie šio kolūkio greitai prijungė Jurgiškių, Voriškių, Papiškių, Pasgrindos ir kitų kaimų kolūkiečius. Kolūkio centras buvo Jurgiškėse. Rajono valdžia šią vietą parinko kolūkio centrui, nes dar nebuvo sunykę visi Svetkų (Sveckevičių), kuriuos aplinkiniai valstiečiai vadino Svėckais, dvaro pastatai, sodas ir parkas. Šie Svetkai buvo ne toli Eišiškių buvusių dvarininkų Rapolionių - Svetkų giminaičiai. Iš šios giminės ir kilęs vienas Lietuvos raštijos pradininkų Stanislovas Rapolionis.
Kolūkis dvaro centrą visai nuniokojo. Tik keletas parko medžių primena, kad čia dvaro būta. O būta jo, matyt, nemažo, nes ilgainiui nuo jo atsiskyrė. Marijanavo, Likonių ir Pasgrindos dvarai. Marijanavo dvaro savininkai, užtvenkę Barono upelį, buvo įsirengę kelis tvenkinius, aprūpindavę žuvimis aplinkinius miestelius. Šiuos tvenkinius, anot Pabaronės senbuvių, pradėjo naikinti „Kamorūnų bernai“, „atkūrus Tarybų valdžią“ 1940 metais. Jie perkasė vieną pagrindinių pylimų, išleido iš tvenkinio vandenį, prisirinko žuvų, kiek kuris pakėlė... Tokių „žvejų“ buvo ir daugiau, nes ilgainiui tvenkiniai visai sunyko. Tvenkinius taip pat turėjo visi trys Likonių dvarininkai Jaros lavas, Bronislovas ir Stanislovas Juočiai. Pastarasis – ir vandens malūną. Dalyse buvusių Likonių ir Marijanavo tvenkinių plotų vėl tyvuliuoja tvenkinys. Jį įrengė buvęs Matuizų tarybinis ūkis. Paskutiniai Pasgrindos dvaro savininkai buvo Žemaitėliai. Sovietinės okupacijos metais visų minėtų dvarų savininkai išvyko į Lenkiją. Bronislovo ir Stanislovo Juočių bei Žemaitėlio namai buvo perkelti į Varėną. Visų šių dvarų žemės vėliau atiteko „Spalio“ kolūkiui. Kaip ir aplinkinių Jurgiškių, Likonių, Burneikų, Pabaronės, Papiškių, Pasgrindos, Semoškų, Voriškių bei Žagarių kaimai. Dar vėliau „Spalis“ buvo sujungtas su kaimyniniu Juliaus Janonio ko lūkiu, kuriam priklausė Giraitės, Matuizų bei Šarkiškių kaimai. Naujas ūkinis darinys vadinosi Matuizų tarybinis ūkis.
Nors ir būdama mažutė, Pabaronė iki 1939-1954 m., buvo nors ir nedidelės apylinkės centras. Jai priklausė Burneikų, Jurgiškių, Likonių, Pabaronės, Pasgrindos ir Žagarių kaimai. Nuo pat savo įsikūrimo Paba ronė priklausė Senosios Varėnos parapijai. Tik 1931 metais pastačius Kalesninkų bažnyčią, buvo įkurta nauja parapija. Jai buvo priskirta ir Pabaronė. Dalis šios parapijos, kaip sakė vietiniai lietuviai, buvo „nugudėjusi“, todėl pamaldos vyko lenkiškai. Tik po ilgų prašymų ir netgi kovos lietuviams pavyko išsikovoti dalį pamaldų gimtąja kalba. Tačiau ir tada pagrindinės mišios, vadinamoji suma ir kt., vykdavo lenkiškai.
Jaunesnis Juozelės brolis Adomas išėjo į žentus Razumnos k. Jo sūnus Liucijus lenkų okupacijos metais buvo Varėnos viršaitis. Buvo susituokęs su mokytoja Izabele Miliauskai te, kilusia iš Naujadvario k., esančio netoli Eišiškių. Mirė dar jaunas, paliko sūnų taip pat Liucijų, tapusį architektūros daktaru, gyvena Kaune. Turėjo Juozelė ir seserį Mariją, gimusią 1856 metais. Tėvo nuskendimo metu jai ėjo tik aš tuntas mėnuo. Ji ištekėjo už Andriulionio, gyvenusio Voriškėse. Nežinia kodėl, Mariją kaimie čiai pravardžiuodavo Maraške. O jos vaikus Maraškynais.
Juozelė su Rože susilaukė keturių vaikų. 1895 m. kovo 23 d. gimė Ona. Pirmojo pasaulinio karo metais ji ištekėjo už Jono Antulio, gyvenusio Butvydo nyse. Jie turėjo tris dukteris: Elžbietą (vėliau Kraučiūnienė), Bronę (vėliau Jundzilienė), Leonorą (vėliau Saulėnienė). 1898 m. gegužės 18 d. gimęs Vincentas mirė dar jaunas būdamas. 1903 m. lapkričio 3 d. gimusi Janina Antanina ištekėjo už Jono Martūno, gyvenusio Vydeniuose. Jiems gimė trys vaikai: Stasė, Jonas ir Pranas.
1900 m. gruodžio 11 d. gimė Andrius. Pagal tuometinius papročius išleido už vyrų abi seseris ir tik tada pats kūrė šeimą. 1933 m. vasarą, eidamas 33-uosius metus, susituokė su 25-uosius einančia Anele Zalanskaite iš Mardasavo. (Jos šeimą, giminę ir kaimą aprašė brolis, garsus dainininkas Petras Zalanskas savo tautosakos ir atsiminimų rinktinėje „Čiulba ulba sakalas“, Vilnius, 1983 m.)
Anelė ir Andrius turėjo aštuonis vaikus. 1939 m. gimęs Viktoras ir 1943 m. gimusi Danutė mirė dar maži, abu eidami antrus metus. 1934 m. gegužės 8 d. gimęs (Stasys) Stanislovas nuo mažens dirbo visus ūkio darbus.
Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio Pabaronės kaimas, kaip ir aplinkiniai kaimai, buvo rėžinis. Ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje pabaroniškiai skirstėsi į vienkiemius. Tad jaunavedžius Anelę ir Andrių nuo pat pirmųjų bendro gyvenimo žingsnių užgriuvo sodybos perkėlimo į vienkiemį rūpesčiai. Kaimeliui pasidalijus žemes, Juozelei ir jo turto paveldėtojams teko 35,30 ha žemės: 9,5 ha ariamos, 5 ha miško, 6 ha pievos ir 14,5 ha ganyklos. Kaip ir daugelyje kaimų, laukai, pievos ir miškai turėjo savo pavadinimus.
Pagrindinė kaimo dalis, buvusi aukštėliau, vadinosi kalnu. Visi jos gyventojai buvo Valiuliai (vėliau pakeitus pavardes – Dringeliai). Trys sodybos prie Barono upelio Kazio Valiulio Dringelio ir dviejų Budėnų buvo vadinamojoje klonėje.
Beveik visi laukai taip pat turėjo savo pavadinimus. Bene labiausiai nutolęs nuo kaimo Trako laukas atiteko vadintajam Šimo Juozui. Skersimas – vadinamajam Vincukui, Kalno daržas – Kaziui. Juozelei ir jo paveldėtojams – Dabšamargis. Tai viena geresnių kaimo dirvų. Tačiau labai akmenuota. Kaip ir daugelis pabaroniškių, Anelė ir Andrius buvo žemdirbiai. Tad 1951-ųjų rudenį, neatlaikę kelis metus trukusio sovietinės valdžios spaudimo, tapo Pabaronėje pradėto kurti „Spalio“ kolūkiečiais.
Valdžios spaudimas paba roniškiams buvo toks pats kaip ir kitose Lietuvos vietose. Valstiečiams kasmet buvo didinami mokesčiai, kol jie tapdavo nepakeliami. O valdžios atstovai – kolūkių kūrimo agitatoriai – aiškino vis labiau vilties netenkantiems kaimiečiams, nurodydavo jiems vienintelę išeitį iš visų jų bėdų – stoti į kolūkį. Tada mokesčių nereikės mokėti. Ši veiksminga priemonė 1951-ųjų rudenį palaužė ir pabaroniškius.
Bus daugiau