Mūsų tėvams minėtas spaudimas per mokesčius buvo ypač sunkus. Juk jie vieninteliai augino šešis vaikus. Du iš jų – mane ir Marytę – leido į mokslus Varėnoje. Po jau minėto Alytaus enkavedistų „žygio“ 1945 01 09 sudeginant mūsų trobesius juos turėjome atsistatinėti.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio į Aukščiausiąją Tarybą konferencija „Lietuvos kelias“ Vilniaus sporto rūmuose. Juozas Dringelis – pirmoje eilėje antras iš dešinės
Valdžia į šiuos sunkumus neatsižvelgdavo. Netgi atvirkščiai. Po kaimus bastėsi enkavedistai ir stribai, matydami atstatomus mūsų trobesius, sakydavo: „Jie negalėtų atsistatyti, jei jiems nepadėtų banditai...“ Tokiems įtartiniems, žinoma, tikėtis lengvatų nebuvo galima. Mums teko pats didžiausias spaudimas. Mokesčiai kasmet buvo dvigubinami.1951-aisiais tėvai jau neturėjo gyvulių, kuriuos pardavę būtų tikėjęsi sumokėti bent dalį tų mokesčių. Gausiai mūsų 8 asmenų šeimai buvo belikę 2 karvės iš anksčiau iki sovietinės tvarkos turėtų 4-6 karvių ir keleto telyčių bei buliukų prieauglio. Tais metais Varėnos rajono valdžia mūsų šeimą, kaip nesumokėjusią ž. ū. mokesčių, perdavė Varėnos rajono liaudies teismui. Tada mokiausi Varėnoje ir, sužinojęs tėvų nelaimę, nuėjau pasižiūrėti pirmojo mano gyvenime matyto teismo. Tokių nelaimėlių kaip mūsų šeima buvo beveik pilna teismo, tuomet buvusio mediniame name Vytauto gatvėje, netoliese dabar esančios „Pigiau grybo“ parduotuvės, salėje, tuometinis rajono teisėjas Šimanskas teisė labai greitai. Jis šaukė po vieną valstiečius ir, perskaitęs kaltinimą, paklausdavo, ar pripažįsta, kad nesumokėjo mokesčių. Žmonės bandė teisintis, kad mokesčiai per dideli, kad jie neturi nei tiek žemės, nei kito turto, už kurį apmokestinti. Tokius pasiaiškinimus teisėjas nutraukdavo ir paskelbdavo, kad LTSR vardu pagal RTFSR BK atitinkamą straipsnį konfiskuojamas tokio ir tokio turtas. Jokių nubaustojo prašymų teisėjas neklausė ir imdavosi kitos bylos. Prisiglaudęs salės kamputyje, baimingai sutrikęs stebėjau tą susidorojimą su valstiečiais. Išgirdau, kad kviečiamas mano tėvas. Jo „teismas“ niekuo nesiskyrė nuo kitų salėje buvusių „nusikaltėlių“. Ir nuosprendis toks pat: konfiskuoti turtą.
Po keletos dienų rajono valdininkų grupė, kaip paprastai saugoma stribų, užgriuvo mūsų sodybą Pabaronėje. Jie stebėjosi, kad išbuožinamame ūkyje taip mažai turto. Juk nebuvome jokie didžturčiai ir anksčiau, o beveik visą turtą 1945 m. sausio 9 d. kartu su trobesiais sudegino Alytaus enkavedistai. Ir per keletą metų atstatinėdama sodybą ir dar mokėdama didelius mokesčius daugiavaikė šeima, nors ir labai darbšti, ne ką tespėjo užgyventi. Tačiau „rajono aktyvas“, matyt, nepratęs grįžti iš „išbuožinimų“ tuščiomis, griebė išsivesti abi karves. Tik tiek tada beturėjome. Kaip po keleto metų paaiškėjo, daugiavaikėms šeimoms netgi kolchozai darydavo išimtis ir leisdavo laikyti po dvi karves. Bet dorojant „buožes“, matyt, tokios išimtys dar neveikė...
Mama verkdama puolė prašyti, kad paliktų nors vieną karvę. Juk turiu šešis vaikus, priminė ji „aktyvui“. Trys iš jų – Albinas, Vytautas ir Matas – buvo dar visai maži. Matas – dar lopšyje. Kaip galima juos palikti be pieno. Tačiau „aktyvas“, matyt, buvo prisiklausęs panašių išbuožinamųjų maldavimų, todėl neketino atsižvelgti į juos ir šį kartą. Staiga mamai šovė išganinga mintis, kaip paveikti nejautrius atvykėlius. Ji nubėgo į pirkią ir atnešė parodyti jiems „Motinystės medalį“. Tik tada aktyvistai sutriko ir pasitarę paliko mums vieną karvę. Ji tapo tikra mūsų šeimos gelbėtoja ir gal jos dėka visi šeši vaikai užaugome sveiki.
Sausio 12 d. Vilniuje merkiniškiai su Seimo nariu Juozu Dringeliu (penktas iš kairės)
Nors rajono aktyvas, ypač enkavedistai ir stribai, ne kartą kaltino mūsų šeimą, kad mums atsistatinėti trobesius padeda partizanai, anot jų – „banditai“, tačiau buvo visai kitaip. Mūsų šeima ir toliau rėmė partizanus. Ne kartą Jonas Budėnas-„Klebonas“, kurio tėvas buvo kilęs iš mūsų kaimo, bei mamos pusbrolis Bolius Poškus-„Naras“, Stasys Valickas-„Trenksmas“, abu kilę iš Senosios Varėnos, su kovos draugais užsukdavo ir nė karto neišėjo nepavalgydinti. Kartais kuris nors iš partizanų užbėgdavo ir pasakydavo, į kokią vietą atnešti valgyti keliems vyrams. Nešioti teko ne tik tėvams, bet ir vyriausiajam broliui Stasiui bei man. Ne kažin kokie ten valgiai ir būdavo. Prisimenu, kaip į jaunuolyną už mūsų lauko Dapšamargio kartą nunešiau tik puodą garuojančių bulvių ir ąsotį rūgpienio. Panašiai partizanus rėmė ir kiti pabaroniškiai, o mes gyvenome pačioje pamiškėje, todėl galėjome tai daryti mažiau pastebimi.
Neatspėjo enkavedistai ir dėl partizanų paramos mūsų statybose. Gal tik tiek, kad statybos rūpesčių turėjo ir partizanai. Prie Pabaronės jie turėjo įsirengę kelias žemines.Jas įsirengti padėjo mūsų kaimo vyrai Adomas ir Jonas bei Vaclovas Dringeliai ir kiti mūsų kaimynai. Na, o mano tėvas buvo prisipjovęs Krūminių lentpjūvėje lentų. Naktį atvažiavę partizanai dalį tų lentų išsivežė žeminių įrengimui. Mažo tarpumiškėse išsidėsčiusio mūsų kaimelio žmonės beveik visi kuo galėdami rėmė partizanus. Jų ryšininkas Adomas Dringelis buvo ištremtas į Sibirą. Dvi šeimos iš Pabaronės už partizanų rėmimą buvo ištremtos į Sibirą. Stankevičių namuose buvo apsistoję keli partizanai. Valkininkų enkavedistai apsupo sodybą ir nušovė bandžiusius pabėgti partizanus, o sodybos šeimininką Stankevičių sužeidė. Visą jų šeimą ištrėmė į Sibirą.
Partizanų ryšininkas, artimas mūsų kaimynas Adomas Dringelis taip pat atsidūrė Sibire. Jis buvo kaime vadinamas senberniu, nes jau buvo persiritęs per trisdešimtmetį. Jis mylėjo tuometinės Pabaronės klubo skaityklos vedėją Adelę Večkytę, kilusią nuo Liškiavos iš Gudelių kaimo. Adelė taip pat karštai mylėjo Adomą. Jų meilei netrukdė tai, kad vienas buvo partizanų rėmėjas, o kita – sovietinės ideologijos darbuotoja.
Sužinojusi, kad Adomą veža į Sibirą, ji bėgte atbėgo 12 kilometrų per miškus į Varėnos geležinkelio stotį ir, nepaisydama sargybinių gąsdinimų bei varymų šalin, susirado jau į vagoną uždarytą Adomą ir ėmė garsiai verkauti:
– Oi, mano Adomuli, kur tavi veža?
Stribai, saugoję vagonus, paklausė Adomą:
– Kas čia tokia?
– Čia mano merga, – atsakė Adomas – Ar laisit su manim?
Matyt ir stribus sužavėjo tokia merginos drąsa ir jie tepasakė:
– Tegu važiuoja...
– Adalia, ataik pas mani.
Adelė greitai atsidūrė vagone ir išvažiavo su savo mylimuoju į Sibirą. Taip mūsų kaimas ilgam neteko ne tik šaunaus berno, bet ir klubo skaityklos vedėjos.
Na, o mūsų sodybos atkūrimo statybos vyko labai sunkiai ir lėtai, enkavedistams sudeginus mūsų trobesius ir beveik visą turtą, atėmus arklį, kurį teko pirkti už skolintus pinigus. Tad statyboms beveik nebuvo jokių lėšų. Mūsų šeimai tai buvo jau trečios statybos – 1934-1935-aisiais teko kraustytis iš kaimelio centro į vienkiemį – Dapšamargį. Tik persikėlus, 1938-aisiais nuo netoliese degusio miško užsidegė tvartas, kaip ir dauguma pastatų tuomet dengtas šiaudais, ir sudegė. Teko statyti naują.
1945-ųjų sausio 9-osios rytą Alytaus enkavedistai (kaip vėliau išsiaiškinau iš Lietuvos rezistencijos ir genocido centre saugomų dokumentų, tai buvo „Godrazdelenije 331-ojo pechotnogo polka vnutrenych vois SSSR“ – TSRS Vidaus kariuomenės 331-ojo pėstininkų pulko padalinys. Toji vidaus kariuomenė buvo kaip tik ir naudojama partizaniniam judėjimui slopinti) apsupo mūsų sodybą, nes joje nakvojo 24 partizanai, vadovaujami Benjamino Juškevičiaus-„Žaibo“. Nuo enkavedistų kulkų tada žuvo partizanas Jeronimas Bartkėnas- „Genys“, kilęs iš Pavainikių k., bei Kukė-„Debesys“, kilęs iš Mielupio k. Vydamiesi partizanus gal už kilometro nuo mūsų namų enkavedistai nušovė jau per septyniasdešimt turėjusį Juozą Dringelį, vadintą Šimele, mat jo tėvas buvo Šimas. Pasibaigus šaudymui, enkavedistai įsiveržė į pirkią. Pirmiausia automatų serijas paleido į pasuoles, taip patikrindami, ar ten kas nors nepasislėpė. Mūsų šeima buvo prisiglaudusi prie krosnies ir ant krosnies virtuvėje. Ta krosnies sienelė, matyt, ir išgelbėjo mus nuo enkavedistų kulkų. Kai mus išvarė į kiemą, tada ir pamatėme, kad visai prie pat pirkios guli partizano „Genio“, o vos už vartų netoli pirkios galo – „Debesio“ kūnai. Mus pastatė viduryje kiemo, sniege. Po keletos minučių apsižiūrėjome, kad Marytė, tada ėjusi devintus metus, stovi sniege basa. Mama vos priprašė enkavedistų, kad leistų išnešti jai apavą. Kareiviai mus prižiūrėjo kaip ir taip pat kieme stovinčius tris į nelaisvę paimtus partizanus: būrio vadą Benjaminą Juškevičių-„Žaibą“, Juozą Bartkevičių-„Klevą“ ir Joną Budėną-„Kelmą“. Pastarieji du kilę iš už 5 km esančio Pavainikių k., na, o vadas – kaip tik 1991-aisiais, Lietuvai perėmus KGB rūmus Vilniuje, išsiaiškinau – kilęs iš Lazdijų rajono Šventežerio bažnytkaimio. Enkavedistai juos suėmė vos išėjusius iš mūsų pirkios, kiti išbėgiojo. Pasprukti daugeliui jų padėjo Pabaronės miškai. Enkavedistai ilgai juos vijosi. Bebėgantį Varėnos keliu pagavo patį seniausią 49 m. būrio partizaną Vincą Belevičių-„Gediminą“, kilusį iš Čebatorių k., o Vincą Rizgelį-„Putiną“ Kamorūnuose, pasislėpusį pirtelėje.
Pabaiga. Pradžia Nr. 18