Mintis įkurti Merkinėje dailės ir muzikos mokyklą gimė Sąjūdžio laikais. Žodis tapo kūnu 1990 m. Nuo ko ir kada prasidėjo Jūsų darbas Merkinės dailės mokykloje? Kas padeda?
Skyriui vadovavau kurį laiką nuo 2000-ųjų (maždaug, tiksliai negaliu pasakyti). Vėliau tokio kaip vadovavimo nebeliko. Menų mokyklos Merkinės skyriuje yra muzikos ir dailės specialybės. Muzikos mokė daug mokytojų: fortepijono – E. Pautienienė, I. Sviklienė, G. Aleksandravičienė, L. Petruškevičienė, A. Jakavonienė, A. Aleksandravičius, J. Žūkaitė, A. Poigozina, R. Čivienė; akordeono – J. Valentukevičienė, D. Bachovas. Mokytojas J. Mikolainis paruošė ir išleido vieną laidą pūtikų – fleitos klasę. Chorinio dainavimo mokė ir moko K. Breidokas. Dar muzikantai mokosi solfedžio (mokytojos J. Žūkaitė, dabar R. Čivienė) ir muzikos literatūros – mokytojas K. Breidokas.
Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos suaugusiųjų žmonių grupė Merkinėje nuo 2021 mokosi dailės paslapčių. Juos vienija meilė dailei, bendri užsiėmimai, parodų lankymai, kelionės. Iš kairės: Silvestras Pūtys, Mindaugas Lapelė, Virginija Plutulevičienė, Aušra Žėkienė, Anželika Stančikienė, Ieva Bukotienė, Danguolė Makselienė ir grupės mokytoja Rūta Lesniauskienė su Mindaugo Pipiru. 2024 m.
Kokie dalykai dėstomi šiame skyriuje, kokie mokytojai ir iš kur dirbo jame?
Dailės skyriuje vaikai mokosi piešimo, tapybos, kompozicijos, meno istorijos ir skulptūros, vėliau atsirado kompozicijos pasirenkamas dalykas šriftas (mokytojas V. Černiauskas). Tik susikūrus dailės skyriui, dailės mokytoju vienerius metus dirbo P. Raugala. Vėliau , nuo 1990 m., pradėjau dirbti aš. Porą metų mokykloje su pradinio ugdymo skyriaus vaikais dirbo E. Buržinskienė. Po kelerių metų, daugėjant skyriuje mokinių, buvo paskirtas dar vienas dailės mokytojas – M. Kniubas. Vėliau, M. Kniubui išėjus iš mokyklos, į jo vietą atėjo dirbti V. Černiauskas. Jau daugiau nei 10 metų Merkinės skyriuje dailės mokytoju dirba Marijus Baukus. Piešimą ir skulptūrą dėsto Marijus, šriftą – Vytautas, tapyba, kompozicija ir meno istorija teko man. Taip pat dirbu su diplomantais.
„Vaikų šalies“ šventės vėliava. 2011 m.
Kokie vaikai ir iš kur lankė mokyklą? Ar galite nors maždaug pasakyti, kiek vaikų baigė mokyklą?
Skyriaus susikūrimo pradžioje visi mokiniai buvo merkiniškiai. Vėliau ėmė lankyti ir iš aplinkinių kaimų. Šiuo metu didesnė dalis mokinių yra važinėjantys vaikai iš aplinkinių kaimų, lankantys Krėvės gimnaziją. Kiek galėtų būti baigusių, – negaliu atsakyti, bet tikrai labai daug. Daugybę metų kasmet menų mokykloje mokydavosi 65 – 85 mokiniai. Žinoma, baigdavo toli gražu ne visi.
Ar kas nors iš jų tapo profesionaliais menininkais?
Pats profesionaliausias menininkas, baigęs mūsų skyrių, – Algimantas Černiauskas, taip pat J. Volungevičiūtė. Grafikos dizainą baigė Dovilė Žiogelytė, profesionalus architektas, baigęs mūsų mokyklą, – Kęstas Žukauskas, plastinius menus ( keramiką) – Karolina Leknickaitė. Taip pat interjero dizainą Londono menų universitete baigė mūsų mokinė Eglė Janulevičiūtė. Ji buvo pirmosios mūsų mokyklos dailės skyriaus laidos mokinė.
Kaip ir kada gimė graži ir didelė Merkinės šventė „Vaikų šalis“? Kodėl ji užgeso?
2014 metų „Vaikų šalies“ šventę Merkinėje galima prilyginti pilietinei manifestacijai, nes vaikai Merkinės gatvėmis žygiavo su reikalavimais rajono tarybai. Šventės heroldas skelbė: „...mielieji meno revoliucijos dalyviai, malonu Jus visus čia matyti. Šį kartą mes – kovingai nusiteikę. Panorome pabandyti sugrįžti į savo tvirtovę centre. Ėjom iš kitos pasaulio pusės, nešėm savo žinią po visą pasaulio platybę ir tik apdriskę drabužiai ir senas aplūžęs pianinas liko iš mūsų namų, kuriuose aidėjo pianino garsai ir vaikų krykštavimai. Todėl keliaudami po pasaulį ieškome bendraminčių, bendrakeleivių, kurie mus supranta ir paremia. Taip pat padrąsina siekti savo tikslo. Nusprendėme kilti į kovą už mūsų įsitikinimus ir norą kurti grožį bei gėrį.“ O jaunimas siekė, kad dailės ir muzikos mokykla, ištremta iš Merkinės centro į miestelio pakraštyje buvusią internatinę mokyklą, būtų grąžinta atgal, į Merkinės centrą. Gaila, valdžios per retai įsiklauso į jaunimo balsą
Pirmą kartą „Vaikų šalies“ šventės idėja gimė labai spontaniškai mokytojų būrelyje, galvojant, ką būtų galima padaryti, kad vaikai turėtų masinę šventę, kur galėtų ir save parodyti, ir pasilinksminti. Važiavome į Varėnos rajono savivaldybę prašyti mero (V. Mikalausko) bent kažkiek pinigų, kad galėtume šventę surengti. Kadangi sugalvojome vėlai, pinigų negavome. Buvom nukreipti pasikviesti į šventę už labai simbolinę kainą pripučiamus kalnelius vaikams čiuožinėti. Išėjo grandiozinė šventė – buvo daug žaidimų, šokių, skambėjo dainos, muzika, vyko vaikų piešinių konkursas –vyresnieji piešė pozuojančius modelius , mažieji kreidelėmis ant asfalto. Vaikai čiuožinėjo kalneliais. Po to - daugybė apdovanojimų, kuriuos pirkome, paremti vietinių verslininkų. Šventė pavyko, taigi su keliomis pertraukomis buvo kartojama apie 15 metų. Vėliau atsirado eisenos, pasikvietėme ir profesionalių muzikantų. Ypač įsimintina eisena buvo kartu su valstybiniu pučiamųjų orkestru „Trimitas“ ir jo šokėjomis.
Taip, šventė išsikvėpė... Pagrindinė problema – auditorija. Mažas miestelis, vaikų mažėja. Dauguma vaikų – važinėjantys. Todėl, įpusėjant šventei, vaikai būdavo masiškai išvežiojami autobusiukais į namus. Tardavomės su gimnazijos direktore, kad pavėlintų išvežiojimo grafikus. Pažadėdavo, tačiau niekas nesikeitė. Ir šiandien galvojame apie šventę vaikams. Tačiau greičiausiai tai jau būtų kitoks formatas. Kol kas bandome susivokti, ar tikrai to reikia.
Ar nesigailite gyvenimą susiejusi su Merkine?
Niekada tokių minčių sau nekėliau.
Ko trūksta Merkinei?
Merkinė labai graži, jauki. Tačiau trūksta draugiškumo... Nežinau, kodėl. Bet labai jaučiasi susisluoksniavimas tarp visuomenės. (Sakykim, paskutinis Merkinės įvykis – kalėdinė mugė – vaikštinėjau, žiūrinėjau ir akyse mačiau ant turgaus medinukų sukabintus menų mokyklos vaikų rankų darbo kalėdinius atvirukus. Jie tikrai galėjo kabėti, galbūt kažkas būtų nupirkę, galbūt kažkas būtų gavęs kad ir menką pinigėlį, galbūt ir kažkieno tėveliams būtų pasididžiavimas savo vaiku. Bet to nebuvo, nes mes tiesiog nežinojom apie tokius miestelio planus. Anksčiau buvo kultūros taryba, kurioje pagrindinių darboviečių atstovai reiškė savo mintis, tarėsi, dalijosi informacija. Gal jos ( KT) dabar nėra... Galbūt tai irgi įtakoja, kad mokyklos veikla susitraukė iki mažo savo rato – šitos mintys ne viešumai).
Merkinės dailės ir muzikos mokyklos moksleivių darbų parodos atidarymas galerijoje „Šalcinis“: Rūta Lesniauskienė – trečia iš kairės; iš dešinės pirmieji – Kęstutis Breidokas, Romas Balčius ir Algimantas Černiauskas. 2012 m.
Gal galite keletą žodžių pasakyti apie savo šeimą?
Vyras – Tautvydas, miškininkas. Sūnus Linas, sukūręs šeimą, gyvena Šiauliuose. Turim marčią Liną, anūką Adomą. Dukra Emilija – NVI, radiologijos technologė. Kol kas gyvena Vilniuje.
Kur palinkėtumėte savo vaikams gyventi, kodėl?
Norėčiau, kad gyventų Lietuvoje. Nors tuo pačiu sakau ir tai, kad bet kur, svarbu laimingai.
Jūs didžiosioms religinėms šventėms puošiate Merkinės ir Ryliškių bažnyčias. Nuo ko prasidėjo tas daug laiko ir kūrybinių jėgų reikalaujantis darbas?
Pirmąkart parengti Betliejų paprašė kun. Kęstutis Kazlauskas. Padariau, po to prašydavo kasmet. Kai į Merkinės bažnyčią atsikėlė klebonas R. Rumšas, jis prašė jau ne tik Betliejaus, bet ir velykinio pastatymo, didesnėms šventėms floristinio dekoro.
Pabaiga. Pradžia Nr. 20