Todėl istorinis pasakojimas „Kuo garsėjo Adelės Čiurlionienės virtuvė “, kurį sumanė druskininkietė menotyrininkė, parodų kuratorė, kultūrinių renginių organizatorė ir patyrusi gidė Aušra Romanovaitė- Česnulevičienė, labai sudomino. Ji atkreipė dėmesį į Adelę Mariją Oną Magdaleną Radmanaitę-Čiurlionienę (1853 -1919) – M. K. Čiurlionio mamą, kuri buvo namų jaukumo kūrėja ir šeimos siela. Pagimdžiusi vienuolika vaikų, o išauginusi devynis, ji garsėjo kaip puiki šeimininkė, o jos kulinarinis paveldas neatsiejamas nuo tradicinės Dzūkijos krašto virtuvės.
Pasak idėjos autorės A. Česnulevičienės, kurios veikla glaudžiai susijusi su M. K. Čiurlionio palikimo tyrinėjimu, šis menininkas buvo ištikimas sau ir savo namų aplinkai, idealizavo vaikystę bei gimtąsias vietas, žmones, su kuriais augo ir gyveno. „Būtent ištikimybėje namams glūdi jo genialumo paslaptis“, – įsitikinusi menotyrininkė.
Leiskimės į gastronominę kelionę laiku kartu su šios temos sumanytoja A. Česnulevičiene. Kuo garsėjo Adelės Čiurlionienės virtuvė? Ką gi valgė Čiurlioniai? Kokia buvo gausios šeimos kasdienė ir šventinė užstalė?
A. Česnulevičienės tyrimai liudija tai, kad A. Čiurlionienė buvo visos didelės šeimos gyvenimo centras, išmintis, ekonomija, o jos kulinariniai sugebėjimai tapo legenda.
Menotyrininkė Aušra Česnulevičienė pasakoja apie Adelės Čiurlionienės virtuvę
Menotyrininkė pateikia daugybę kruopščiai surinktų faktų apie tai, ką valgė gausi Čiurlionių šeima, gyvendama Druskininkuose, ką mėgo sūnus Mikalojus Konstantinas ir kiti šeimos nariai. Kasdien pamaitinti vienuolika asmenų būtų tikras iššūkis kiekvienai šeimininkei, tačiau gausios šeimos mama tvarkėsi itin taupiai ir išmintingai. Nors iš vienintelės tėvo algos – dešimties rublių – Čiurlioniai vertėsi sunkiai, ypatingo mamos sumanumo dėka visi būdavo skaniai pamaitinti. „Darželyje po langais augo daržovės, tėvelis pagaudavo lydekų, tvartelyje kriuksėjo keturkojis. Maistas buvo kuklus, taupiai ruošiamas, bet labai gardus. Visas namų pasaulis sukosi aplink mamą Adelę, šeimos gerovę kūrė jos šeimininkavimo įgūdžiai“,– pasakoja A. Česnulevičienė.
Remiantis istoriniais šaltiniais, A. Čiurlionienė dažnai virdavo nuostabią daržovių sriubą iš savo daržo gėrybių, šeima mėgo virtinius su mėlynėmis ar kitomis uogomis, blynus su brukniene. Vienas A. Čiurlionienės patiekalų, kurio lektorė sako dar nespėjusi rekonstruoti, yra bulviniai blynai su baravykų padažu, kuriuos mama kepdavo ir su liže išmėtydavo kiekvienam į lėkštę.
Švenčių metu stalas dar labiau padidėdavo, nes Mikalojus Konstantinas būtinai atsiveždavo paviešėti vieną ar kelis studijų draugus. M. K. Čiurlionio draugai laiškuose ne kartą dėkojo jo motinai už svetingumą.
„Čiurlionio draugai laiškuose reikšdavo padėką A. Čiurlionienei už ypač skanų maistą, sriubą, kokios neišvirtų geriausios Varšuvos šeimininkės“, – pasakoja A. Česnulevičienė. Pasak jos, šios tradicinės vakarienės Čiurlionių namuose Druskininkuose buvo ne tik sotus pasisėdėjimas, bet ir itin svarbi šeimos kultūros dalis.
Tyrėja pridūrė, jog prie šventinio stalo ne apie maistą sukosi visas buvimas. „Grįžęs Čiurlionis pirmiausia bėgdavo prie fortepijono, nes niekur kitur jis neturėjo savo muzikos instrumento. Tik atsigrojęs eidavo prie žalio rūkyto kumpio, mamos pyrago, kavos.... Pirmoje vietoje buvo šviesa, kultūra.
Mes šiandien visko turime per daug. Pas mus kiekvieną dieną – Kalėdos, nebežinome, ko norėti. Todėl sakau: tvariai valgykime savo padaužytą obuoliuką, raskime, ką pasidėti ant stalo, nes dabar jau darosi sunku kuo ir nustebinti,– savo mintimis pasidalijo pašnekovė. – Stalas, kokį pavyko rekonstruoti, labiau yra šventinis nei kasdieninis. Svarbu nepamiršti, kad kartais juodos duonos plutelė, padažyta į druską, buvo viskas, ką galėjo pasiūlyti gausios šeimynos mama“.
A. Česnulevičienė mini, jog A. Čiurlionienė be galo mėgo stiprią kavą, specialiai jai sūnus iš Varšuvos parveždavo geriausios rūšies kavos pupelių.
Savo pasakojimui iliustruoti parodoje „Adventur“, Lėtojo turizmo asociacijos stende, menotyrininkė A. Česnulevičienė padengė ir stalelį su tikromis dzūkiškomis naminėmis vaišėmis. Ji atidi kiekvienai detalei, todėl ir valgiai buvo patiekti ne bet kokiuose induose. Indai – XIX a.pab. – XX a. pr. Menotyrininkė daro hipotezę, kad tikėtina, jog tokie galėjo būti miestelio inteligentų, šviesuolių namuose, juolab kad mama Adelė Marija Ona Magdelena Radmanaitė – Čiurlionienė buvo kilusi iš vokiečių emigrantų šeimos.
„Nors Čiurlioniai nebuvo bajorai ar aristokratai, jie buvo šviesiausia miestelio šeima“, – sakė paskaitos autorė. Jos paruošti ir senoviniuose induose patiekti valgiai kūrė pojūtį, lyg būtų ką tik atvežti iš Čiurlionių namų: juoda naminė ruginė duona, kaimiški obuoliukai – pepinai, antaniniai, būtent tokius augino M. K Čiurlionio tėvas ir, sudėjęs į dėžes su šienu, siųsdavo studijuojančiam sūnui net į Varšuvą.
Taip pat stalą puošė stiklainiukas su marinuotais baltaisiais baravykais – pats mėgstamiausias dailininko valgis, apie kurį jis svajodavo ir studijuodamas Leipcige, ir visur kitur. Ant didelio padėklo – mielinis pyragas. Ruošdamasis namo prieš š v e n t e s M . K. Čiurlionis laiškuose prašydavo neminkyti pyrago, kol jis negrįžo. „Parvažiavusiam sūnui mama surišdavo „kudlas“ ir tada M. K. Čiurlionis stipriomis pianisto rankomis išminkydavo mielinio pyrago tešlą taip, kaip neišmink y d a v o n ė vienas šeimos narys“, – vaizdingai pasakojo A. Česnulevičienė. Ji pasirūpino ir autentiškais indais: pyragas gulėjo ne lėkštėje iš prekybos centro, o antikvarinėje – „su ereliais“ – iš Kuznecovo fabrikų. Taip pat paskaitos autorė pati išvirė ir visus norinčius pavaišino tuo laikmečiu mėgtu krupniku – tradiciniu medaus su įvairiausiais prieskoniais likeriu, kurio po kelis lašelius per šventes tėvas duodavo net patiems mažiausiems šeimos nariams.
Kodėl ant stalo pabarstyta ir pušies spyglių? Tai – A. Česnulevičienės palikta užuomina. Vykdamas mokytis į Leipcigą ar Varšuvą M. K. Čiurlionis į lagaminą visada įsidėdavo pušies šakelę, nes svetimi miestai jam atrodė tik „slogus ir pilkas sapnas, o dangus – šlapia mazgotė“. Tik Lietuvos, tik Druskininkų dangus jam buvo savas. Čia jis suprasdavo vieversių giesmes, o Leipcige paukščiai jam giedodavo „švabiškai“ – jų kalba kūrėjui liko svetima. Net nupieštas Druskininkų ežerėlis jam pradžioje išeidavo „vokiškas“, kol vienu potėpiu netapdavo lietuvišku sodžiumi. Jei kas drįsta klausti, kodėl Čiurlionis kalbėjo lenkiškai, o ne lietuviškai, turėtų žinoti: visa jo kūryba ir širdis buvo giliai lietuviška.
Šiems pasakojimams parengti menotyrininkei prireikė ne vienerių metų kruopštaus darbo: renkant informaciją, tikrinant faktus. Už patyriminius žygius ir ekskursijas Čiurlionių takais Dzūkijoje menotyrininkė, parodų kuratorė ir „Druskos studijos“ įkūrėja A. Česnulevičienė, turinti trisdešimties metų gidės patirtį, buvo nominuota konkurse „Turizmo sėkmingiausieji 2025“.
Čiurlionio jubiliejiniai baigėsi. O kas toliau?
Ką minėsime ir prisiminsime šiais metais? A. Česnulevičienė atsakymą žino iškart: „Čiurlionių genties jubiliejai tęsiasi!“ Ji kviečia kartu minėti, pažinti šią Lietuvos kultūrai neįkainojamai dosnią, išskirtinę šeimą.
Šiemet minime net penkias gražias sukaktis: tėvo, vargonininko Konstantino Čiurlionio – 175 m., jauniausiojo brolio Jono Čiurlionio – 135 m., sesers ir menininko dailės palikimo saugotojos Valerijos Čiurlionytės-Karužienės – 130 m. bei menininko žmonos, bendražygės, lietuvių kalbos mokytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės – 140 m. metines.
Ruošdamasi šioms progoms Aušra kuria naują teminį maršrutą ir prasitaria, kad kartu su Čiurlionių giminaičiais pamažu planuoja renginį Vilniuje, kurio pagrindiniu leitmotyvu taps „Namai ir namiškiai“ tema.
Šiais metais Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro svetainėje skelbiama informacija, kad tokį istorinį-degustacinį pasakojimą galima užsakyti. Tai pasivaikščiojimas po Ratnyčios miestelį, kuriame trumpam buvo apsistojusi jauna Čiurlionių šeima, ėjimas Ratnyčėlės upės krantais, vietomis, kurias taip mėgo dailininkas. Laiškuose pats dailininkas rašo, kad ėjo link Lato ežero į plenerą, bet buvo taip gražu, kad nieko negalėjo nutapyti (!).
Galiausiai – tik vienuolikos dalyvių užstalė, lygiai tiek, kiek kasryt sodindavo Adelė Čiurlionienė, – visos šeimos centras.