Dzūkijos nacionaliniam parkui – 35-eri
Bandau įsivaizduoti, kiek daug bendražygių susirinko dabar į Merkinę, juk visi, kurie Parke atsirado prieš tris dešimtmečius, dirbo stropiai ir visi turi gerų prisiminimų.
O juk ir vargingos anų tolimų metų dienos nebeatrodo nei sunkios, nei bėdinos. Netgi 2008 ir 2009 metų ekonominė krizė tarsi ne tokia baisi, nors smarkiai paveikė Parko leidybinius planus. Prisimenu, žiema 2009-aisiais tikrai buvo ir šaltà, ir snieginga. Labai apleistame Aušrinės vienkiemyje rytą kambariuose būdavo tiktai penki laipsniai šilumos, o aš, iškūrenęs dvi krosnis, apsisiautęs kailiniais, pagarbiai įsijautęs, skaitau antropologo ir tremtinio Antano Poškos autobiografiją, pavadintą labai gražiai: „Mano gyvenimo pasaka“.
Henrikas Gudavičius, ilgametis Parko direkcijos darbuotojas, ekologas, rašytojas, Nacionalinės Jono Basanavičiaus ir „Sidabrinės bitės“ laureatas, Parko savanoris 2018 m.
Nors praėjusių metų Parko Metraštis dar nepradėtas, o šių metų planai neaiškūs... Ir atbrenda per sniegus Mindaugas Lapelė, palikęs mašiną toli ant kelio, atneša duonos, žino, kad sėdžiu vienas ir užpustytas. Dejuoju, žinoma, kad dar neparašiau šių metų darbų plano, kad nežinau, kokie numatyti tyrimai išlieka, o kokie atidedami... Jis mane tuoj apramina: ,,Nebus pinigų nei leidybai, nei tyrimams, gali sau planuoti, gali neplanuoti.“ Aš klausiu: ,,Tai ką darysim?“ Mindaugas greit paaiškina: ,,Uogausim, grybausim, riešutausim, žvejosim, medžiosim.“ Net išsigąstu: ,,Ką sakai, medžiosim?“
Niekada negalėjau ramiai žiūrėti į ilgas ginkluotų medžioklėlių voras, į varovus, lazdomis daužančius medžių kamienus, kad pabaidytų žvėris į ugnies linijas. Visada buvau introvertas. Dabar gal kas nors šiuolaikiškiau pasakytų: ne komandos žmogus. Man keista, kai net į kūrybinius kolektyvus ateina sportiniai terminai, tarsi iš tikrųjų visur reikia žaisti kaip futbolo aikštėje. Arba kaip statutinėje organizacijoje, kur pirmiausia įsakymas yra vykdomas, o paskui jau galima aptarti, ar to tikrai reikėjo. Ar tikrai kokiai nors dalykinei DNP rodyklei reikia gelžbetoninių kojų, kaip nupiešta instrukcijoje, o gal užtektų smalingo pušies stuobrio?
Šiek tiek pavydžiu tiems bendraminčiams, kurie tebėra labai judrūs ir kolektyviški. Dabar sakome – bendruomeniški. Todėl visus sveikinu. O sau galiu pasakyti taip: žinok, kad egzistuoja ne tiktai atsiskyrėlių vienišių darbai, bet ir senatvinė rutina, o dar ir vis arčiau prisėlinančios lėtinės ligos. Ir tau turi būti gerai, kai kiekvieną rytą žinai, kad esi savanoris sodininkas ir niekur važiuoti nereikia. Prieš dešimtį metų Marcinkonyse įvyko labai įdomi diskusija: „Kūrybingumo išlaisvinimas“.
Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos kolektyvas jubiliejiniais (2026 m.) metais: Pirmoje eilėje: Romas Norkūnas (specialistas edukatorius), Sigitas Česnulevičius (Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjas, 14 žm.), Alma Viniarskienė (viešųjų pirkimų specialistė), Vilma Bartusevičienė (direktoriaus pavaduotoja), Eimutis Gudelevičius (direktorius), Rima Finažonokienė (sekretorė referentė), Vaidas Vyšniauskas (vyriausiasis specialistas), Onutė Grigaitė (ekologė, botanikė), Andrius Tamulevius (traktorininkas).
Antroje eilėje: Rasa Bingelienė (finansininkė), Rima Jauneikienė (finansininkė), Irena Kibildienė (valytoja), Dalia Blažulionytė (kultūros paveldo apsaugos specialistė), Tadas Valentukevičius (reindžeris), Sigutė Bajoriūnienė (kvalifikuota darbininkė), Rūta Cerebiejienė (vadybininkė), Jolanta Makselienė (valytoja), Jurga Stoškutė (ekologė, botanikė), Virginija Pugačiauskienė (istorikė, etnografė), Vincas Slavickas (ekologas), Evaldas Klimavičius (vyriausiasis specialistas, pavaduojantis Biologinės įvairovės skyriaus vedėją, 7 žm.), Algirdas Bingelis (stalius), Gintaras Sadauskas (mechanikas).
Trečioje eilė: Jonas Bajoriūnas (specialistas edukatorius), Arūnas Grigaitis (vyriausiasis specialistas, architektas), Arūnas Adžgauskas (ekologas, bitininkas), Rūta Bingelienė (visuomenės informavimo specialistė), Giedrius Valentukevičius (Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas, 6 žm.), Vytautas Jeremičius (stumbrininkas), Šarūnas Narkus (Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėjas, 9 žm.).
P.S. Parko direkcijoje šiuo metu dirba 41 žmogus
Svarbu, žinoma, kad tas susitikimas atsitiko būtent Marcinkonyse, juk tas kaimas tikrai yra didžiausias Lietuvoje. Ne kokio utopinio globalaus kaimo dalis, ne vasarvietė, o gyvas kaimas. Ir būtent Marcinkonyse turėjo būti išsiaiškinta, ar tas geidžiamas kūrybingumas tikrai išlaisvinamas kaime. Taigi atvažiavo tada į Marcinkonis filosofai, ministrai, dailininkai, miškininkai, – rodos, visiems ta tema tikrai rūpėjo. Užtektų paminėti tokias diskusijos dalyvių pavardes: Gintautas Mažeikis, Arūnas Poviliūnas, Redas Diržys, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Kęstutis Navickas, Simonas Gentvilas. Viską organizavo ir moderavo Valdas Kavaliauskas iš Norvydiškių kaimo. Man teko dalyvauti kaip gyvam liudininkui: tokis vienas kaime gyvena, važiuoja tiktai dviračiu ir dar kažką rašo. Galima susirinkimuose ir nieko nekalbėti, svarbu, kad esi gyvas. Gerai būtų, kad tokį „statusą“ ir ateity išlaikyčiau. O tą Dzūkijos nacionalinio parko veiklos pradžią vis dėlto norisi prisiminti...
1994 m. šventėme Darželių girininko Julijaus Valentukevičiaus 60 metų jubiliejų. Daug kur rašoma, kad įsikūrus Dzūkijos nacionaliniam parkui, jo teritorijoje gyveno apie 4000 gyventojų. Kiek tada Parko direkcijoje dirbo žmonių, turbūt liko ataskaitose, kurios nukeliavo į archyvą. Ramunė Jezukevičienė sakė, kad 1996 m. kartu su sezoniniais želdintojais direkcijoje dirbo apie 450 žmonių. Parke 1996 m. buvo 11 girininkijų, 61 eiguva. Šioje fotografijoje matome tik parko administraciją ir girininkus. Iš kairės pirmoje eilėje: Roma Stankaitienė – buhalterė, Aldona Paulauskienė – kasininkė (vėliau buhalterė), Julijus Valentukevičius – Darželių girininkijos girininkas, Marytė Žemaitienė – buhalterė, Danutė Tamulevičienė – sekretorė (vėliau referentė). Antroje eilėje iš kairės: Julius Jezerskas – inspektorius, Vladas Kniubas–architektas, Ramunė Jezukevičienė – buhalterė, Onutė Drobelienė – etnografė, Galina Gaidienė – vyriausioji buhalterė, Ana Lukošiūnienė – buhalterė, Bronius Akstinas – Norulių girininkijos girininkas. Trečioje eilėje iš kairės: Vincas Miškinis – miškų ūkio priešgaisrinės apsaugos inžinierius, Vytas Domas Galčius – Merkinės girininkijos girininkas, Vygandas Ulbinas – Nemuno girininkijos girininkas, Jonas Karalukas – direktorius, Imantas Lazdinis – direktoriaus pavaduotojas, Liudas Lukošiūnas – Mančiagirės girininkijos girininkas, Petras Bigelis– Subartonių girininkijos girininkas, Juozas Korsakas– miškų ūkio apsaugos inžinierius, Jonas Jezukevičius – Marcinkonių girininkijos, Valdas Jazukevičius – Musteikos girininkijos girininkas
Iš šios nedidelės grupelės žmonių į Anapilį išėjo Julijus Valentukevičius, Julius Jezerskas, Galina Gaidienė, Bronius Akstinas, Vincas Miškinis, Jonas Karalukas, Liudas Lukošiūnas, Juozas Korsakas, Jonas Jezukevičius. Šioje fotografijoje nėra Algirdo Leišio, Vytauto Vyšniausko ir daugelio kitų, kurie prie jų prisijungė Amžinybėje
Gal svarbiausia buvo štai kas: visi, kas dirbti čia atėjo be jokių skambučių iš aukščiau, be konkursų ir be protekcijų, atsinešė savo idėjas, savo norą kažką įdomaus padaryti. Ne paskutinėje vietoje buvo žinojimas, kad Marcinkonyse, Margionyse, Kapiniškiuose, Mardasave, Musteikoje, Merkinės apylinkėse, kaimuose prie Ūlos, Subartonyse dar yra išlikusi ta nesunkiai pastebima Žmonių veiklos ir Gamtos kūrinių sąjunga... Kai į Parką atėjo Imantas Lazdinis, Mindaugas Lapelė, Eugenijus Peikštenis, Dalia Blažulionytė, čia jau dirbo Onutė Grigaitė, Virgilijus Monsevičius, Eugenijus Drobelis, Algimantas Černiauskas, Romas Norkūnas, Antanas Lankelis. Ne visi jie buvo dzūkai, ne visi kalbėjo dzūkiškai, patikėję ir supratę, ką viešai pamokė cikrinis dzūkas Romas Sadauskas: tik nesimokykit kalbėti dzūkiškai, nes vis tiek neišmoksit...
Tiesa, būsimasis amatų meistras ir bitininkas Romas Norkūnas tada dar matavo ir dalino miškus, teisingiau pasakius, padėjo matininkams, kai reikėjo sugrąžinti miškus teisėtiems savininkams, bet Imantas Lazdinis sugebėjo labai greitai jį suagituoti ateiti dirbti į Parką. Gerai prisimenu tą vaizdelį: stovim su Imantu prie lango antrame aukšte, kur buvo Marcinkonių miškų ūkio direkcija, ir matom, kaip Miškininkų gatve energingai šliuožia slidėmis jaunas vyriokas. Imantas ir sako: ,,Argi jis galvoja, kad be jo nepadalins teisingai tų miškų?..“ O tada Musteikos miškuose su senovinių kašelių meistru Jonu Svirneliu jau buvom suradę kašelėms tinkamų pušų. Greitai tuos rąstelius nuvežėm Augustui Averkai į Kapiniškius, Vincui Česnulevičiui į Mančiagirę. Parkas tada turėjo savo sunkvežimį...
Taip pat greitai buvo suviliotas ir Algimantas Černiauskas. Pirmiausia mus nustebino neseniai jo pasistatyto namo lubos. Labai kruopščiai sudėliota mozaika. Klausiam – ,,Koks meistras darė?“ Algimantas sako: ,,Aš pats lipdžiau.“ O kai pasidairėme kieme, Imantas netikėtai padarė tokią išvadą: ,,Kai žmogus darbštus, viską gali pasidaryti pats ir viskas eina sklandžiai. Bet juk ir Nacionaliniam parkui reikia tokių gabių darbštuolių...“ Neapsiriko Imantas Lazdinis.
Istorikas Eugenijus Peikštenis Mančiagirės kaime surado dailidės ir kryždirbio Tomo Miškinio įrankius. Dvi didelės dėžės slėpė pačius seniausius, pačius brangiausius darbo įrankius. Namo ir viso turto paveldėtojai gyveno Kaune, tad Eugenijui reikėjo juos įtikinti, kad šiems žinomo Dzūkijos dailidės instrumentams saugiausia vieta bus Dzūkijos nacionalinio parko muziejuje. Kai nuvažiavome parsivežti to brangaus turto, Mančiagirėje mus pasitiko pavasarinė šlapdriba. Sušlapom ir sušalom sunkvežimio kėbule, bet labai džiaugėmės: bus gera muziejinės ekspozicijos pradžia. Nors patį pirmąjį eksponatą jau buvom gavę: Darželių kaimo senbuvis Juozas Tamulevičius dovanojo gražų ryšulėlį beržinių vytelių, su kuriomis prie lotų pririšamos šiaudų gniūžtės. Be to, Onutė Drobelienė Marcinkonių sodželkoje buvo švariai išplovusi dideles dzūkiškas nekocias – irgi muziejui. Kai direkcijos namo cokoliniame aukšte iškrovėm atsivežtą muziejinį turtą, Eugenijus nubėgo pakviesti Parko direktoriaus. Ir sugrįžo nelinksmas: ,,Neina direktorius, jam neįdomu...“ Ką toliau darysim, juk meistro įrankių paveldėtojams pažadėjom, kad bus sutartis, bus atlyginimas... Tada šis atsitikimas ir buvo paskutinis, paskatinęs mus kam nors pasiskųsti...
Nuvažiavome trise į Miškų ūkio ministeriją, apie kurią nusipelnęs miškininkas iš Druskininkų Algirdas Valavičius mums buvo taip pasakęs: kai ten nuvažiuoji, turėdamas konkretų rūpestį, žinai, kur tiesiai eiti ir kas tau gali padėti. Žinai, kad niekas tavęs nebevarinės dar ir dar kartą belstis į kitas duris. Tiesiai ir nuėjom. Kalbėjomės su ministru Albertu Vasiliausku keturias valandas. Aiškinom, kad visi esame atėję į Dzūkijos nacionalinį parką dirbti savo noru ir aiškiai suvokiame, kuo tų miškų, senovinių kaimų ir skaidrių upių krašto naujasis įvardinimas ,,Dzūkijos nacionalinis parkas“ skiriasi nuo buvusio ,,Miško pramonės ūkio“ pavadinimo, dejavom, kad toliau taip baikščiai dirbti, kai Direktoriui mūsų veikla nė kiek neįdomi, mes nebegalime.
Iš Mančiagirės kaimo Eugenijaus Peikštenio rūpesčiu vežami kryždirbio ir staliaus Tomo Miškinio staliaus įrankiai, kurie šiuo metu eksponuojami Dzūkijos nacionalinio parko Etnografinėje sodyboje Marcinkonyse. Nuotraukoje: istorikas Eugenijus Peikštenis, Henrikas Gudavičius ir Imantas Lazdinis. Dešinėje – vairuotojas /pavardė neužfiksuota/. 1992 m
Ministras mus suprato, neišvarė. Bet jo abejonės buvo irgi konkrečios: ar direktorius girtuoklis? O gal ką nors pavagia sau? Jeigu taip nėra, tai staiga atleisti lyg ir nėra už ką... Išeina ministras iš kabineto, sugrįžta ir skundžiasi, kad jo laukia daug kitų lankytojų ir visų rūpesčiai svarbūs. Bet mūsų vis dėlto neišvaro. Vėl kalbamės, – rodos, visiems jau karšta! Pagaliau ministras paprašo mūsų, kad sugrįžę kuo greičiau surinktume visus girininkus, aktyvesnius eigulius – ir pratęsim šitą pokalbį Marcinkonyse. Taip ir atsitiko. Atvažiavo ministras, nenustebo, kad salė pilna marcinkoniškių, ne vien tiktai miškininkų. Girininkai buvo mūsų pusėje, jie gyvai domėjosi netgi mūsų raštais, kuriuos buvome išdaliję kiekvienai girininkijai ir pažymėję saugomų retųjų augalų, retųjų paukščių buveines ir net šaltinius bei ištuštėjusias bičių dreves. Aktyviausias girininkas tada buvo Algirdas Leišis iš Puvočių, išgarsėjęs tuo, kad surašė pažaidos protokolą savo sūnui, per sausrą užkūrusiam lauželį miške prie Merkio. Baudą sūnus sumokėjo tėvo pinigais.
Šitą mūsų pasisakymą prieš senąją direkciją kai kas tada vadino maištu. Taip, matyt, ir buvo, nes tuoj pat į ministeriją susiruošė ir alternatyvi anos direkcijos miškininkų – inžinierių delegacija. Visa tai vyko tuo metu, kai Miškų ministerijos likimas jau buvo nuspręstas Seime: miškus prijungti prie Aplinkos ministerijos. Prijungė. Miškai kenčia, nes Vyriausybėje vis neatsiranda žmogaus, kuris suprastų miškininkų rūpesčius taip, kaip juos suprato Algirdas Matulionis ir Albertas Vasiliauskas.