Kai žvilgsnis bėgo per naujas, dar spaustuvės kvapą išsaugojusias knygas, jį pagavo ir sustabdė nelauktas ir gražus pavadinimas – „Kelyje su meile“. Kas gi atsisakytų tokios kelionės? Paskui kilo kita beprotiška mintis: šią knygą dėti į svarstyklių lėkštę ir laukti – gal įvyks stebuklas, gal meilė ims ir nusvers įtarimų, priešiškumo, gal net neapykantos prikimštus maišus... Toks dabar gyvenimas. Neramus. Kai pavarčiau knygą ir užverčiau paskutinį lapą, atmintis atplukdė Justino Marcinkevičiaus eilėraščių kelis posmelius.
„Palaiminti ateinantys iš žemės!
Jų širdys kvepia pienu ir medum“.
Knygos autorė, Marija Valuckienė, atėjo iš žemės, iš Radyščiaus kaimo Varėnos rajone. Augo šeimoje, kur skambius žodžius buvo pakeitusi tyli meilė. Grįžta mama iš laukų ir pasiilgusi apkabina vaikelį. Vaikas palieka žaislus ir apkabina mamą, tėtį, sesę, brolį. Eilėraštyje „Mylimai motulei“ Marija rašo:
„Nešiojai ant rankų.
Kai verkiau, raminai.
Tik skaityt neišmokei,
Nes niekas Tavęs nemokino“.
Nedaug žodžių, jie nesukuria spalvų, bet paveikslas ryškus: tu matai moterį, kuri tau patinka. Ji atiduoda kūdikiui visą savo meilę ir negali duoti to, ko neturi – rašto, mokslo. Greta jos – vyras. Toks, apie kurį galėtų svajoti kiekviena moteris. Juo galima pasitikėti, į jį galima atsiremti, kai užpuola dvejonės, sunkumai. Bet ir iš jo atimta prigimtinė teisė mokytis.
„Koks buvai stiprus,
Koks šviesus,
Nors rašto nemokintas.
Iš Tavęs sklido ramybė,
Šiluma, šildžiusi visus.
Ir vis dar šildanti mane“.
Carinė Rusija buvo atėmusi iš tautos raštą, bet kaimas saugojo ir gynė dvasinę kultūrą, sukūrė keliaujančias mokyklas, o su jomis keliavo šiam tikslui pasiaukoję žmonės – daraktoriai. Nusitiesė knygnešių keliai. Kaip tyli meilė, taip ir tyli kultūra saugojo savo šaknis. Saugojo kaimo žmonės, kurie neturėjo kito pasirinkimo – tik sunkų darbą. Arė, sėjo. Duona jiems tapo šventu simboliu. Abipusė meilė palengvino dalią. Gražus Marijos kaimas.
Marija šį kaimą paliko. Išėjo.
Marija Valuckienė nelaiko savęs nei rašytoja, nei poete. Gyvenimas ją mėtė ir vėtė, bet ir sunkiausiomis sąlygomis ji neprarado aistros mokytis. Raidės, iš kurių susideda žodžiai, ją užbūrė. Mokytoja, kuri viską žino, atrodė lyg stebukladarė. Dabar mergaitė jau žinojo savo tikslą: ji irgi bus mokytoja. Visus vaikus išmokys skaityti. Bus daug tokių žmonių kaip jos mokytoja. Dar negalėjo sau paaiškinti, kodėl, bet mokykloje buvo šviesiau negu namie. Gražiau negu namie. Ir ji pati buvo kitokia. Kas ją keitė?
Norai mokytis dideli, bet kaip nustumti kelmą nuo savo kelio, kuris gožia ateitį? Tėvai nesuranda lėšų, kad galėtų leisti į mokslus savo užsispyrusį vaiką. Ši knyga „Kelyje su meile“ – tai ne tik eilėraščiai, bet kartu ir pasakojimas, kiek daug ta mergaitė sutiko gerų žmonių ir kaip tie žmonės jai padėjo siekti tikslo. Aštuntoji knyga turėjo paliudyti, kad tas vaikas, ta mergaitė nepamiršo savo geradarių, nieko nepamiršo. Ir nori labai garsiai tarti padėkos žodžius. Kad girdėtų gyvi ir iškeliavę, girdėtų visas kaimas, laukai ir miškai. Šiai temai skirta pirmoji knygos pusė – „Mano brangiausiems žmonėms“.
Antroji pusė – „Toks didelis meilės pasaulis“ - tai savęs ieškojimas. Kas esu aš? Kokia aš? Čia daugiau emocijų. Žaismingumas pinasi su viltimi, tikėjimu prisijaukinti laimę. Ir nusivylimu. Šioje dalyje autorė praveria duris į pasaulį, kuriame norėtų gyventi ir kuris prieš jos valią nutolsta.
„Aš tavęs neturiu – ir turiu –
Nieks neuždraus galvoti, nors nebuvom kartu.
Jau dabar visai nesvarbu,
Nes skirtingais keliais mes nuėjom“.
Marija tapo mokytoja. Šoko, vaidino ir vis mokėsi. Reikėjo dirbti, save išlaikyti – pasinaudojo neakivaizdinio mokymo sąlygomis. Daugelis didžiuojasi vienu diplomu, Marija turi du. Kai septyniasdešimties metų buvo išlydėta į pensiją, ėmė leisti žurnalą „Personalo vadyba“. Žurnalas gaudė laiko ir mokslininkų siūlomas naujoves, jas skelbė. Siūlė nesustoti, mokytis. O moters mintyse brendo kitas sumanymas: grįžti prie gimtojo kaimo, papasakoti apie jo žmonių likimus. Šešerius metus susitikinėjo su giminėmis, kaimynais, klausėsi gyvos jų istorijos, tikrino faktus. „Radyščius – giminių medžių sodas“ buvo pirmoji tūkstančio puslapių knyga. Kitos knygos radosi greičiau. Ir štai 2025 metų pabaigoje pasirodo aštuntoji – eilių knyga.
Marija Valuckienė visą gyvenimą rašė eilėraščius, tik mažai skelbė. Ši – „Kelyje su meile“ – knyga šiek tiek primena dienoraštį. Vienas eilėraštis yra skiriamas vienam žmogui. Tam tikrą pasikartojančią schemą galima rasti visuose: dėkingumas už susitikimą, už draugystę, už pagalbą ir gerą žodį. Ir kita dalis – augi, žmogau, bet ar galvoji, kokį kelią renkiesi? Autorė stebi. Autorė didžiuojasi. Autorė nori džiaugtis drauge su šeima, su gimine. Jeigu nugyvenai gyvenimą, jeigu atsisveikinai ir išėjai, autorės eilėraščiai primins apie prasmingus tavo darbus.
Daug sutiktų žmonių. Su daugeliu daug darbo dienų drauge praleista. Čia mama ir tėvelis, sesė ir brolis, pusbrolis, tapęs draugu. Plečiasi pačios Marijos šeima: dukra, vaikaitės – viena, antra, provaikaitis. O kiek mokyklos, studijų meto draugų... Ir mokytojai. Apie juos Marija kalba kaip apie šventos profesijos žmones. „Tik paklausykite, kokie tai žmonės... Vieną žiemos dieną sutinku auklėtoją. Jis klausia, kodėl aš be palto? Tyliu. O draugė prunkšteli: ji neturi palto. Auklėtojas išsiima piniginę ir man paduoda pluoštelį popierinių. „Nusipirk ir rytoj į mokyklą ateik su paltu. Skolą grąžinsi, kai pradėsi dirbti“. Kai pradėjau studijuoti, kol gavau bendrabutį, mokytojai priėmė į savo namus, rūpinosi manimi. Be jų aš būčiau niekas. Jie mane sukūrė tokia, kokia dabar esu“.
Daug kartų Marija dėkojo savo mokytojams, tyliai tardama ačiū, kaip buvo įpratusi kalbėti namie – tylia meilės kalba. Rengdama spaudai aštuntąją knygą pajuto, kiek daug laiko prabėgo, kad pasikeitė kartos, jos draugai, įvairiomis aplinkybėmis sutikti žmonės. Ir ji pati. Tik laikas negalėjo sunaikinti jos šaknų. Ji buvo ir liko žemės vaiku. Jai vis dar norisi ranka paliesti juodą žemę. Vadinasi, ir žodžiai turi būti be prasmės mandrybių. Aiškūs, tikri, kaip rankoje žemės sauja.
Mylimam broliui Vladui.
„Auksines rankas
Paveldėjai iš beraščio tėvo.
Iš mamos – atsakomybę,
Gerą širdį.
Nors nematei ašarų,
Bėgai padėti“.
Marija kiekvienam suranda už ką padėkoti. Dukrai – kad savo meniniais gebėjimais puošia gvenimą. Vaikaitei – kad gražiai augina sūnelį, moko jį dalintis su kitais gerumu, atjauta ir supratimu. O tas vaikaitis – energijos kamuoliukas. Nebijo prisiimti pareigų mokykloje, džiaugiasi stovėdamas scenoje, su drauge vaikams vedęs renginį seime... Ir tas apsikabinimas, tas neužmirštamas „Baba, myliu tave“.
Tokia visa mūsų šeima, - rašo Marija Valuckienė viename eilėraštyje: tiesia rankas, kai kam nors to reikia, parems, paskolins, padės, jei tik reiks. O už namų kiemo – kaimynai, mokyklos, studijų, darbo draugai. Kiekvienam jų taip pat paskirtas eilėraštis, ištartas ačiū, daugelyje pasaulio šalių žinomas kaip sanskrito kilmės žodis, mūsų išsaugotas tūkstančiais metų, dalytas kitoms tautoms. „Juk mes turtėjame ne tuo, ką sukaupiame, o tuo, kuo pasidalijame“.
Šios išminties ji mokėsi iš visų. Todėl mokytojai Adelei Volungevičienei skirti žodžiai priklauso kiekvienam buvusiam Marijos mokytojui:
„Mokiausi iš Jūsų meilės Tėvynei, šeimai, mokiniams,
Ištikimai draugystei, supratimui, pagalbai vienų kitiems“.
Tie žodžiai knygoje glaudėsi vienas prie kito, augo kaip medžio šakelės. Užsimerkite ir pamatysite sulapojusį medį. O gal išvysite išdrožtą kryžių, saugantį geradarių kelią ir namus. Gal mažą paminkliuką ar didelį paminklą... Ne tai svarbu. Kur kas svarbiau, kad rašyti knygą autorė ėmėsi, sulaukusi garbingo amžiaus, artėdama prie devyniasdešimtmečio, turėdama didelį gyvenimo patyrimą, daug sunkių metų ant savo pečių, bet išsaugojusi šviesų požiūrį ir vadovaudamasi širdimi.
Marija Valuckienė : „Man trūksta tik intarpo apie Vidūnus, nes Jiems aš labiausiai dėkinga –nuo Jų poelgio priklausė visas mano gyvenimas. O buvo taip: per stojamuosius 13 vaikų iš matematikos gavome raštu dvejetus, žodžiu 5 ir bendras buvo 3. O su vienu trejetu jau stipendijos nėra. Man tėvai pasakė- gausi stipendiją, mokykis, negausi – važiuosi į namus. Kai rugsėjo 1-ją nuvažiavome arkliais į Alytų pasiimti dokumentų su tėčiu, apsistojome pas tuos pačius mano draugės giminaičius mokytojus Vidūnus. Kai mokytoja A. Vidūnienė sužinojo, ko mes atvažiavome, su dideliu pedagoginiu taktu pradėjo įkalbinėti tėtį palikti mane mokytis, kad tik pusę metų negausiu stipendijos, o po žiemos egzaminų pasistengs mergaitė ir gaus stipendiją. O kai baigs mokyklą ir bus mokytoja, galės padėti ir šeimai. O dabar palikite mergaitę pas mus. Po dviejų savaičių baigs bendrabučio remontą, perkelsime į bendrabutį, atvešite maisto ir drabužių. Įkalbėjo tėtį, ir aš likau mokytis. Tuo metu įvyko dar vienas stebuklas. J. Vidūnas, pedagoginės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, važiavo į ministeriją ir iškovojo, kad visiems 13 vaikų, kurie buvo gavę po vieną trejetą iš matematikos, buvo paskirtos stipendijos, nes buvo nustatyta, kad raštu egzaminas buvo per sunkus. Gavau stipendiją ir aš – kokia laimė. Tai kaip gali pamiršti tokius žmones, kurių dėka aš vėl galėjau tęsti mokslus? Kuo aš tapau – tapau mokytojų A. ir J. Vidūnų dėka. Be galo Jiems esu dėkinga ir jų niekada nepamiršau.“