Jie kuria Merkinę
Po Merkinę klaidžioja anekdotas: „Kas aš tau, ar Lapelė, kad viską žinočiau?“ Mindaugas Lapelė buvo leidinių „Lietuvos raudonoji knyga“ (1992 m.), „Lietuvos rezervatų flora ir fauna“ (1996 m.) mokslinis redaktorius ir vienas iš autorių, knygų apie Lietuvos saugomas teritorijas „Gamtoje“ (2000 m.), „Kur šaltiniai alma“ (2005 m.) ir „Didžiųjų girių apsupty“1 (2012 m.) bendraautorius. Be to, jis yra 20 mokslinių publikacijų, 60 populiarių straipsnių spaudoje, laikraščio „Šalcinis“ redakcinės kolegijos narys, daugelio nacionalinio parko stendų ir lankstinukų autorius.
Mindaugas Lapelė Verbų sekmadienyje. 2019 m. Merkinė
Skaito paskaitas, fotografuoja, rašo įvairiems internetiniams portalams, jo straipsniai pub-likuojami regioninėje žiniasklaidoje, kultūros žurnale „Dainava“. Taip pat yra www. bernardinai.lt straipsnių autorius, buvo tarp Lietuvos gamtos fondo steigėjų, Sengirės fondo valdybos narys, atkurtos Lietuvos botanikų draugijos valdybos narys, priklauso Merkinės šaulių būriui, vienas iš parodos „Gamta– kultūros lopšys“ autorių. Botanikos institute dirbo 13 metų, 1990 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo dirbti aplinkosaugos struktūroje, iš tų 31-erių metų daugiau kaip 26-erius – Dzūkijos nacionaliniame parke.
Kai 1995 metais kraustėsi iš Vilniaus, apsigyveno Marcinkonyse, o 2001 metais persikėlė į Merkinę ir tapo viena iš ryškiausių miestelio asmenybių, reprezentuojančių Merkinę įvairiuose visuomenės sluoksniuose, aktyviai dalyvaujančių bendruomenės gyvenime. Tiesa, svarbu paminėti, kad jaunystėje daug laiko praleisdavo Dzūkijos kaime, tiesa, kitokios Dzūkijos – dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Miciūnų kaime. Atgimimo laikais buvo Sąjūdžio žaliaraiščiu. Reikia paminėti, kad šiuo metu Merkinėje yra trys mokslų daktarai: kunigas dr. Robertas Rumšas, dr. Mindaugas Lapelė ir dr. Žygimantas Buržinskas2. Gandai, kad mokslų daktarų skaičius Merkinėje pralenkė čia dirbančių gydytojų skaičių, nepasitvirtino. Šiuo metu (2023 06) Merkinės slaugos ligoninėje dirba dvi šeimos gydytojos, dvi šeimos gydytojos rezidentės3, odontologė ir gydytojas iš Jungtinės Karalystės – Londono. Bet pakalbinkime Mindaugą Lapelę, kuris būdamas gamtininkas, neslepia, kad yra praktikuojantis katalikas.
Mindaugas Lapelė prie Lynažerio ąžuolo. „Ąžuolą apsikabinau tik dėl mastelio, man kiekvienas medis senolis yra stebuklas, ne tik ąžuolas - šaknys tolimoje praeityje, kamiene dabartyje su visais nugyventų metų istorijos įrašais, o viršūnė stiebiasi į ateitį.“ 2009m.
Mindaugai, kai Tavęs paklausai, – tai Tu ne tik aukštaitis, bet iš dalies ir dzūkas, o gal ir žemaitis, tik kalbėt žemaitiškai nemoki ir nevaidini, kad moki dzūkiškai. Tai kur gimei, kas Tavo tėvai?
1956 metų lapkričio 25 d. Šiauliuose, bet po pusmečio tėvai pervažiavo į Druskininkus, kur ir prabėgo visa vaikystė ir jaunystė. Tėtis – Vytautas Lapelė, aukštaitis nuo Pusnės, mama Genovaitė (Ravaitytė) Lapelienė, kilimo iš Miciūnų kaimo (Gervėčių kraštas, dabar Baltarusijoje). Abu tėvai susiję su prekyba, o aš ir 7 metais jaunesnė sesė Vilija pasirinkome biologiją.
Mindaugai, kokius mokslus baigei?
Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakultetą (1974 – 1979). Specialybė – biologija (botanika), biologijos - chemijos dėstytojas. Vėliau aspirantūra Botanikos institute, 1987 m. apginta disertacija Mokslų Akademijos Botanikos institute, suteiktas biologijos mokslų kandidato laipsnis, 1993 m. Mokslo tarybos nostrifikuotas į biomedicinos mokslų daktaro laipsnį.
Dr. Mindaugas Lapelė ir dr. Eugenijus Drobelis prie paslaptingo, bene didžiausio šaltinio, kurį atradome netoli Uciekos kaimo prie Nemuno. Šaltinį atradome tik todėl, kad 2002 metais Nemunas buvo stipriai nusekęs ir šaltinio šniokštimą išgirdome eidami keliu
Kur kada ir kuo teko dirbti?
1977 - 1990 – Mokslų Akademijos Botanikos institutas, floros ir geobotanikos laboratorija. 1990 - 1995 m. – Aplinkos apsaugos departamentas (nuo 1994 m. perorganizuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją). Paskutinės pareigos – Biologinės įvairovės departamento augalijos skyriaus viršininkas. 1995 - 2021 metais – Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, nuo 2010 m. – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, gamtos skyriaus vedėjas, nuo 2018 m. – biologinės įvairovės skyriaus vedėjas. 2001 - 2002 m. ir 2007 - 2009 m. - Merkinės Vinco Krėvės gimnazija, anglų kalba, ekologija. Dalyvavau 21-ame tiriamuosiuose ir švietimo projektuose.
Vilniuje gyvenai valstybės Atgimimo laikotarpiu. Ką tuo metu veikei?
Tais laikais, kalbu apie devyniasdešimtuosius, nors Botanikos institute pradėjau dirbti dar 1977 m., Mokslų Akademija buvo savotiška laisvės sala, kur žmonės galėjo turėti tokią prabangą galvoti kiek kitaip nei pagal oficialią liniją. Kai 1987 m. prasidėjo Žaliųjų judėjimas, vienas iš būsimo Sąjūdžio varomųjų jėgų – nemažai Akademijos gamtininkų, tarp jų – ir iš Botanikos instituto. Gal ir nelabai aktyviai dalyvavome visose akcijose, bet visada pagelbėdavome savo žiniomis. Todėl mano atėjimas į Sąjūdžio veiklą kaip ir buvo nulemtas ankstesnių veiklų. Turėjau garbės dalyvauti su savo kolegomis iš Botanikos instituto Sąjūdžio steigiamajame susirinkime 1988 m. birželio 3 d. Mokslų Akademijos salėje ir kolegų sprendimu tapau tuo balsu, kuris pasiūlė tuometinį Botanikos instituto direktorių, šviesios atminties dr. Romą Pakalnį į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, nes pamatėme, kad ten siūloma daug humanitarų, bet nė vieno gamtininko. Siūlymas buvo išgirstas. O kai jau prasidėjo mitingai, tik pirmame buvau stebėtojas, vėliau įsijungiau į Botanikos instituto Sąjūdžio rėmimo grupę ir visuose kituose Sąjūdžio mitinguose Katedros aikštėje ir Vingio parke bei pirmajame Sąjūdžio suvažiavime jau dalyvavau kaip žaliaraištis, t.y. Sąjūdžio tvarkdarys. Kadangi tuo metu dar buvau druskininkietis, teko būti ir savotišku knygnešiu, ypač Sąjūdžio judėjimo pradžioje. Tas įsitraukimas į Sąjūdžio veiklą, manant, kad mes patys galime tvarkyti savo kraštą - tiek ekonomiką, tiek ir gamtos išsaugojimą, paskatino seną pažįstamą Eugenijų Drobelį pakviesti ateiti 1990 metų vasarą dirbti į naujai kuriamą Aplinkos apsaugos departamentą prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (de facto tai buvo Aplinkos ministerija) - ateiti tuo metu, kai dar nieko nebuvo aišku dėl atkurtosios nepriklausomybės likimo. Kadangi darbovietė buvo Vilniaus centre, A. Juozapavičiaus gatvėje, teko aktyviai dalyvauti 1991 metų sausio pradžios įvykiuose - pagalboje apsiginti nuo Jedinstvos mitingo, budėjimuose prie Seimo ir 1991 m. sausio 13 įvykiuose.
Mindaugas Lapelė, prie Krūčiaus fotografuojantis bronzinuką, graužiantį apskritagalvio bandreno žiedadulkes, jaučiasi čia kaip svečias ir kaip šeimininkas. Todėl, kad į šią Retųjų ir vaistinių augalų kolekciją, kurią godoja Henrikas Gudavičius, yra atvežęs daug augalų. Buvo tai 2004 m., o dabar abu jie - ir Mindaugas Lapelė, ir Henrikas Gudavičius – aktyvūs Dzūkijos nacionalinio parko savanoriai
Vėliau, normalizuojantis situacijai, sugrįžau į sau įprastą veiklą - rengiau dokumentus prisijungimui prie Bonos, Ramsaro, Berno konvencijų, dalyvavau Lietuvos Raudonosios knygos 2 leidimo procese, įvairiuose tarptautiniuose projektuose.
Po sėkmingos karjeros Vilniuje įvyko gana staigus, kardinalus Tavo posūkis į Dzūkiją. Kodėl ir kaip įsikūrei Merkinėje?
Kai supratau, kad iš manęs gero valdininko nebus, o blogas būti nenorėjau, 1995 m. gegužės mėnesį su žmonos Jadvygos pritarimu sugrįžau iš Vilniaus arčiau tėviškės, t. y. Druskininkų – dirbti Dzūkijos nacionaliniame parke. Nuo 1995 iki 2001 metų gyvenome Marcinkonyse, o nuo 2001-ųjų iki dabar – Merkinėje. Iš Marcinkonių į Merkinę persikėliau daugiau dėl vaikų, teko rinktis tarp vežiojimo vyresnėlio į mokyklą Varėnoje, kraustymosi pas tėvus į Druskininkus ir kiekvieną dieną važinėti į darbą – ar kurtis Merkinėje su patogia geografine padėtimi ir žiemą tvarkomais keliais, pakankamai išvystyta infrastruktūra. Apsisprendimą paskatino ir Algimantas Černiauskas vyresnysis bei tuometinis Merkinės klebonas Kęstutis Kazlauskas.
Bus daugiau
1 Faktiškai tai yra Mindaugo Lapelės monografija apie Dzūkijos nacionalinio parko gamtą.
2 Žygimantas Buržinskas daktaro disertaciją tema: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų ir stačiatikių sakralinės architektūros meninės sąsajos ir transformacijos carinės Rusijos valdymo metais“ apgynė Vytauto Didžiojo universitete 2023-03-03.
3 Išeiginėmis ir švenčių paromis.