Vyresnio amžiaus varėniškius toks šio krūmo paplitimas ne tik beržuose, bet ir kai kuriuose kituose lapuočiuose medžiuose – gluosniuose, klevuose, liepose, tuopose, drebulėse – ne tik labai stebina, bet ir verčia šiek tiek nerimauti.
Iš paukščių išplatintų lipnių sėklų atsiradę jauni amalai labai lengvai įsikuria plonažievių medžių, ypač beržų, kamienuose ar šakose
Ir tai puikiai suprantama, kadangi jų vaikystės, paauglystės ir netgi jaunystės metais Varėnoje amalų visai ar beveik visai nebuvo. O tam tikro nerimo priežastis irgi ganėtinai aiški: mat kadaise dėl žinių stokos daugelyje kraštų neįprastos augalams išvaizdos amalų atsiradimą medžiuose žmonės siedavo su kažkokiais antgamtiniais reiškiniais ir netgi vadindavo laumšluotėmis ar raganšluotėmis. Dabartiniais laikais vis dažniau amalus senstelėjusiose obelyse ar kriaušėse aptinka Varėnos sodininkai – kai kurie jų gerokai sunerimsta iki tol nematytą jauną amalą atradę obuolius skindami. Vienas iškiliausių mūsų krašto floros žinovų, Vilniaus universiteto profesorius Povilas Snarskis (1889-1969) savo garsiose knygose mūsų krašto augalams pažinti yra nurodęs, kad Varėnoje praeito amžiaus 7-tąjame dešimtmetyje prie geležinkelio stoties buvo vos vienas medis su vienišu amalu. Gaila tik, kad profesorius neparašė, kokios rūšies tas medis buvo. Toks amalo tarpsmas Varėnoje ankstesniais laikais gamtininkų visai nestebino, kadangi gerai žinoma, kad amalai kadaise pas mus yra atkeliavę iš pietinių Europos regionų, o per Lietuvą driekiasi šio pusparazitinio krūmo paplitimo šiaurrytinė riba.
Varėnoje vis daugiau atsiranda šiek tiek bauginančiai pavasariais atrodančių medžių su gausybe amalų jų viršūnėse
Net ir dabar šiaurinių Lietuvos rajonų žmonės gyvo amalo neturėtų būti matę, nes šis pusparazitinis krūmas tuose regionuose apskritai neauga. Tą patį galima pasakyti ir apie Aukštaitijos bei Vilnijos regionų gyventojus. O štai daugelyje pietinių ir vakarinių Lietuvos dalių amalai tapo vis dažniau pasitaikančiais lapuočių medžių parazitais. Taip yra ir Varėnoje. Toks amalo paplitimo bendras pobūdis rodo, kad nors Lietuva labai nedidelė šalis, bet gamtinės sąlygos tarp įvairių regionų išties gerokai skiriasi, o tai lemia vizualiai visai nepastebimi gamtiniai barjerai.
Gamtininkai dabartinį amalų suklestėjimą Varėnoje ir aplinkinėse teritorijose bei šių pusparazitinių krūmų atsiradimą vis naujose vietose paprastai sieja su globaliu klimato šiltėjimu. Tikriausiai taip ir yra, nors konkrečios amalinių (Viscaceae) šeimai priklausančio paprastojo amalo (Viscum album) intensyvaus plitimo Varėnoje ir kai kuriose kitose mūsų krašto vietose priežastys iki šiol nėra atskleistos. Kad tas priežastis nustatytume, reikėtų atlikti specialius botaninius ar ekologinius šio apskritai nedidelio, dažniausiai rutuliškos formos visžalio, iki aštuoniasdešimties centimetrų skersmens ir iki šešiadešimties centimetrų aukščio užaugančio tankiašakio krūmo išsamius tyrimus. Bet vargu ar tokių tyrimų artimiausiu metu galima sulaukti, mat Lietuvoje labai trūksta profesionalių botanikų. Galbūt ateityje tokius tyrimus galėtų atlikti tik praeitų metų pabaigoje atsikūrusi Lietuvos botanikų draugija, kurios pirmininkė, Vilniaus universiteto docentė dr. Radvilė Rimgailė-Voicik tikisi į draugijos veiklą įtraukti vis daugiau entuziastingų jaunų žmonių iš įvairių mūsų krašto vietų. Džiugu, kad į atsikūrusios Lietuvos botanikų draugijos valdybą išrinktas žinomas gamtininkas merkiniškis dr. Mindaugas Lapelė. Gal tai paskatins ir daugiau varėniškių įsitraukti į draugijos veiklą. Žinoma, tokio augalo tyrimai būtų gana sudėtingi, nes amalai visą savo gyvenimą praleidžia prisitvirtinę prie gyvų plonažievių paprastai lapuočių medžių kamienų, o dar dažniau prie jų stambesnių šakų. Amalų po medžių žieve pasklidusios šaknys specializuotais čiulptuvėliais (haustorijomis) geba siurbti vandenį su jame esančiais mineralinės mitybos elementais iš augalų-šeimininkų audinių. Todėl amalai ir yra priskiriami medžių parazitams. Tiesa, jų parazitizmas yra pusinis, kadangi dalį organinių medžiagų fotosintezės metu pasigamina patys amalų odiški, gelsvažaliai, siaurai kastuviškos formos lapai ir žalios spalvos jaunos šakelės. Rimta kliūtimi amalų tyrimuose bet kam būtų jų augimas medžiuose, kadangi lipimas į medžius yra ne tik pavojinga, bet ir daug jėgų reikalaujanti veikla. Štai, pavyzdžiui, kai kurie ankstesnių metų daugiausia miškininkų stebėjimai rodo, kad nemažai amalų galėdavo žūti ypač šaltomis žiemomis, kai naktimis spigindavo trisdešimties ir daugiau laipsnių šaltis. Daug kam tikrai būtų įdomu sužinoti, kokia Varėnos amalų būklė yra po šių metų atšiaurokos žiemos. Bet vėlgi, neįlipus į medžius, to padaryti praktiškai neįmanoma.
Vienas kitas medyje augantis amalas didelės žalos savo maitintojui neturėtų padaryti. Visai kitaip yra su medžiais, kuriuose tarpsta dešimtys amalų. Praeito amžiaus pradžioje augalų ekologijos vadovėliuose dažniausiai buvo teigiama, kad santykiai tarp amalų ir medžių-šeimininkų visada turėtų išlikti draugiški, nekenksmingi abiem pusėm. Bet dabartiniais laikais Vidurio ir Vakarų Europoje atlikti specialūs amalų audinių tyrimai parodė, kad juose daugelio augalams itin svarbių mineralinės mitybos elementų yra gerokai daugiau (K beveik dvidešimt kartų, P, Mg, Mn, N, Na, Ca, Fe – apie pusantro karto) negu medyje-maitintojuje. Vien tokie duomenys rodo, kad didelis kiekis ant medžio įsikūrusių amalų gali tapti tokio medžio žūties arba ženklaus gyvybingumo sumažėjimo pagrindine priežastimi. Pirmiausia dėl sumažėjusio gyvybingumo turėtų pradėti džiūti arčiausiai amalų esančios medžio-šeimininko šakos. Žinoma, medžių su daugybe amalų biologinė žūtis nebus staigi, jų gyvybinių galių mažėjimas gali užtrukti kelerius ar net keliolika metų. Varėnoje irgi yra bent keletas akivaizdžiai nuo amalų rimtai nukentėjusių beržų. Žinodami, kad biologiniai saitai tarp amalų ir medžių-šeimininkų nėra draugiški, kai kuriose Europos šalyse ekologai ieško pusparazitinių amalų patikimų kontrolės medžiuose būdų. Bet kol kas, atrodo, nelabai sėkmingai, nors buvo naudoti herbicidai ir specialūs nusilpusių medžių trešimai. Šveicarijos ir Prancūzijos sodininkai, kurių obelys žydėdavo, bet dėl amalų poveikio neišaugindavo obuolių, priėjo išvados, kad patikimiausia amalų kontrolės priemonė – pjūklas. Soduose panaudoti pjūklus amalų kontrolei nėra labai sudėtinga, o mieste apipjaustytomis šakomis medžiai tikrai nebus aplinkos puošmena. Manoma, kad medyje įsikūrę amalai išgyventi gali kelias dešimtis metų. Kiek žinoma, naujiems amalams atsirasti medžiuose labiausiai padeda jų daugiasėklius sultingus vaisius mėgstantys paukščiai, ypač strazdai. Amalų vaisių vidus užpildytas lipnaus gleivėto minkštimo, todėl pačios augalo sėklos yra lipnios. Strazdai paskleidžia amalų sėklas kartu su išmatomis – efektyvios paukščiasklaidos (ornitochorijos) atvejis. Lipnios sėklos prikimba prie medžių kamienų ar šakų, todėl jų nenuplauna lietūs, sudygsta ir per žievės įtrūkimus amalų daigų šaknelės įsiskverbia į būsimojo medžio-maitintojo audinius. Kai kurie zoologai mano, kad valydamiesi snapus į medžių kamienus paukščiai tuo pačiu veiksmu ne tik patys apsišvarina, bet ir įspaudžia amalų sėklas į žievę. Kokie efektyvūs gali būti gamtoje biologiniai saitai tarp augalų ir gyvūnų, tiesiog žavu !