Šiemet minime net penkias gražias sukaktis: tėvo vargonininko Konstantino Čiurlionio – 175 m., jauniausiojo brolio Jono Čiurlionio – 135 m., sesers ir menininko dailės palikimo saugotojos Valerijos Čiurlionytės-Karužienės – 130 m. bei menininko žmonos, bendražygės, lietuvių kalbos mokytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės – 140 m.
Fotografo Alvydo Lukoševičiaus kadras: Liškiavoje, Švč. Trejybės bažnyčioje, dešinėje prie durelių link vargonų A. Česnulevičienės 2024 m. pakabinta nuotrauka, kai sukako 150 metų Čiurlionių santuokai
Ruošdamasi šioms progoms A. Česnulevičienė kartu su Čiurlionių giminaičiais planuoja renginį Vilniuje, kurio pagrindiniu leitmotyvu taps „Namai ir namiškiai“ tema.
Parengusi istorinį pasakojimą „Kuo garsėjo Adelės Čiurlionienės virtuvė “, menotyrininkė, A. Česnulevičienė atkreipė dėmesį į Adelę Mariją Oną Magdaleną Radmanaitę-Čiurlionienę (1853–1919) – M. K. Čiurlionio mamą.
M. K. Čiurlionio namų-muziejaus (Druskininkai) kieme (obelų sode) eksponuojamoje parodoje „Čiurlionių šeimos paletė“ infor-macinai stendai pasakoja apie kviekvieną Čiurlionių šeimos narį. Ji veiks iki 2026 m. lapkričio
Pašnekovės tyrimai liudija tai, kad A. Čiurlionienė buvo visos didelės šeimos gyvenimo centras, išmintis, ekonomija, o jos kulinariniai sugebėjimai tapo legenda. Ji buvo namų jaukumo kūrėja ir šeimos siela. Pagimdžiusi vienuolika vaikų, o išauginusi devynis, ji garsėjo kaip puiki šeimininkė, o jos kulinarinis paveldas neatsiejamas nuo tradicinės Dzūkijos krašto virtuvės.
Koplytstulpis-krikštastulpis, Adelės Čiurlionienės kapo atminimo ženklas likęs iki šiol Šv. Angelų Sargų kapinėse Alytuje. Skulptorius Gediminas Radzevičius. Pastatytas 1981 m. Jadvygos Čiurlionytės rūpesčiu, palaikus perkėlus į Druskininkus
„Visas namų pasaulis sukosi aplink mamą Adelę, šeimos gerovę kūrė jos šeimininkavimo įgūdžiai“,– pažymi tyrėja.
Pasak idėjos autorės A. Česnulevičienės, kurios veikla glaudžiai susijusi su M. K. Čiurlionio palikimo tyrinėjimu, šis menininkas buvo ištikimas sau ir savo namų aplinkai, idealizavo vaikystę bei gimtąsias vietas, žmones, su kuriais augo ir gyveno. „Būtent ištikimybėje namams glūdi jo genialumo paslaptis“, – įsitikinusi menotyrininkė.
Dar geriau pažinti A. Čiurlionienę, M. K. Čiurlionio motiną, kviečiame per A. Česnulevičienės įžvalgas.
Mylinti žmona, motina ir močiutė
Kokią nuomonę, tyrinėdama M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kultūrinį palikimą, susidarėte apie jo mamos Adelės Marijos Onos Mag-dalenos Radmanaitės-Čiurlionienės asmenybę ir būdą? Kokia moteris buvo A. Čiurlionienė? Kokie charakterio bruožai jai padėjo išlaikyti gausią šeimą?
Jei reikėtų Adelę Čiurlionienę pristatyti vienu sakiniu, tai būtų iki paskutinio atodūsio šeimai atsidavusi, ją visa širdimi mylinti žmona, motina ir močiutė. Vokiečių (bavarų) imigrantų palikuonė buvo tikra XIX a. pabaigos – XX a. pradžios inteligentė: kukli, subtilaus skonio, taurių manierų ir jautri muzikai. Anksti pradėjusi tarnauti dėl sunkios šeimos finansinės padėties, Adelė dirbo aukle Kudrėnų (Aniškių) dvare pas grafus Opermanus. Vėliau visą save ji atidavė gausiai šeimai. Iš itin kuklių išteklių ji sukūrė namų „kosmosą“ (gr. k. kosmos – tvarka, visata), tapusį traukos centru visiems namiškiams. Ypač vyriausiajam sūnui Mikalojui Konstantinui, kuris, net negalėdamas grįžti į Druskininkus fiziškai, būdavo čia mintimis, skambindamas „Druskininkų preliudus“. Šiai šeimai namai buvo viskas: esminė ašis, sau-gumo užuovėja ir laisvė kurti. Visa tai – Adelės nuopelnas; ji buvo Čiurlionių gyvenimo centras.
Vargonų kalbą suprato širdimi
Dažnai pabrėžiama tėvo vargonininko įtaka Konstantino muzikalumui. O koks buvo A. Čiurlionienės santykis su muzika ir kūryba? Ar tiesa, kad būtent iš jos vaikai paveldėjo polinkį į menus?
Adelė Radmanaitė-Čiurlionienė pasižymėjo įgimta muzikine klausa ir sodriu balsu. Iš jos jaunystės prisiminimų žinome, kad Liškiavos bažnyčioje ją užburdavo vargonų muzika. Grįžusi namo po šv. Mišių su ponia Juzefa Opermaniene, ji vis dar mintyse klausydavosi var-gonų, kurių kalbą suprato širdimi. Muzika jaunąją Adelę lydėjo ir dvare, kur pianinu skambindavo pati grafienė. Kartu su grafais Oper-manais ji Vilniuje pirmą kartą išgirdo operą – šis įspūdis išliko visam gyvenimui, vėliau jį su meile pasakodavo vaikams.
Druskininkų kapinėse prie A. Čiurlionienės šeimos kapavietės. A. Česnulevičienės rankose – A. Čiurlionienės nuotrauka
Adelės polinkis į muziką, ypač liaudies dainas, kūrė ypatingą atmosferą Čiurlionių namuose. Net vienuolika vaikų pagimdžiusi, devynis užauginusi motina sūpuodama dainuodavo jiems dzūkų dainas („Per tiltą jojau, nuog žirgo puoliau“, „Ant kalno gluosnis“), ku-rias vėliau vyriausiasis sūnus kompozitorius harmonizavo. Mamos įskiepytą meilę folklorui liudijo visi giminaičiai. Jauniausioji dukra Jadvyga Čiurlionytė, vėliau vadinta „Dainų mama“, pėsčiomis išvaikščiojo Pietų Dzūkijos kaimus rinkdama senąsias dainas. Būtent mamos, liaudies dainininkės, įtaka lėmė, kad profesorė J. Čiurlionytė padėjo pamatus profesionaliai Lietuvos etnomuzikologijai.
Beribis pasiaukojimas šeimai
Esate parengusi paskaitą apie M.K. Čiurlionio mamos virtuvę, pasakojimą apie tai, kad ji buvo tikra namų siela ir šeimą suburiantis žmogus. Kiek pastangų jai kainavo išlaikyti tą pusiausvyrą tarp devynių vaikų buities ir meniško jų ugdymo?
Čiurlionienės pasiaukojimas šeimai buvo beribis. Menka vyro vargonininko alga reikalavo neįtikėtinų pastangų: moteriai reikėjo ne tik kasdien pamaitinti vienuolika namiškių, bet ir sugalvoti, kaip visus aprengti, ką iš ko persiūti ar iš ko pasiskolinti kelis rublius krosniai didžiajame kambaryje sumūryti. Už šios trapios moters pečių šeši šeimos vyrai jautėsi kaip už mūro. Tikėtina, kad Adelei padėjo vokiškos šaknys – įgimta atida, disciplina ir begalinis darbštumas. Jos mėgstamas posakis: „Kas daug dirba, tas velniui nepasiekiamas; nelabasis gretinasi tik prie to, kuris dykinėja“ geriausiai apibūdina šeimos vertybes. Patirtis dvare taip pat pravertė meistriškai tvarkant savo namų ūkį. Nors prisiminimuose ji išliko rami ir ori, devynios atžalos po vienu stogu reikalavo griežtos tvarkos – net vaikų muzikinių pratybų tvarkaraštis ant sienos atsirado ne be Adelės parėdymo.
Estetikos pajauta
Kaip gausios šeimos sielai pavyko kasdienybei suteikti estetikos? Tie dailūs indai ant šventinio stalo, stipri kava, kurią mėgo M.K. Čiurlionienė – geriausios kokybės pupelių jai kaskart lauktuvių parveždavo sūnus iš Varšuvos...
Estetikos pajautą Adelė atsinešė iš tėvų namų: jos tėvas buvo liaudies menininkas, o senelis – audėjas. Gintaro ir gipso skulptūrėlės, au-dimo staklės bei raštų spalvos formavo jos skonį nuo mažumės. Vėliau gyvenimas sekė pas pusbrolį teisėją Alytuje bei tarnystė pas grafus.
Nors tikslių buities nuotraukų neišliko, iš korespondencijos galime numanyti apie šventą kavos ritualą. Tuometinėje Dzūkijos provinci-joje tai buvo reta prabanga, atėjusi iš vokiškos tradicijos. Tai buvo motinos ir vyriausiojo sūnaus valandos – ilgi pokalbiai prie garu-ojančio puodelio. Tikėtina, kad kasdienė tėvo mėgta arbata buvo geriama iš stiklinių su metaliniais laikikliais („podstakanikais“), o kava – iš dailių puodelių, kuriuos galėjo parvežti Rygoje gyvenęs Adelės brolis Konstantinas Radmanas. Jau 1905 m. Mikalojaus Konstantino pieštuose eskizuose matome secesinio stiliaus baldus, o stalas, be abejonės, būdavo dengiamas pačios Adelės siuvinėtomis staltiesėmis. Šią tradiciją tęsiu ir savo edukacijose, naudodama autentišką, kraitinę, šimtametę rankų darbo staltiesę iš Dzūkijos.
Kelrodis visiems vaikams
Kokia buvo jos įtaka kitiems vaikams (Konstantino broliams ir seserims)?
Adelės Čiurlionienės pavyzdys tapo kelrodžiu visiems jos vaikams. Nors vyriausia dukra Marija (dešimties vaikų motina) vienintelė neturėjo potraukio muzikai, ji paveldėjo mamos siuvinėjimo talentą. Sūnūs Jonas ir Stasys perėmė svetingumo bei estetiško serviravimo kultūrą (Jonas kepė ypatingus kugelius, Stasys darydavo dailius sumuštinukus), tačiau svarbiausias palikimas buvo darbštumas. Dukra Valerija net mirties akivaizdoje krimtosi dėl nebaigtų darbų, o Jadvyga rašė: „Vienintelis, kas mane palaiko, tai darbas... Aš, kaip ir tu, sese, esu von Arbeit besessen (darbo apsėsta)“. Šis „darbo apsėdimas“ buvo nenuginčijama ir stipri motinos charakterio įtaka.
Atminimo ženklai
Kalbant apie atmintį ir palikimą, kokie ženklai mena A. Čiurlionienę? Kokie išlikę daiktai muziejuje ar rašytiniai pasakojimai?
Asmeninių pačios Adelės Čiurlionienės rankų liestų daiktų išliko vos keletas. Galbūt dalis jų kaip brangios relikvijos tebėra saugomi privačiuose giminaičių archyvuose? Žinoma, kad tėvas Konstantinas turėjo savo giesmyną, o mama Adelė – Bibliją. Giesmyną gimi-naičiams pavyko išsaugoti, tačiau Biblijos likimas, deja, nežinomas.
A. Čiurlionienė buvo naginga moteris: verpė, meistriškai siuvinėjo kryželiu. Jos siuvinėtas paveikslas „Madona su kūdikiu“ ilgą laiką puošė šeimos namo dalį, vadinamąją oficiną.
Ar žinojote ? M. K. Čiurlionis, tapydamas garsiąją „Karalių pasaką“, karalienės apsiaustą dekoravo mamos drabužių raštais ir simboli-ais. Kitą kartą stovėdami prie paveikslo originalo būtinai patyrinėkite šią detalę atidžiau.
Pagarbos ir atminimo ženk-lan aplankote A. Čiurlionienės kapą Druskininkuose, prižiūrite, pasirūpinate, vesdama prie jo ekskursi-jas ir atkreipdama kitų dėmesį...
Alytuje, Šv. Angelų Sargų bažnyčios kapinėse, stovi kryžius, žymintis pirminę A. Čiurlionienės laidojimo vietą (ji čia atgulė 1919 m. vasario 23 d., o 1974 m. dukros motinos palaikus perkėlė į Druskininkus).
Gegužės 2 d. kviečiu Jus į Druskininkus. „Genijaus Mama“ – tai ne tik pažintinis pasivaikščiojimas, bet ir prasminga akcija, skirta Ade-lės Čiurlionienės šeimos kapavietės priežiūrai. Prisiminsime šią ypatingą moterį, mamą, visą gyvenimą likusią didžiojo kūrėjo šešėlyje, ir Motinos dienos proga pasodinsime pavasario žiedų.
Verta atsigęžti ir pasisemti įkvėpimo
Kas Jus asmeniškai labiausiai žavi šioje moteryje, likusioje didžiojo Genijaus šešėlyje?
Jaučiu didžiulę pagarbą šiai asmenybei. Vedina šio jausmo, kviečiu kurorto svečius užsukti į šeimos namų kiemelį, sodą ir šalia ežero esančias kapines. Esu tikra: suprasti M. K. Čiurlionio kūrybą galima tik pažinus jo aplinką, artimiausius žmones ir, svarbiausia, – Jį pagimdžiusią Motiną.
Ko mes, šių laikų mamos, galėtume pasimokyti iš Adelės Čiurlionienės?
Šiuolaikinėms XXI a. mamoms Adelės pasaulis gali pasirodyti sunkiai suvokiamas ar mažai pažįstamas. Visgi, susiduriant su ši-andienos iššūkiais, verta atsigręžti į tokias moteris, kurios visą savo gyvenimą besąlygiškai pašventė vaikams. Jų stiprybė ir ramybė gali tapti įkvėpimu ir mums.