Kraštiečių sukaktys, gegužės jubiliejai
Būsimoji poetė Ona Aneta Jaskelevičiūtė
Ona Aneta Jaskelevičiūtė
gimė 1926 m. gegužės 4 d. Merkinėje. Apie pirmąjį dešimtmetį gimtajame miestelyje ji itin jautriai pasakojo 2006 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias“: „Mano dešimtmetė vaikystė – pati gražiausia gėlė, žydėjusi prie Nemuno ir Merkio santakos Merkinėje. Ją laistė šilti lietūs, siūravo drungni vėjai, brandindami širdies liepsną – neužgesintą meilę Gėrio daigui.“
Vertybinį pamatą O. Jaskelevičiūtei (vėliau pasirinkusiai Eglės Nemunaitės slapyvardį) suformavo šeima. Jos tėvas Jonas Jeskelevičius (1885–1948) lietuviškos spaudos draudimo metais buvo knygnešys, o vėliau Merkinėje įkūrė knygynėlį. Tarpukariu jis tapo Merkinės – didžiausio tuometinėje Lietuvoje valsčiaus – viršaičiu. Eidamas šias pareigas J. Jaskelevičius 1935 m. birželio 9–10 d. pasitiko į Senovės dienas atvykusį Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną. Apie šį iškilmingą susitikimą autorė paliko jautrius liudijimus atsiminimuose „Prisilietimai“. Juose vaiko akimis detaliai aprašyta Merkinės atmosfera ir ypatingas pagarbos valstybei jausmas. Šie prisiminimai ne tik dokumentuoja istorinį faktą, bet ir perteikia gyvą tarpukario miestelio tradicijų vaizdą.
1936 m. šeima iš Merkinės išsikėlė. Ona mokėsi Alytuje, Marijampolėje, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o 1944 m. baigė Vilniaus III mergaičių gimnaziją. 1945 m. ji įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lituanistikos. Studijų metais mergina aktyviai įsiliejo į literatūrinį gyvenimą, buvo priimta į Jaunųjų rašytojų sekciją prie Rašytojų sąjungos, tačiau 1946 m. dėl „netinkamos ideologijos“ iš jos pašalinta.
Universitete baigė tik tris kursus, nes buvo suimta už pagalbą nepažįstamam jaunuoliui (sužeisto partizano slaugymą Vilniaus mieste) ir nuteista 10-čiai metų. Taip prasidėjo sunkus gyvenimo etapas Taišeto lageriuose ir tremtyje Intoje. Būtent ten gimė Eglės Nemunaitės slapyvardis, kurį, anot autorės prisiminimų, ji pasirinko brisdama per Sibiro platybes, nenujausdama, kad gims panašiu vardu „Nemuno“ žurnalas, o ji kaip iš pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ turės tris sūnus ir vieną dukterį. Taišeto lageriuose plito jos rank-raštiniai eilėraščių rinkiniai „Vidunakčio gūdy“ (1954), „Tėvynės ašaros“ (1955), ji taip pat prisidėjo prie Intos tremtinių poezijos antologijos „Saulėtekio link“ (1956). Sibiras tapo ne tik kančios, bet ir lemtingų susitikimų vieta: Intoje ji susipažino su būsimu vyru, rezistentu ir inžinieriumi Stasiu Gorodeckiu. Grįžę į Lietuvą 1956 m., jie puoselėjo lietuvybę, o jų namai tapo kultūros židiniu.
Grįžusi į Lietuvą O. Jaskelevičiūtė-Gorodeckienė baigė mokslus ir ilgą laiką dirbo Grigiškių mokykloje, dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas (germanistiką baigė 1969 m. neakivaizdiniu būdu Kijeve). Ji aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime: tapo Vydūno draugijos vadove, propagavo Montessori pedagogiką, bendradarbiavo su išeivija, organizavo Bernardo Brazdžionio jubiliejinį vakarą Verkių rūmuose bei rašė straipsnius spaudai („Lietuvos rytas“, „Vilties“, „Caritas“, „Voruta“, „XXI amžius“). Jos poezija spausdinta antologijose „Benamiai“ (1989), „Tremtinio Lietuva“ (1990), „Ašara Dievo aky“ (2008) bei periodikoje. Po vyro mirties 2002 m. ji gyveno Grigiškėse, vėliau, pablogėjus sveikatai, šešerius metus praleido dukters namuose Valakampiuose. Mirė 2016 m. liepos 22 d. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje šalia vyro Stasio.
Janas Karlovičius
Janas Karlovičius
gimė 1836 m. gegužės 28 d. Subartonyse, bajorų šeimoje. (Verta pažymėti, kad praėjus 46 metams, 1882-aisiais, toje pačioje vietovėje gimė ir lietuvių literatūros klasikas Vincas Mickevičius-Krėvė.) Pirmąjį išsilavinimą J. Karlovičius gavo namuose – čia jis ne tik mokėsi bendrųjų dalykų, bet ir pradėjo griežti violončele. 1847 m. tapęs Vilniaus gimnazijos mokiniu, jis gilinosi į tiksliuosius mokslus, retoriką bei kalbas: rusų, vokiečių, anglų, italų, lotynų ir graikų. Vėliau studijas tęsė Maskvos, Paryžiaus, Heidelbergo bei Briuselio universitetuose, o 1866 m. Berlyno universitete apsigynė filosofijos daktaro laipsnį.
Svarbi J. Karlovičiaus mokslinių interesų sritis buvo lietuvių kultūra ir folkloras. Varšuvos ir Krokuvos mokslo sluoksniuose jis vertintas kaip vienas geriausių Lietuvos istorijos žinovų. XIX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje mokslininkas itin susidomėjo lituanistika. 1875 m. Krokuvoje jis išleido veikalą „Apie lietuvių kalbą“ (O języku litewskim), kuriame apžvelgė ankstesnius tyrimus, nagrinėjo lietuvių kalbos ryšius su kitomis indoeuropiečių kalbomis bei jos gramatinę sandarą. Tai buvo vienas pirmųjų bandymų lenkų mokslo bendruomenei išsamiai pristatyti lietuvių kalbos archajiškumą ir jos reikšmę lyginamajai kalbotyrai.
J. Karlovičius pripažintas ir kaip iškilus leksikografas – jis buvo vienas iš fundamentalių „Lenkų tarmių žodyno“ bei „Lenkų kalbos žodyno“ autorių. Šie darbai lituanistikai svarbūs tuo, kad juose užfiksuota gausybė lituanizmų ir tik Lietuvos lenkų tarmėms būdingų žodžių. Mokslininkas aktyviai ragino rinkti lietuvių tautosaką, o 1887 m. pats paskelbė vertingą rinkinį „Liaudies sakmės ir pasakos, surinktos Lietuvoje“. Šis darbas – tai ne tik folklorinis palikimas, bet ir svarbus XIX a. antrosios pusės kaimo kultūros bei kalbinės situacijos šaltinis. Vėliau ši medžiaga tapo pamatu J. Karlovičiaus kartu su kolegomis įsteigtam žurnalui „Wisła“, kuriame toliau buvo publikuojami lietuvių etnografiniai tyrimai.
J. Karlovičius nebuvo vien „sausas“ mokslininkas. Jis buvo talentingas violončelininkas, griežęs Maskvos universiteto simfoniniame orkestre, tyrinėjęs muzikos instrumentus bei Varšuvoje įsteigęs kompozitoriaus S. Moniuškos kūrybos tyrinėjimo sekciją. Muzikinė tradicija šeimoje buvo stipri – jo sūnus Mečislovas Karlovičius tapo vienu iškiliausių lenkų vėlyvojo romantizmo kompozitorių.
Janas Karlovičius mirė 1903 m. birželio 14 d. Varšuvoje. 1909 m. jo našlė vyro palikimą perdavė lenkų Mokslo bičiulių draugijai Vilniuje. Taip mokslininko rankraščiai pasiekė archyvus, o gausi, daugiau nei trijų tūkstančių knygų, asmeninė biblioteka šiandien saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
2011 m. Subartonyse, minint 175-ąsias gimimo metines, buvo atidengtas paminklas – medinė stela su įrašais lietuvių ir lenkų kalbomis, primenanti apie čia gimusį šviesuolį.