2013-ųjų sausio 12-oji Merkinėje buvo rami. Tą žiemos dieną buvome neprašyti svečiai pas poetą, eseistą ir žurnalistą Stasį Stacevičių, kuris pūguotą ir šaltą 2012-ųjų gruodžio 18-osios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų – vienkiemio – nepasiekė.
Į sodybą šios publikacijos autoriaus atvyko pasveikinti Nedzingės kaimo bendruomenės (pirmininkė Eglė Cickevičienė) nariai. Gudakiemis. 2024 m.
Tądien į paskutinę kelionę, į Merkinės kapines, išlydėjome, ko gero, vieną ryškiausių šių dienų Varėnos dzūkų poetų. Ir ne tik dzūkų. Dar ir iki šiol negalime patikėti, kad jo nebebus poezijos vakaruose, paprasčiausiai – nebesusitiksime, tik skaitysime, ką parašęs Stasiukas (taip jį meiliai vadinome mes, seni jo bičiuliai, kolegos...).
Beje, Stasys dažniausiai kūrė savo nuošaliame, tykiame Merkinės vienkiemyje, visiškai šalia Gudakiemio kaimo. Kone Dzūkijos laukų ir miškų širdyje. Gal todėl ir jo poezija tokia sklidina dzūkiško kolorito. Savita ir artima. Ir ką čia daugiau bepridursi. Bet tądien, palydėję į paskutinę kelionę savo bičiulį, mes, buvę ir esami Varėnos ir Druskininkų krašto poezijos ir prozos kūrėjai, žurnalistai, ne tik Stasio kūrybą prisiminėme. O į Merkinę tąkart nekviesti susirinkę su gilia nostalgija sugrįžome į keturiasdešimties ir vėlesnių metų senumo įvykius. Tiksliau sakant, į aštuntąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį. Tą metą, kai į Varėnos rajono „Raudonosios vėliavos“ (nūnai – „Merkio kraštas“) redakciją atvyko dirbti Vilniaus universitetą baigęs jaunas lituanistas, bet jau žinomas prozininkas Aloyzas Tendzegolskis. Ėmė jis vadovauti redakcijos Kultūros skyriui.
Antano Kalanavičiaus gimtinėje Sapiegiškėse. 2023 m.
Netrukus tuomečiam laikraščio redaktoriui Juliui Biekšai ir jo pavaduotojui Domui Staseliui įpiršo mintį – kartą ar du kartus per mėnesį leisti literatūrinį puslapį, skirtą Varėnos ir Druskininkų krašto literatams. Varėnos rajono laikraštis bene pirmasis šalyje ėmė leisti atskirą gražiai apipavidalintą literatūrinį puslapį „Saulės takas“. Tai buvo neeilinis įvykis ne tik rajono gyvenime.
Su Aloyzu Tendzegolskiu. Marcinkonys. 2011 m.
Reikia pasakyti, kad tuo metu Varėnos rajono teritorijai priklausė ir Druskininkų kurortas. Šiame dideliame Dzūkijos krašte buvo daug kūrybiškų žmonių. Tik viena bėda – jie neturėjo laikraščio tribūnos. Ir štai A. Tendzegolskis, susipažinęs su rajono literatais, ėmėsi įgyvendinti iki tol rajone neįprastą iniciatyvą.
Mūsų Aloyzas niekada nepasakojo, ar sunku jam buvo tai padaryti. Manome, kad nelengva. Juk tuo metu brežnevinis sąstingis buvo pasiekęs savo viršūnę – vietos valdžia bijojo naujovių. Bet A. Tendzegolskis pasiekė savo – su didžiuliu entuziazmu ėmė rengti literatūrinius puslapius. Ir ne tik. Kartą ar du kartus per metus laikraščio redakcijos patalpose ėmė organizuoti ir rajono literatų susitikimus, kviestis į svečius žinomus Lietuvos rašytojus. Atvykę menininkai į Varėną geranoriškai vertino mūsų, literatų, kuklius literatūrinius bandymus, skatino rašyti. Be galo buvome dėkingi svečiams, o labiausiai – savo Aloyzui, organizavusiam tokias įsimintinas visam gyvenimui šventes. Šiandien būtų sunku suskaičiuoti, kiek literatūros korifėjų, kitų meno sričių atstovų lankėsi šiandieninėje grybų sostinėje.
Žinoma, reikia pripažinti, tuose įsimintinuose literatūriniuose sambūriuose kartais ir gana atvirai diskutuodavome ne tik apie literatūrą. Visus mus vienijo šventa literatūrinė dvasia, gyvenimo geismas. Mes Aloyzo dėka jautėmės pakylėti.
Su vaikystės ir jaunystės draugu Stasiu Stacevičiumi. Pelekiškės. 2009 m.
Išlydėję Stasį į paskutinę kelionę, negalėjome to neprisiminti, nes tai buvo mūsų visų kūrybinio kelio pradžia. Taip pat ir Stasiuko, kuris iš mūsų, varėniškių, neabejotinai yra įkopęs į patį aukščiausią poezijos kalną. Ir jis, kaip ir mes, „Saulės tako“ vaikai – Antanas Kalanavičius, Domas Tertelis, Liudas Vitkauskas, Elena Rapkauskienė, Mindaugas Čaplikas, Alfonsas Žuromskas, Jonas Staliulionis, Gediminas Subačius, Julija Jekentaitė, Jūratė Markeliūnaitė, Danutė Grigaravičiūtė, šio rašinio autorius ir kiti, – patyrėme nuoširdžią Aloyzo literatūrinę globą. Mūsų Aloyzas buvo pirmasis kūrybos mokytojas ir įkvėpėjas. Ir jis aną pilką 2013-ųjų sausio 12 dieną tylus stovėjo šalia mūsų. Atrodė nesenstantis – toks pat žvalus, kaip ir prieš keturiasdešimt metų. Tik gaila, kad tądien jau ne visi susirinkome palydėti savo bičiulio. Į anapilį iškeliavę daugiau kaip dešimt mūsų „Saulės tako“ autorių...
Beje, tądien Merkinėje prisiminėme, kokia didžiulė buvo ir A. Kalanavičiaus netektis. Šis talentingas poetas tyliai užgeso Sapiegiškėse, netoli Nedzingės, neišvydęs net savo pirmosios eilėraščių knygos. Išėjo užmirštas, tuometės valdžios paniekintas. Ir tik tada, kai Lietuva tapo laisva, Antanas savaime sugrįžo, iš naujo buvo atrastas. Jį, nepelnytai užmirštą, sugrąžino ne kas kitas, o „Saulės tako“ bičiuliai.
Bet staiga Antaną prisiminė ir tie, kurie sovietmečiu jį ignoravo... Ne vienas tokių „geradarių“ panoro pasišildyti poeto šlovės spinduliuose. Vieną dieną staiga iš kažkur net „labai artimų“ poeto žmonių atsirado... Nors šie jo nenorėjo pažinti, paliko jį, kai jam buvo nepaprastai sunku, kai jis iš nevilties dirbo melioracijoje, griovius kasė. Pamenu, kai Antanas melioravo Gudakiemio pievas. Užeidavo pas mane vandens atsigerti, pasikalbėti. Nors jam buvo labai sunku, kažkodėl nesiskųsdavo gyvenimu. Dažniausiai kalbėjome apie poeziją, nes Antanas visą gyvenimą ja gyveno.
Tądien po daugelio metų susitikome ne Varėnoje, o paslaptingos tylos apgobtoje Merkinėje. Taip jau susiklostė, kad labai anksti teko atsisveikinti su Stasiuku, kurį asmeniškai gerai pažinojau, nes vos per du kilometrus vienas nuo kito gimėme, užaugome, tą pačią Merkinės vidurinę mokyklą baigėme, o vėliau kartu ir ne vienoje redakcijoje dirbome.
Gudakiemio kaimas Stasiui buvo kur kas arčiau nei Merkinė. Todėl dažniausiai ir bendravo su šio kaimo žmonėmis. Jau nuo pat vaikystės ėmė lankyti Gudakiemio kaimo biblioteką. Godžiai skaitė knygas. Dažnai užeidavo pas mane, kai gyvenau Gudakiemy. Kartais drauge eidavome į biblioteką. Ten su bibliotekos vedėja Maryte Skerniškyte iki uždusimo diskutuodavome ne tik apie literatūrą, bet ir apie sovietinę santvarką.
Bibliotekos vedėja irgi, kaip ir pirmasis mūsų poezijos mokytojas A. Tendzegolskis, regėjo pirmuosius mūsų poetinius bandymus, ragino kurti. M. Skerniškytė parengė Stasio ir mano literatūros albumus, t. y. į juos suklijavo mūsų spaudos publikacijas, nuotraukas. Užfiksavo kitus su mūsų kūryba susijusius įvykius. Bibliotekos vedėja dažnai rengdavo literatūrines popietes. Surengdavome, pavyzdžiui, Fadejevo „Jaunosios gvardijos“ aptarimą. Nutaisę rimtus veidus, kažką šnekėdavome, paskui jau mažame būrelyje, apytamsiame bibliotekos kamputyje, užsimaskavę Mieželaičio tomais, išlenkdavome pigaus vyno ir ilgai kalbėdavomės... Kaip apie Gudakiemio biblioteką vėliau prisimindavo ir Stasys, mums tokiais vakarais atrodydavo, kad viskas bus: dar neparašytos knygos ir kelionės į kalnus, didžios šventės ir aiškiaregystės, pinigai ir dar kažkas, daug svarbesnio...