E. Šimkūnaitė buvo aukščiausios kvalifikacijos mokslininkė, biologijos mokslų habilituota daktarė, kuri geriau negu bet kas kitas Lietuvoje mokėjo suprantamai, o svarbiausia – be galo patraukliai ne tik kalbėti, bet ir rašyti apie daugybę žmonių visais laikais dominančius vaistinius augalus, jų gydomąsias ar organizmus tiesiog galinčias sustiprinti savybes. Pati E. Šimkūnaitė savo labiausiai puoselėjamus gamtos objektus dažniausiai vadino vaistingaisiais augalais, taip pat mėgo tokius augalus vadinti tiesiog vaistažolėmis, nors gerai žinojo, kad vaistinėmis savybėmis pasižymi ne tik žolės, bet ir medžiai, krūmai bei krūmokšniai. Tik jų mūsuose gerokai mažiau nei žolinių augalų. Retsykiais E. Šimkūnaitė vaistinius augalus apibendrintai pavadindavo tiesiog gydomaisiais.
Užmiršti garsiosios vaistinių augalų ir liaudies medicinos žinovės neleidžia Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo (valdybos pirmininkė Birutė Karnickienė) intensyvi veikla. Šio Fondo iniciatyva kasmet vyksta įvairūs E. Šimkūnaitei atminti skirti didesni ar mažesni renginiai. Dabar Fondas sumanė visus besidominčius supažindinti su jaunystės metais E. Šimkūnaitės parengta, bet neginta, todėl dabartiniais laikais beveik niekam nežinoma lietuvių liaudies medicinai skirta disertacija. Kiek žinoma, iki mūsų dienų yra išlikę trys 272 puslapių pačios E. Šimkūnaitės spausdintos mašinraštinės disertacijos egzemplioriai. Vienas disertacijos egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, antras – Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune, trečias, ne visai pilnas, – Fondo archyve. Būtent beveik prieš aštuoniasdešimt metų parengtos disertacijos pagrindu ir parengta visai neseniai išleista knyga: Šimkūnaitė E., 2026: Lietuvių liaudies medicinos vaistingieji augalai. – UAB „Utenos Indra“, 240 psl.
E. Šimkūnaitė savo sumanymą apibendrinti botanines lietuvių liaudies medicinos žinias vadino didžiuoju darbu. Pirmuosius sukauptos medžiagos mokslinius apibendrinimus E. Šimkūnaitė pradėjo daryti dar 1943 m., o užbaigė 1947 m. Savo darbe E. Šimkūnaitė siekė be prietarų, be kokių nors išankstinių nuostatų objektyviai įvertinti lietuvių liaudies medicinoje dažniausiai naudojamus augalus. Pradiniam vertinimui ji atrinko net 800 rūšių augalus, iš kurių po kritinės peržiūros pabaigtame darbe liko 610 rūšių. Nors pati E. Šimkūnaitė nurodė, kad iš jų apie 200 rūšių augalai liaudies medicinoje praktiškai beveik nenaudojami arba apie jų naudojimą trūksta žinių. Ši nuoroda yra svarbi, vertinant E. Šimkūnaitės turimų faktų ir apskritai analizuojamos medžiagos kritiškumą. Visos atrinktos augalų rūšys darbe yra savitai, galima sakyti, šimkūniškai, aprašytos. Nėra abejonių, kad šie autentiški liaudies medicinoje naudojamų augalų aprašymai yra stipriausia darbo dalis ir dar ilgai gali turėti išliekamąją vertę. Tokio pobūdžio aprašuose greta tradicinių botaninių, geografinių ir ekologinių žinių liaudies medicinai svarbiausi yra duomenys apie konkrečių rūšių augalų galimą naudojimą žmonių kūnus užklupusiems negalavimams įveikti. E. Šimkūnaitės augalų rūšių aprašuose šiame kontekste išsiskiria trys svarbiausi aspektai: a) nuorodos apie gydomiesiems preparatams ruošti tinkamiausias augalų dalis (šakutės, lapai, žiedai, sėklos, šaknys ir kt.), b) gydomųjų preparatų formos (ištraukos, antpilai, nuovirai, košelės, arbatos, pleistrai, tepalai ir kt.) ir c) konkrečių negalavimų nuorodos (nuo džiovos, nuo askaridžių, blogas virškinimas, skrandžio ir vidurių skausmai, sunkios mėnesinės ir kt.).
Žolių karaliene vadinta garsiausia mūsų krašte vaistinių augalų žinovė E. Šimkūnaitė visada manė, kad liaudies medicina turėtų būti lygiai taip pat kaip tautodailė, tautosaka, amatininkų dirbiniai ar liaudies muzika priskiriama prie intelektualinių šalies turtų. Todėl labai logiška, kad praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje savo sukauptas žinias ir atliktus vaistinių augalų tyrimus pabandė apibendrinti lietuvių liaudies medicinai skirtoje disertacijoje. Deja, parengtas nemažos apimties mokslinis darbas nebuvo gintas, nes tam nebuvo suteiktas leidimas. Jau minėto Fondo archyve yra išlikęs slapto recenzento (todėl dažnokai dar vadinamo juoduoju) darbo įvertinimas su parašu, be pavardės, bet su inicialais B. Š. Nedidelėje vos vieno puslapio mašinraštinėje Recenzijoje nurodyta data 1948-12-28 leidžia manyti, kad disertacija buvo pristatyta gynimui būtent 1948 m. Pati recenzija yra knygoje, joje moksliniai darbo trūkumai apskritai nėra atskleisti. Pripažinęs darbo autorės kompetenciją nagrinėjamoje srityje, neišviešintas juodasis recenzentas neigiamą išvadą padarė, remdamasis, pirma, disertacijos temos nepakankamu aktualumu tam metui, ir, antra, disertacijos nevisišku atitikimu Aukštojo mokslo ministerijos reikalavimams. Tačiau parašą ir inicialus palikęs, o pavardės neatskleidęs juodasis recenzentas neužmiršo Recenzijoje nurodyti, kad disertantų darbai turėtų būti „persunkti bolševikiniu partiškumu“ ir kad pagrindinis darbo skyrius Liaudiškas vaistingųjų augalų taikymas „parašytas apolitiškai, nerišant dėstomųjų faktų su tarybine ideologija“. Nėra abejonių, kad dabar priverčiančios nusišypsoti ar net nusijuokti tokios juodojo recenzento politinės formuluotės tais pokariniais laikais galėjo būti itin svarbios, gal net lemiamos tuomečiams mokslo vadovams, priimant sprendimą dėl E. Šimkūnaitės disertacijos gynimo.
Nėra abejonių, kad knygos naudotojų laukia įdomi kelionė po etnobotanikos pasaulį ir įsitikinti, kad dar 30-ties nesulaukusi E. Šimkūnaitė turėjo drąsos ir įžvalgumo atkurti seniai prarastus ar užmirštus dalykus apie vaistinius augalus. Aš iš negintos disertacijos paėmiau optimistiškai entuziastingą jaunos E. Šimkūnaitės žinutę, kuri paaiškina sprendimą imtis nelengvo ir atsakingo darbo: Kas neina pirmyn, tas atsilieka, o atsilikusius muša, mes nenorime ir nesiduosime mušami... Man atrodo, kad šie žodžiai labai tinka ir mūsų gyvenamam metui.