1417 m. gruodžio 26 d. Trakuose rašytame laiške Vytautas rašė apie po poros dienų planuojamą susitikimą Varėnos medžioklės dvare su atsilikusiu medžioklėje Jogaila. 1418 m. vasario 19 d. vėl iš Varėnos Vytautas aiškino didžiajam kryžiuočių magistrui Mykolui Kiuchmeisteriui apie savo santykius su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu. Tais pačiais metais vėl Varėnoje Vytautas atliko dovanojimą Podolės bajorui (1418 09 08). Vytauto veikla Daugų dvare prasidėjo 1415 m. sausio 13 d., kuomet jis čia išleido net tris dokumentus, kuriais: 1) suteikė Livonijos magistro pirkliams laisvos prekybos teisę 2 metams; 2) pranešė, kad Jogaila pyksta negavęs tokios pat medžioklės teisės Ordino miškuose kaip Vytautas ir 3) prašė suteikti laisvos prekybos teisę Ordino žemėse savo pavaldiniams. Antrasis žinomas Vytauto apsilankymas Dauguose buvo kartu su Jogaila, kuris per Daugus, Vytauto lydimas, grįžinėjo į Lenkiją.
1420 m. sausio 12-13 d. čia sustojusių pusbrolių laukė akibrokštas: jie gavo nemalonią žinią iš Zigmanto Liuksemburgiečio dvaro. Zigmantui, kaip arbitui, jie buvo patikėję spręsti savo teritorinius ginčus su kryžiuočiais ir tikėjosi palankaus sprendimo, nes iki tol su Romėnų ir Vengrijos karaliumi klostėsi pakankamai draugiški santykiai. Tačiau 1420 m. pradžioje Vroclave Zigmantas paskelbė sprendimą, kuris tenkino visas kryžiuočių pretenzijas. Anot Dlugošo, tai išgirdę Dauguose, valdovai aimanavo ir riaumojo tarsi du liūtai. Paskui persikėlė į Ilgus prie Ilgio ež., 12 km į pietvakarius. Varėnos dvaras reikšmingesnių įvykių liudininku tapo 1420 m. rugpjūčio 10 d., kuomet maištingasis Vytauto pusbrolis, Jogailos brolis Švitrigaila po paskutinio savo maišto susitaikė su Vytautu ir prisiekė jam laikytis visų Jogailos duotų laidavimo punktų. Taika tarp pusbrolių šį kartą nusistovėjo iki pat Vytauto mirties ir leido Švitrigailai tapti Vytauto įpėdiniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste. Dar reikšmingesnis įvykis Varėnos dvare įvyko 1421 m. vasario 2-7 d., kuomet čia atvyko Čekijos delegacija. Čekijoje tuo metu vyko husitų sukilimas, kuris siekė ne tik Katalikų bažnyčios reformos, bet ir priešinosi Romėnų ir Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio siekiui paveldėti Čekijos sostą po jo brolio Čekijos karaliaus Vaclovo mirties. Kadangi tuo metu Vytautas vis dar negalėjo atleisti Zigmantui Liuksemburgiečiui už kryžiuočiams palankų Vroclavo arbitražinį sprendimą, jis nutarė priimti čekų jam pasiūlytą Čekijos karūną ir pasiųsti į Čekiją Žygimantą Kaributaitį, kaip savo vietininką. Tik 1422 m. privertęs kryžiuočius sudaryti Lietuvai ir Lenkijai palankią Melno taiką, kuri panaikino Zigmanto arbitražinį sprendimą, ir 1423 m. sulaukęs Zigmanto pritarimo šiai sutarčiai, Vytautas Žygimantą iš Čekijos atšaukė. Tad 1420-1421 m. būtent Varėnoje ir Dauguose buvo sprendžiami visai Vidurio Rytų Europai svarbūs ir lemtingi klausimai. Šiuose dvaruose buvo pakankamai vietos ir patogumų, kad juose galėtų apsistoti keli kunigaikščiai su savo palydomis ir čia priiminėti užsienio delegacijas. Tokio masto įvykių, kaip 1420-1421 m., per likusius 9 Vytauto valdymo metus čia nebebuvo, bet Vytauto apsilankymai Varėnoje ir Dauguose nesiliovė iki pat jo mirties. Varėnoje Vytautą, rašantį laiškus ir dokumentus, mes vėl matome 1423 m. rugpjūčio 27 d., 1424 m. sausio pradžioje ir gruodžio pabaigoje bei kitų metų pradžioje. 1425 m. Naujųjų metų dieną iš Varėnos Vytautas pranešė Vokiečių ordino didžiajam magistrui Pauliui fon Rusdorfui apie Lietuvos kariuomenės pergalę prieš totorius, siaubusius Riazanės žemes ir atvykusius iki pat Vytautui priklausiusio Tulos dvaro. Mat 1421 m. pirmojoje pusėje Vytautas buvo suteikęs karinę pagalbą vienam iš pretendentų į Aukso ordos chanus – Ulug-Muchamedui. Tų pačių metų rudenį Ulug-Muchamedas buvo priverstas nuo savo priešų ieškoti pagalbos Lietuvoje, o į Lietuvai priklausančias žemes Okos aukštupyje įsiveržė jo priešas chanas Kuidadatas. Pastarasis iš pradžių daugiau kaip 3 savaites niokojo Odojevo kunigaikščio Jurijaus Romanovičiaus, tuomet Maskvos vasalo, žemes, paskui 8 dienas laikė apgulęs Vytautui pavaldžią Tulos pilį, o galiausiai įsiveržė į Riazanės kunigaikščių, kurie irgi jau buvo pripažinę Vytauto valdžią, žemes. Vytauto ir Vasilijaus I žmonės pastojo kelią Kuidadatui Riazanės žemėje ir sumušė jo kariuomenę. Pats Kuidadatas vos pabėgo su nedaugeliu karių, o jo dvi į nelaisvę patekusios žmonos buvo padalintos tarp nugalėtojų: viena pasiųsta į Lietuvą Vytautui, kita – Maskvos didžiajam kunigaikščiui. Šių pergalių rezultatus Vytautas sužinojo ir apibendrino būtent Varėnoje. 1428m. sausio 25 d. Dauguose surašytu laišku Vytautas atsakė Zigmantui Liuksemburgiečiui, kad gandai, jog jis ir Jogaila parėmė husitus, yra neteisingi. Po neilgos pertraukos Trakuose Vytautas pasirodė jau Varėnoje, kurioje 1428 m. vasario 27 d. rašo laišką kryžiuočių didžiajam magistrui, o tų pačių metų rugpjūčio 25 d., vėl grįžęs į Varėną, atsako į Livonijos magistro laišką, kuriame magistras džiaugėsi Vytauto sėkmingu žygiu į Naugardą. 1430 m. kovo 11 d. Varėnoje Vytautas prieš kryžiuočių didįjį magistrą užstoja pirklius iš Lietuvos, kuriuos Gdanske apgaudinėja užjūrio pirkliai, o kovo 15 d. jį jau matome Dubičiuose. 1430 m. rugpjūčio 3-5 d. matome paskutinę Vytauto viešnagę Varėnoje – iki jo mirties nebuvo likę ir trijų mėnesių. Šio apsilankymo metu Vytautas dar parašė laišką didžiajam magistrui Pauliui fon Rusdorfui apie pasiruošimą rugsėjo 8 d. numatytai savo karūnacijai, kvietė jį atvykti. Rugpjūčio 8 d., jau persikėlęs į Daugus, Vytautas parašė dar du laiškus, kurių viename papildomai prašė didžiojo magistro atvykti į Vilnių, o kitame kvietė atvykti kryžiuočių didįjį maršalą Henriką Holtą. Dauguose jis ilgai neužtruko, nes rugpjūčio 13 d. jau buvo Alytuje, 17 d. – Darsūniškyje, o 24 d. – Kaune, iš kur rugsėjo 4 d. sugrįžo į Trakus. Daugiau jau Vytautas niekur nebekeliavo, nebent trumpam – į Vilnių. Trakuose turėjo įvykti paskutiniai jo gyvenimo ir dramatiškos karūnavimo bylos akordai. Čia jis susitaikė su Jogaila, bet čia ir nutiko jo lemtingas kritimas nuo žirgo, po kurio Vytautas jau gulė į mirties patalą. 1430 m. spalio 27 d. Trakuose Vytautas mirė. Po jo mirties iš dalies keitėsi Lietuvos valstybės administracinių centrų pasiskirstymas. Niekas negalėjo paneigti svarbiausių sostinių – Vilniaus ir Trakų – vaidmens. Svarbiu centru išliko ir Gardinas. Tačiau Varėna ir Kaunas nebegalėjo su šiais trimis lygiuotis.
Ketvirtoji Lietuvos sostinė Varėnoje neįsitvirtino.
Pabaiga. Pradžia Nr. 37