1945 m. vasario 6 d. pasirodė LLA Alytaus apylinkės vado instrukcija Nr. 1 partizanams, pradėjusiems veikti LLA gretose. Čia buvo nurodyta apylinkės organizacinė struktūra: apylinkės štabo veikla apėmė visą apskritį, rajonų štabai – valsčius. Grupės štabas steigiamas turint daugiau kaip būrį kovotojų, būrio štabas – turint nuo 10 iki 25 kovotojų. Rajonui ir grupei turėjo vadovauti apylinkės vado paskirtas asmuo. Štabams numatomi organizaciniai, ginklavimosi, žvalgybos-ryšių ir ūkio skyriai. 1945 m. vasario 10 d. apylinkės vadas išleido ir pirmąjį įsakymą, kuriame konstatuojama, kad ne visi partizanų vadai palaiko ryšį su apylinkės štabu ir kad „organizaciniam darbe nesklandumai ir netvarka“. Įsakoma, kad „veikiantys LLA vardu ir rimtai palaiką ryšį su apylinkės ir rajonų štabais, privalo vadintis ir veikti LLA Vanagų vardu“. Kiek vėliau išleisti įsakymai dėl partizanų drausmės palaikymo ir dėl plėšikų bei šnipų sutramdymo. Buvo siekiama, kad savarankiškai veikiantys partizanų būriai griežtai laikytųsi karinės drausmės. Visi šie dokumentai analogiški 1944 m. vasarą ir rudenį LLA centrinio štabo parengtiems dokumentams.
Dzūkijos pirmieji LLA organizatoriai ir partizanų vadai – Juozas Matukevičius-Vilkas, ltn. Boleslovas Šimkonis-Šarūnas, Antanas Kušlys-Vilkas – žuvo 1945 m. pradžioje. 1945 m. gegužės mėn. LLA Alytaus apylinkės partizanų štabo viršininku tapo Vincas Kukys-Šilas, pasitraukęs iš Vilniaus. Iki 1945 m. pavasario LLA Alytaus štabo vadovybei priklausė Simno, Miroslavo ir Alytaus (dalyje) valsčiuose veikiantys partizanų būriai. 1945 m. balandžio mėn. pradžioje čia susikūrė LLA Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio kuopa, turinti daugiau kaip 100 kovotojų. Dainavos apygardos dvi rinktinės – Šarūno ir Dzūkų kovų pradžioje veikė po LLA vėliava ir tik 1945 m. birželio mėn. Dzūkijos partizanai nutraukė ryšius su LLA, veikdami visiškai savarankiškai.
Nuo 1945 m. birželio iki rugsėjo mėn. Alytaus NKGB skyrius susekė ir areštavo 34 LLA organizacijos narius, tarp jų 5 mokytojus. V. Pielikui pavyko arešto metu iš Alytaus pasprukti. Jis įstojo į partizanų gretas, veikė Butageidžio slapyvardžiu ir žuvo vykdydamas būrio vado pareigas.
Dėl dažnų legaliai gyvenančių LLA vadovų ir eilinių narių areštų pablogėjo ryšiai su ginkluotu pogrindžiu, sumažėjo tarpusavio pasitikėjimas. Senųjų LLA ir LF „Kęstutis“ struktūrų išlaikymą, neturint įtakingų ir autoritetingų asmenų vadovauti išsiplėtusiam partizaniniam sąjūdžiui, beprasmiu darė dzūkų tendencija kurti partizanų dalinius, atsisakant formalaus kurios nors organizacijos pripažinimo ir vadinantis tiesiog „Lietuvos partizanais“. Patriotiškai nusiteikusiam kaimo jaunimui, pasiryžusiam kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, nebuvo taip jau svarbu, kaip vadinasi jo karinė organizacija.
Artėjant frontui prie Lietuvos, 1944 metų vasarą paspartėjo pogrindžio organizacijų vienijimasis. Jis dažniausiai vyko, LLA iniciatyva perimant vadovavimą į savo rankas. Liepos mėn. pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvos gynimo komitetas (LGK), apjungęs įvairias pasipriešinimo organizacijas vienam tikslui – kovai su sovietų okupacija. Komiteto pirmininku tapo K. Veverskis-Senis, nariais: gen. M. Pečiulionis-Miškinis, inž. B. Snarskis-Šnairys, kurį netrukus pakeitė kun. B. Jurgutis. LLA tapo visatautine ginkluoto pasipriešinimo organizacija, o LGK perėmė politines VLIK’o funkcijas. LLA vadovybė uždraudė savo nariams trauktis į Vakarus, reikalavo, kad visi liktų kovoti su okupantais Lietuvoje, skatino stoti į LLA partizanų „vanagų“ gretas. „Vanagai“ tapo partizaninio karo Lietuvoje pradininkais. Dar buvo tikimasi, kad Vakarų sąjungininkai ryšis ginti Vidurio Europą nuo raudonojo maro. Deja… Prasidėjus nuožmiam partizaniniam karui prieš sovietų okupantus, LLA vaidmuo buvo primirštas. Istorijoje visatautinis pasipriešinimas okupantams išliko Lietuvos partizanų pavadinimu, LLA istorijoje lyg ir nutrūko.
Iš visų Sovietų Sąjungos pavergtų tautų nacionalinis pasipriešinimas okupantams aršiausias buvo Lietuvoje. Ginkluoto pasipriešinimo vadai ne tik vykdė kovines operacijas, bet ir turėjo laisvos Lietuvos viziją, kurios esmė ne kartą buvo išdėstyta įvairiuose programiniuose dokumentuose. Paskutinį kartą nepriklausomos Lietuvos vizija buvo patvirtinta LLKS Tarybos Prezidiumo deklaracijoje 1949 m. vasario 16 d.
Literatūra:
1. Kašelionis Bronius. Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė: dokumentai ir prisiminimai. Vilnius, 1999, p. 72, 73.
2. Kašėta Algis. Antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo ištakos Dzūkijoje (Lietuvos Laisvės Armija) // Laisvės kovų archyvas. T. 15. - Kaunas, 1995, p. 5-14.
3. Kuodytė Dalia. Lietuvos Laisvės Armija ir jos reikšmė pokario pasipriešinimui. Laisvės kovų archyvas. T. 14. Kaunas, 1995, p. 5-13.
4. Kasparas Kęstutis. Lietuvos Laisvės Armija. Kaunas, 2002, p. 53, 61-66, 74-79, 83-87, 127, 140, 187-190, 193, 278-279.
5. Kvaraciejus Juozas. Policininko atsiminimai. Merkinė, 2015, p. 178-179.
6. Nanartonis Vytautas. Šarūno būrio kūrimasis Liškiavoje. Dainavos apygardos partizanų takais (autorių kolektyvas). Vilnius, 1997, p. 59-60.
7. Lukšas Aras. Įžiebę pasipriešinimo ugnį. Lietuvos žinios. 2010 m. lapkričio 19 d. Nr. 265, p. 14-15.
8. Blaževičius Kazys. Lietuvos laisvės armija okupacijų metais. XXI amžius. 2003 m. rugsėjo 17 d. Nr. 71, p. 7.
9. Grabauskas-Karoblis Giedrius. Lietuvos laisvės armijos kovų keliais. XXI amžius. 2010 m. liepos 16 d. Nr. 54 // Už laisvę. Nr. 4, p. 1.
10. Montvydaitė-Giedraitienė Irena. Tiesa apie Lietuvos laisvės armiją. XXI amžius. 2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 61 , p. 5-6.
11. G. Lučinsko asmeninis archyvas.
Pabaiga. Pradžia Nr. 40